Atsakymas – ne!. Charlene SandsЧитать онлайн книгу.
>
Pirmas skyrius
Elena Rojal gurkštelėjo iš antros kokteilio Seksas paplūdimyje taurės ir ironiškai šyptelėjo.
Seksas paplūdimyje?
Kaip tik tuo ji dabar turėtų užsiimti – mėgautis medaus mėnesiu. Tačiau ji sėdėjo viena ant baro kėdės Brizo poilsiavietėje. Virš galvos lingavo palmės lapai gelbėdami nuo tropinio Havajų karščio, mergina nekreipė dėmesio į vyrų, susirinkusių baro vidiniame kieme, žvilgsnius ir skandino savo sielvartą taurėje.
Šiuo metu ji jau turėjo būti ištekėjusi.
Už Džastino Overtono – niekšo, įtikinėjusio, kad myli ją, o ne Rojalių indėlius banke. Vestuvių dieną paaiškėjo, jog būsimasis jaunikis – sukčius iki kaulų smegenų, todėl Elenai teko sprukti net nesulaukus po valandos turėjusių pasirodyti svečių.
Taip, ji paliko Džastiną prie altoriaus, tačiau paliko ten ir savo širdį. Trapus Elenos, dabar jau nebe tokios patiklios dvidešimt šešerių metų merginos, tikėjusios laiminga pabaiga, savimeilė patyrė triuškinantį smūgį.
Ji tarsi subyrėjo į šipulius ir dabar širdis plyšo iš skausmo ir gailesčio. Elena atvažiavo į šį nuošalų Maujo kurortą vildamasi, kad čia niekas jos – Vakarų pakrantės viešbučių magnato Nolano Rojalio dukters – neatpažins. Reikėjo dingti. Reikėjo tylos ir ramybės. Laiko pervertinti savo gyvenimą. Tris pastarąsias savaites Elena praleido paplūdimyje: plaukiojo, skaitė ir ilsėjosi.
Viskas varė iš proto.
Vidurnakčio mėnuo spindėjo didžiuliame baseine, tolėliau Havajų vandenys glamonėjo smėlį, tyliai ošė švelnios bangelės. Prieš grįždama į savo vienišą vasarnamį Elena po šiaudiniu baro trobelės stogu tuštino savo taurę ir svarstė, ar neužsisakyti dar vienos. Tvanki birželio naktis apgaubė ją tyla, Brizo poilsiavietei trūko jos vardu pavadinto vėjo.
Jei ne besisukantis ventiliatorius, ji uždustų nuo slogaus oro.
– Dar vieną taurę? – paklausė barmenas ir įdėmiai apsižvalgė norėdamas įsitikinti, kad bare užsibuvę vyrai jai neįkyrės.
Elena nusišypsojo. Džo, barmenas, ėmė saugoti jos vienatvę kai tik suprato, jog ji ne tokia kaip kitos vienišos merginos, noriai paliekančios barą su nepažįstamais vyrais.
– Geriau nereikia. Dar nebaigiau šitos.
Išgirdusi pliaukštelint vandenį baseine Elena pakėlė akis nuo kokteilio.
Vėlyvas plaukikas grakščiai nušokęs giliai panėrė ir užlietas mėnulio šviesos kilo, kol iš vandens pasirodė jo galva.
Nuo ilgokų juodų šilkinių plaukų ir platumu nenusileidžiančių olimpiniam atletui pečių sruvo vanduo. Elena nė nepajuto, kaip ėmė spoksoti į vyrą, o šis pastebėjęs merginą irgi įsmeigė į ją akis – tamsias ir veriančias. Jos širdis suplakė greičiau. Kūnu aukštyn ir žemyn siautė virpuliukai – dar niekuomet nebuvo patyrusi tokio jausmo.
Elena išspaudė šypseną.
Jis nenusišypsojo, atsakė tik kilstelėdamas antakį.
Stebėdama iš vandens išlipusį ir grakščiai einantį tvirto sudėjimo vyrą mergina nukaito, kūno apačioje pajuto netikėtą karštį.
Užgniaužusi kvapą stebėjo, kaip jis šluostosi vandens lašelius nuo pečių, papurto plaukus ir apsijuosia rankšluosčiu strėnas. Tada vėl žvilgtelėjo į ją akimis, kupinomis pažadų. Elenai viliantis, kad jis prieis, širdis suplakė dar smarkiau. Keista, juk buvo prisiekusi nesiartinti prie vyrų mažiausiai dešimt metų.
Visi jie melagiai ir apgavikai, visi prisiekinėja amžiną meilę tik norėdami atsiriekti gabalėlį Rojalių pyrago. Džastinas buvo pats išmintingiausias. Ją lengvai apkvailino vaikino žavesys ir nemirštančios meilės pažadai. Tačiau tėtis apie jį pasiklausinėjo.
Paskutinę akimirką Elena sužinojo, kad Džastinas Overtonas ne galingas finansų konsultantas, kokiu dėjosi, kai sutiko jį Europoje prieš pusę metų, o beveik bankrutavęs studenčiokas, išmestas iš koledžo.
Elena paspruko ir pasislėpė šiame tropikų kurorte norėdama išsigydyti sudaužytą širdį.
Ji dar kartą žvilgtelėjo baseino link. Paslaptingasis vyras buvo dingęs. Tiesiog išnyko. Elena atsiduso ir papurtė galvą. Gal taip ir geriau. Na, toks akimirksnio susižavėjimas rodė, kad ji nėra visiškai sugniuždyta: šiek tiek apdegė, bet iš jos liko ne tik krūvelė pelenų.
– Ar kas nors negerai, panele? – paklausė Džo šluostydamas taurę ir nenuleisdamas nuo jos įgudusių akių.
– Ne, nieko, Džo, – atsakė ji ir liūdnai nusišypsojo: vienintelis seksas paplūdimyje, kurio ji gali šiandien tikėtis – tai paskęsti spindinčios kokteilio taurės, stovinčios ant bambukinio baro, dugne.
Persikų degtinės ir vaisių sulčių kokteilis, kurio praėjusį vakarą išgėrė net dvi taures, šįryt plėšė galvą pusiau. Elena niekada daug negerdavo, paprastai apsiribodavo išlaikyto vyno ar gero šampano taure. Dabar teko kęsti pagirias: galva bildėjo kaip daužoma kūju.
Atsisėdusi privačiame paplūdimio ruoželyje ant dryžuotos kėdės ji gėrė stiprią juodą kavą ir pro saulės akinius paauksuotais rėmeliais žiūrėjo į vandenyną. Net Yves Saint Laurent akiniai nepajėgė pritemdyti ryškios saulės, kad nereikėtų prisimerkti ir neskaudėtų galvos.
Elena užsimerkė tikėdamasi, jog gaivus jūros vėjas išblaškys iš galvos miglas.
– Ar neprieštarausite, jei užimsiu gabalėlį privačios žemės? – nustebino sodrus vyriškas balsas, Elena atsimerkė ir į smėlį greta jos įsmigo dar viena kėdė.
Mergina pažvelgė aukštyn ir pamatė paslaptingąjį vyrą, stovintį ir besišypsantį jai. Akis slėpė Ray-Ban akiniai. Jis vilkėjo prasegtais marškinėliais, išmargintais juodais ir žaliais havajietiškais motyvais, ir tamsiais šortais. Marškiniai plevėsavo vėjyje – Elena aiškiai matė tą patį galingą stotą, padariusį neišdildomą įspūdį praėjusią naktį.
– Šis paplūdimys atviras visiems, – atsakė ji gurkšnodama kavą.
Vyras atsisėdo ir ištiesė įdegusias kojas.
– Apie tokį vaizdą tikrai yra ką pasakyti.
Elena linktelėjo žiūrėdama į horizontą ir tik tada suprato, jog jis, ko gero, pasakė komplimentą. Pasisuko į jį, bet vyriškis puikiai slėpė savo mintis. Net ir pro akinius nuo saulės mergina jautė jo žvilgsnį.
– Dėkoju, kad pasidalinote su manimi savo vieta paplūdimyje.
Aš Tajus, – prisistatė jis.
– Ė… hmm… Lenė. – Ji ištiesė ranką apsidžiaugusi, kad nereikėjo pasakyti pavardės ir pavyko nuslėpti tikrąjį vardą.
Tik tėtis ir geriausi draugai vadina ją mažybiniu vaikystės vardu – Lene. Ji vėl gurkštelėjo kavos.
– Per daug Seksopaplūdimyje praėjusį vakarą, Lene?
Elenos kūnas įkaito išgirdus, kaip jis taria žodį seksas. Jis buvo toks žavus, koks tik gali būti vyras, o jo sodrus, pasitikėjimą savimi rodantis balsas tik papildė darnų paveikslą.
– Taip, išgėriau per daug, tačiau tai ne tavo reikalas, jei ketinai dar ko nors paklausti.
– Neketinau, – greitai atsiliepė jis. – Praėjusį vakarą mačiau tave bare.
– Nedažnai išgeriu.
Vyriškis nusišypsojo ir jo paslaptingumas akimirksnį išgaravo.
– Nuobodžiauji?
– Vakar nuobodžiavau, – nuoširdžiai atsakė Elena. –
Norėjau pasakyti: atvažiavau čia atsipalaiduoti, šiek tiek paskaityti ir visiškai nieko neveikti.
Atsigauti po nutrauktų sužadėtuvių.
– Tačiau nesi pratusi tinginiauti?
Elena papurtė galvą.
– Tikrai ne.
Jis atsilošė krėsle ir žiūrėjo į krantą skalaujančias bangas.
– Aš