Atsikratyti Bredlio. Jennifer CrusieЧитать онлайн книгу.

      Brangioji skaitytoja,

      rašydama pirmąjį romaną („Vyro medžioklė") daug ko išmokau, o, svarbiausia, supratau, kad rašiau apie tai, kas tuo metu man pačiai nedavė ramybės. Tariausi laikanti pasakojimo giją savo rankose, kontroliuojanti padėtį, bet kai perskaičiau išleistą knygą, prieš akis stojo Keitė, besikraustanti iš proto dėl bėgančių metų – ant popieriaus buvo išguldyti visi mano kompleksai. Tarytum šokčiau ant stalo nuoga. „Vargeli, – pamaniau. – „Bredlyje" to nebekartosiu."

      Todėl pagrindine veikėja pasirinkau Liusę, fizikos mokytoją (niekada gyvenime nesimokiau fizikos), be galo analitišką ir besitvardančią merginą (taip, tai aš netyčia išverčiau rankinę ant bagažo takelio oro uoste ir spoksojau, kaip jos turinys vis sukasi ratu), nė karto gyvenime nepasielgusią impulsyviai. Buvau visiškai saugi, nes Liusė jokiu būdu negalėjo išduoti nieko apie mane, išskyrus, žinoma, mano meilę trims savo šunims.

      Knygą išleido ir vienas pagrindinių jos veikėjų Zakas kiekviename puslapyje kamavosi su manąja vidurio amžiaus krize.

      Ką gi, taip jau nutinka, kai kuri romanus. Jei atiduodi visą širdį, į knygą iš tavęs suplaukia ir visa kita. Tikiuosi, kad skaityti apie Liusę ir Zaką jums bus taip pat malonu, kaip man buvo malonu apie juos rašyti, aš išties smagiai leidau laiką – ypač rašydama dalį apie beisbolo lazdą…

      (šuniškai) ištikima Jums –

      Jennifer Crusie (Dženifer Kruzi)

      1

      – Dar neteko sutikti moters, kuri būtų apgauta per savo pačios skyrybas, – kreipėsi į seserį Tina Sevidž. – Kaip jautiesi?

      – Prastai. – Liusė Sevidž Porter palygino gėlėtą sijoną sudrėkusiu delnu. – Ar jau galime eiti? Man čia visai nepatinka. – Ji paliko ramybėje sijoną ir sugniaužusi gremėzdišką siuvinėtą rankinę permetė žvilgsniu marmurinį Riverbendo teismo rūmų koridorių. – Bredlis pasirašė skyrybų dokumentus. Mums nėra reikalo čia būti.

      Tina papurtė galvą.

      – Psichologiniu požiūriu privalome. Kai tuokeisi, vyko ceremonija, todėl reikia ceremonijos ir išsituokiant. Noriu, kad pasijustum išsituokusi. Kad pasijustum laisva. Dabar sėsk ana ten ant suolo, kol surasiu Bentoną, kad paaiškintų, kodėl viskas taip užsitęsė.

      „Jausčiausi daug laisvesnė, jei liautumeisi man komanduoti", – buvo besakanti Liusė, bet tik sumirksėjo. Pastaruoju metu ją dažnai apnikdavo maištinga nuotaika, tačiau greitai ir išgaruodavo, ypač po to vienintelio karto, kai toji nuotaika paėmė viršų ir tai baigėsi katastrofa. Štai dabar sėdi su pūpsančiomis neskoningomis garbanomis, nes dėl laisvės nusprendė virsti blondine. Nieko sau laisvės simbolis. Atrodo kaip auksaplaukė Barbė su raukšlelėmis apie akis.

      Galbūt Liusė nėra iš savarankiškų žmonių padermės. Išskyrus fiasko su plaukais, kaskart, kai nuspręsdavo tapti savarankiškesnė, logika bemat ją sustabdydavo. Šiaip ar taip, Tina teisi. Jai išties reikia sulaukti skyrybų svarstymo pabaigos. O geriausia vieta prisėsti – suolas. Nelogiška nesutikti tik tam, kad paprieštarautum. Nors ir kaip būtų gera.

      Liusė nužingsniavo prie suolo ir atsisėdo.

      Tina jau buvo dingusi iš akių; ji stengėsi surasti nelemtą advokatą pro šalį plaukiančių kostiumuočių srovėje. Vargšelis Bentonas. Jis ir taip iš kailio išsinėrė, kad prastumtų Liusės skyrybas teisme per dvi savaites, bet Tinai to negana. Ji nenurims, kol Bentonas atneš jai Bredlio galvą ant lėkštutės. Liusei staiga prieš akis šmėkštelėjo vaizdas: Tina, gracinga tamsiaplaukė su baltu lininiu kostiumėliu, stovi priešais sutrikusį Bentoną, o šis tiesia jai dailią Bredlio galvą ant didžiulės lėkštės.

      Liusei vaizdas patiko. Tinai visada šaudavo puikiausių minčių.

      Staiga priešais ją išdygo Tina, praskyrusi kostiumus tarsi Raudonąją jūrą.

      – Kažkokie trukdžiai. Laukti reikės dar valandą, bet galime per tą laiką papietauti.

      Dar viena valanda.

      – Gerai. Gal eime į „Harvey's Diner"?

      Tina gūžtelėjo.

      – Kur tik tu nori.

      – Ačiū. – Liusė krepšyje susižvejojo fizikos vadovėlį.

      – Ką darai?

      – Rytoj turiu dėstyti Planko konstantą. – Liusė pervertė knygos puslapius. – Ją nelengva išaiškinti. Peržiūriu medžiagą.

      – Žinai, imsiuosi tau ieškoti naujo darbo, – pareiškė Tina ir vėl pranyko tarp kostiumų.

      „Naujo darbo?"

      – Man patinka mano darbas, – atrėžė Liusė, bet Tina jau buvo dingusi.

      „Viskas, tai paskutinis lašas. – Ji garsiai užvertė knygą. – Daugiau niekas man nebeįsakinės. Nuo šiol būsiu savarankiška, net jei tai prieštaraus logikai. Tapsiu naująja Liuse. Gana. Aš keičiuosi."

      – GERAI, VISKAS. Metu darbą, – pareiškė savo partneriui Zakas Vorenas. Tamsūs gaurai krito ant kaktos kone užstodami akis, bet jis pernelyg niršo, kad juos nusibrauktų.

      – Sakyk ne man, o Džeriui, – aukštas, ramus ir neprarandantis savitvardos Entonis Teiloras linktelėjo vyro, ką tik atstačiusio į juos pistoletą, pusėn.

      Zakas atsigręžė į pistoletą, šokčiojantį pliktelėjusio vidutinio amžiaus eikvotojo, apsivilkusio prastu kostiumu ir virpančiu prie tuščio stalo, rankose. Džeris įdėmiai juos stebėjo, kaip ir dera atsargiam žmogui, nukreipusiam ginklą į du tvirtus vyrus.

      – Džeri, aš metu darbą, – pareiškė Zakas. – Siūlau mane paleisti, nes faru daugiau nebebūsiu. Gali pasilaikyti ženklelį.

      Jis kyštelėjo ranką į nudėvėtą juodą odinį švarką, bet Džeris sucypė:

      – Ne!

      Zakas sustingo.

      – Gerai. Puiku. Viskas gerai. – Jis pasvėrė galimybes sugriebti Džerį kabinete. Galimybės menkos. Džeris itin nervingas, o kabinetas labai ankštas – nėra vietos pajudėti ir nėra kur pasislėpti. Kabinete stovėjo tik metalinis stalas, dvi plastikinės kėdės ir Džeris. Baldai už Džerį šiek tiek įdomesni, bent jau buvo, kol jis atsidarė stalčių ir išsitraukė ginklą.

      Jie to nusipelnė. Prarado budrumą vien todėl, kad vyriokas atrodė apgailėtinas. Zakas pagarbiai pažvelgė į pistoletą, tirtantį Džerio rankoje. Keturiasdešimt penktasis kalibras. Kabinete langų nebuvo, bet Zakas žinojo, kad bet kurią akimirką pora jų gali atsirasti, nes keturiasdešimt penktojo kalibro pistoletas yra vienas tų ginklų, kurie išmuša didžiules skyles sienose.

      Ir žmonėse.

      – Kodėl mes tai darome? – paklausė Entonio Zakas, piktai stebeilydamasis į ginklą. – Nejau gyvenime mažai rūpesčių, kad tvarkytume dar ir tokius dalykus? Nejuokauju, aš metu darbą.

      – Baik skųstis. – Entonis rūpestingai nubraukė menamą pūkelį nuo specialiai jam siūto tvido kostiumo rankovės, nė akimirkos nenuleisdamas akių nuo Džerio. – Greičiausiai pats dėl to kaltas. Įsirioglinai pro duris su juodu odiniu švarku, atrodai lyg savaitę nesiskutęs, todėl Džeris greičiausiai palaikė tave kokiu nors banditėliu. – Jis nusišypsojo Džeriui it tobulos ramybės oazė patekus į ypač nemalonią padėtį. – Džeri, aš irgi būčiau atstatęs į jį ginklą. Suprantu. Gal pasikalbėkime?

      Džeris papurtė galvą, tačiau nenusuko akių nuo Entonio, klausydamasis ramaus jo balso. Zakas labai lėtai pasislinko kelis centimetrus į dešinę, stengdamasis nuduoti, kad paprasčiausiai mindžikuoja.

      Džeris staiga nukreipė žvilgsnį į Zaką, todėl šis pratęsė pokalbį:

      – Aha, o jei abu būtume išsičiustiję, su prašmatniais kostiumais kaip tu, jis nebūtų išsitraukęs pistoleto. Džeri, pasakyk man, išsitraukei ginklą dėl švarko? Ar dėl policininko ženklelio?

      Džeris prisimerkęs įsistebeilijo į Zaką ir Entonis vos regimai žingtelėjo į kairę.

      – Tik