Ar istorija pasikartos?. Anna DePaloЧитать онлайн книгу.
e>
Pirmas skyrius
Tarsi ji ką tik būtų išvydusi traukinio avariją.
Oi, ne, ne tikrą. Vestuvių pradžioje Pija tik purtė galvą, bet įsivaizduojamoji avarija buvo išties kraupi.
Sudužęs traukinys atrodė juokingai: nuo šoninės bažnyčios navos driekėsi ilgas šleifas dramblio kaulo spalvos atlaso, o birželio ore sklandė lelijų ir rožių kvapas. Per savo vedybų planuotojos karjerą jai teko susidurti su daugybe katastrofų – nedrąsūs jaunikiai, nuotakos su per didelėmis suknelėmis, o kartą berniukas, nešęs žiedus, prarijo vieną jų. Bet artima ir labai praktiška Pijos draugė per savo vestuves tokių nepatogumų nepatirs. Taip prieš dvi valandas manė Pija.
Žinoma, klauptuose svečiai išsižiojo, kai Istbridžo markizas ryžtingai pasirodė iš šoninės navos ir pareiškė, kad yra priežastis, dėl kurios Belinda Ventvort negali tekėti už Todo Dilingemo. Toji priežastis – slapta Belindos santuoka su Kolinu Grenvilu, dabartiniu Istbridžo markizu.
Niujorko visuomenės grietinėlė sutartinai suklapsėjo blakstienomis. Nors visų akys išsiplėtė, o antakiai pašoko virš Švento Barto šventovės klauptų, niekas nedrįso elgtis nemandagiai, nualpti ar bent jau apsimesti alpstančiais.
Bent jau dėl to Pija jautėsi dėkinga. Vedybų planuotojai teko nemažai paplušėti po to, kai žiurkė prakando vestuvių tortą, pravažiuojantis taksi purvais apdrabstė nuotakos suknelę ar, kaip nutiko šįkart, teisėtas vyras – o Viešpatie – nusprendė pasirodyti per vestuves!
Pija suakmenėjo priešais centrinę navą. Pamanė, kad šiandien tiesiog pritrūko angelų pagalbos. Paskui iškart dingtelėjo kita mintis: Ak, Belinda, kodėl, pasakyk, kodėl man neprisipažinai, kad Las Vegase ištekėjai už didžiausio šeimos priešo?
Bet širdyje Pija žinojo atsakymą. Belinda gailėjosi to, ką padarė. Pija susiraukusi mąstė, ką dabar išgyvena Belinda. Ji yra viena iš dviejų geriausių draugių Niujorke, kita – Tamara Kinkeid, Belindos pamergė.
Dalį kaltės Pija prisiėmė sau. Kaip galėjo nepastebėti Kolino ir, būdama puiki vedybų planuotoja, neužkirsti jam kelio? Kodėl nestovėjo prie bažnyčios įėjimo?
Žmonės stebėsis, kaip ji, nuotakos patarėja, nežinojo apie Istbridžo markizą ir nesulaikė jo. Kodėl leido viešai sužlugdyti draugės vestuves ir gerą vedybų planuotojos vardą.
Supratusi, koks smūgis teko Pijos Lamli vestuvių planams Pija pajuto tuoj pravirksianti. Ventvortų ir Dilingemų vestuvės, kurias dabar galima vadinti beveik vestuvėmis, turėjo būti aukščiausios klasės renginys. Jau du metus – nuo tada, kai pradėjo dirbti padėjėja didelėje renginių planavimo kompanijoje ir atsiskyrė – jai sunkiai sekasi užsitarnauti gerą vardą.
Oi, tikras siaubas. Košmaras. Joms abiem.
Iš mažo miestelio Pensilvanijoje Belinda atvyko į Niujorką iškart baigusi koledžą. Neturėjo nė minties, kad jos svajonėms Niujorke ateis galas.
Iškart po to, kai nuotaka su jaunikiu ir vyru prapuolė kažkur iš bažnyčios – tikriausiai spręsti to, kas neišsprendžiama – prie jos atslinko grėsminga moteris.
Ponia Knoks pasilenkė ir sušnabždėjo:
– Pija, mieloji, nejau nematei, kad atėjo markizas?
Pija šykščiai šyptelėjo. Norėjo išrėžti, kad neįsivaizdavo, jog markizas ir Belinda susituokę, todėl nebuvo reikalo trukdyti jo šviesybės, juolab kad jis yra Belindos vyras. Bet Pija buvo ištikima draugei, todėl nutylėjo.
Ponios Knoks akys degė.
– Galėjai išvengti viešo spektaklio.
Teisybė. Bet kas iš to, jei ji būtų puolusi jį ir stengusis sulaikyti – markizas buvo ryžtingas, sveriantis mažų mažiausiai devyniasdešimt kilogramų ir daugiau nei metro devyniasdešimt centimetrų ūgio vyras. Todėl Pija padarė viską po to, kad diena nebūtų visiškai sugadinta. Skubiai pasikalbėjusi su Ventvortų šeimos nariais ir pakvietė visus į priėmimą, kuris vadinosi šventė tęsiasi Plazoje.
Pija dairėsi į svečius ir padavėjus, kurie sukinėjosi su nedidelėmis užkandžių lėkštėmis. Duslus ir nepaliaujamas murmesys leido jai šiek tiek atsipalaiduoti, nors mintys vis dar zujo it bitės.
Ji sutelkė dėmesį į kvėpavimą – atpalaiduojantį pratimą išmoko tam, kad susidorotų su stresu per įtemptas vestuvių dienas.
Kolinas ir Belinda, be abejonės, išspręs problemą. Kažkaip. Apie įvykį sužinos spauda: Visa tai tebuvo nevykęs nesusipratimas…
Taip, teisingai. Viskas bus gerai.
Pija vėl pažvelgė į svečius. Kitame salės gale pastebėjo aukštą šviesiaplaukį. Nors jis stovėjo nusisukęs, Pijai pasišiaušė plaukai ir apėmė bloga nuojauta. Kai jis pasisuko norėdamas pasikalbėti su šalia atsistojusiu vyru, Pija pamatė jo veidą ir giliai įkvėpė.
Ji mintyse sucypė tikrai. Galvoje pradėjo suktis varikliai, metalo džeržgesį papildė dūmų kvapas. O gal dūmai ėmė rūkti jai iš ausų?
Ar galėtų būti dar blogesnė diena?
Jis – Džeimsas Fildingas… dar žinomas kaip ponas Blogiukas.
Ką jis čia veikia?
Praėjo treji metai nuo tada, kai paskutinįkart jį matė – tada jis netikėtai įsiveržė į jos gyvenimą ir taip pat nedelsiant dingo – bet Pija negalėjo suklysti.
Jis beveik dešimčia metų vyresnis – jai dvidešimt septyneri – bet, po perkūnais, neatrodo toks. Šviesūs plaukai kiek trumpesni, nei ji pamena, bet vis dar buvo toks pat tvirtas, raumeningas ir aukštas.
Veidas atrodė mąslus, ne toks nerūpestingas, kokį prisimena Pija. Juk jokia mergina nepamirš pirmojo meilužio, ypač jei jis dingsta nieko nepaaiškinęs.
Pija nesąmoningai patraukė jo link.
Nežinojo, ką sakys, bet kojos nešte nešė artyn, o pyktis virė kraujyje.
Ji sugniaužė kumščius.
Prisiartinusi pamatė, kad Džeimsas kalbasi su gerai žinomu Wall Street investicijų fondo vadybininku Oliveriu Smitsonu.
– Jūsų šviesybe, – pasakė žilaplaukis.
Pija sulėtino žingsnį. Jūsų šviesybe?
Kodėl į Džeimsą kreipėsi jūsų šviesybe? Priimamajame buvo daugybė britų aristokratų, bet net markizai tebuvo vadinami ponais. Pija žinojo, kad jūsų šviesybe vadinami tik… hercogai.
Oliveris Smitsonas tikriausiai juokauja.
Nepanašu.
Staiga ji suprato, bet buvo per vėlu.
Pijai priartėjus Džeimsas galiausiai ją pastebėjo.
Pastebėjo, kaip sublykčiojo jo rudos akys, kai ją pažino. Sudėjimą išryškinantis smokingas atrodė elegantiškai, veidas gražus, nors nosis ir nebuvo tobula, žandikauliai – kvadratiniai ir įtempti. Antakiai kiek tamsesni nei plaukai virš akių, kurių atspalvis nuolat keitėsi ir sužavėjo Piją tą naktį, kai juodu praleido kartu.
Jei nebūtų tokia įtūžusi, tobulasis raumenų kalnas būtų ją uždusinęs. Jautė, kaip spirga jos nervų galūnės.
Jai turėtų būti dovanota už tai, kad trejus metus elgėsi kaip tikra kvailė. Džeimsas Fildingas – seksualus gyvulys, pasislėpęs po drabužiais. Nors jo šaunumą, kurio Pija negalėjo paneigti iš pat pradžių, tramdė drabužiai ir elgesys, ji užuodė, kas po visu tuo slepiasi. Ji pažįsta jį intymiai.
– O, mūsų šaunioji vedybų planuotoja! – Atrodė, kad Oliveris Smitsonas nejaučia tvyrančios įtampos. Jis nuoširdžiai nusijuokė. – Juk tokio įvykių posūkio negalima numatyti, tiesa?
Pija buvo tikra, kad pastaba skirta įvykiui bažnyčioje, bet negalėjo negalvoti, kad Smitsono žodžiai tinka ir dabartinei situacijai. Ji niekada nesitikėjo, kad čia sutiks Džeimsą.
Lyg numanydamas, apie ką ji galvoja, Džeimsas kilstelėjo antakį.
Nė vienam iš jųdviejų nespėjus prasižioti Smitsonas kalbėjo toliau:
– Ar