Gundantis prisilietimas. Trish WylieЧитать онлайн книгу.
tion>
Pirmas skyrius
– Atsiprašau. Atleiskite. Šis paplūdimys privatus.
Roana Eliot nenoromis žengė arčiau. Mėnulio pilnaties nušviesti visi daiktai įgavo pilkšvai sidabrinį atspalvį, o tamsūs šešėliai, rodos, atsidusdavo su kiekviena atslūgstančia potvynio banga. Tačiau aplinka merginos nė kiek negąsdino, bet nepažįstamasis… Roana žinojo kiekvieną uolą, takelį, smėlio duburį, bet lygiai taip pat gerai žinojo, jog nuklydo per toli, kad galėtų prisišaukti pagalbą telefonu, jei kartais pakliūtų į bėdą…
Staiga ji suklupo. Taip nutiko ne dėl minties šauktis pagalbos, tiesiog ji priėjo arčiau ir pamatė, kad jis…
Roana išplėtė akis. O Viešpatėliau. Jis nuogas!
Negana to, dar ir sudėtas lyg Adonis. Sidabrinėje šviesoje šešėlių žaismas dailiai išryškino kiekvieną raumenį nuo plačių pečių iki liekno liemens, iki stangraus… Jai išdžiūvo burna.
Vyras atsisuko, tad Roana skubiai nusuko žvilgsnį ir pašnibždomis sau paliepė: Žiūrėk jam į veidą.
Kai pagaliau išdrįso akies kampučiu žvilgtelėti į nepažįstamąjį, nepaklusnios akys net nemanė elgtis kaip lieptos. Ir kas galėtų jas dėl to kaltinti? Vyriškis atrodė pritrenkiamai. Roana apsilaižė lūpas, tarsi ragaudama ore sklandančio jo kvapo, ir pažvelgė aukštyn, ignoruodama instinktyvų norą ištiesti delną ir jį paliesti.
– Paplūdimys yra privatus, – šiek tiek drąsiau pakartojo ji ir kilstelėjo smakrą, tarsi pagrįsdama savo teiginį. – Neturėtumėt čia būti.
– Vandenynas priklauso visiems. – Net jo balso tembras nuostabus.
Trauk jį devynios tą gilų, duslų, nepaprastai vyrišką balsą, kuris kažkaip neįprastai ir nesuprantamai veikė Roanos pulsą…
Oho, jo krūtinės ir rankų raumenys tikrai įspūdingi. Neišpūsti dirbtinai ar pripumpuoti steroidų. Jis atrodo kaip fizinį darbą dirbantis žmogus. Arba yra tiesiog gimęs būti sportininku, galbūt plaukiku… Ne, plaukikas būtų lieknesnis. Tai nereiškė, kad Roana pastebėjo riebaliukų, juk matyti galėjo viską, jei tik būtų atidžiau įsižiūrėjusi. O ir spoksoti galėjo kiek širdis geidžia, nes vyriškis nė kiek nesigėdijo savo nuogumo; tiesą sakant, jis netgi įsirėmė rankomis į klubus, tarsi provokuodamas merginą.
Laimei, Roanos žvilgsnis nuklydo link jo šešėlyje paslėpto veido, o ne žemiau, kur jai iš tikrųjų norėjosi pažvelgti…
Ji atsikrenkštė.
– Bet jūs stovite sausumoje. O krantas yra privatus. Verčiau eikite. Čia patruliuoja apsauga.
Tai buvo melas. Bet juk nepažįstamasis to nežinojo.
Nors jo veidas slėpėsi šešėlyje, iš balso buvo galima suprasti, kad vyras šypsosi.
– Tavo paplūdimys, ar ne?
– Jis priklauso šeimai, kuriai aš dirbu. Aš… – Roana vos neprasitarė, kad gyvena namelyje už kelių šimtų jardų. Be abejonės, po akimirkos juodu jau atsainiai šnekučiuosis apie orą. – Aš turiu leidimą čia būti.
Kai vyras žengė žingsnį pirmyn, ji instinktyviai atsiraukė.
– Aš moku savigynos, tad nė nebandyk nieko daryti. Turiu juodą džiukvondo diržą.
Nepažįstamasis iš pradžių sukikeno, o paskui pratrūko kvatotis ir nuleidęs rankas žengė dar vieną žingsnį.
– Mano drabužiai guli tau už nugaros. O šiaip žinok, kad yra džiudžitsu arba tekvondo. Puikus bandymas. Nebijok, neįkasiu.
Vyrui artinantis, Roana pasitraukė į šalį, o šiam pasilenkus ir tyliai pridūrus:
– Nebent pati paprašysi, – jos skruostai skaisčiai nuraudo.
Ji jau žiojosi kandžiai atkirsti, bet galvoje buvo taip tuščia, kad nepajėgė išspausti nė sakinio. Guodė save tik tuo, kad bet kuri moteris, turinti nors lašą kraujo, elgtųsi lygiai taip pat, susidūrusi su šitokia pagunda. Nepažįstamasis buvo iš tų vyrų, kurie gaudavo tai, ko norėdavo ir kada norėdavo. Ji tai jaučia. Visa situacija labai erotiška: juos supanti tamsa… jo nuogumas… Tokiai nepatyrusiai tai buvo pakankamai svarbi patirtis. Tačiau kokia ji moteris, kad ją taip sujaudino nuogas atklydėlis vidury nakties? Roana kaip įmanydama bandė sugalvoti priežastį, kodėl tebestovi kaip įbesta.
Noriu įsitikinti, kad jis nueis, – nusprendė.
Melagė, – paprieštaravo vidinis balsas.
Išgirdusi brūkštelint džinsų užtrauktuką, ji atsisuko į vyrą. Knebinėdamasis prie kelnių diržo jis pasidomėjo:
– Ar tu čia gyveni?
– Atsakydama į jūsų klausimą pasielgčiau neprotingai, ar ne?
– Mano manymu, tu jau pasielgei kvailai, nusprendusi prisiartinti prie nepažįstamojo. Ar ne?
Vyrui pažvelgus į vandenyną, jo veidą nušvietė mėnulis. Akimirką Roana negalėjo atsitokėti pamačiusi, koks jis gražus. Paprastai taip apie vyrus nesakoma, bet jis tikrai toks buvo. Blausioje šviesoje nematyti nei jo plaukų, nei akių spalvos, bet mergina nujautė, kad tai neturės jokios įtakos jo išvaizdai.
Vyro veidas buvo toks taisyklingas, kokio jai dar niekuomet neteko matyti – tarsi sukurtas. Du tamsūs duburiai, užuomina į dideles gilias akis, tobulai tiesi nosis, burna – o Viešpatie, kokia burna – putlios lūpos taip ir prašėsi būti bučiuojamos. Netgi jo žandikaulis – kampuotas.
Roana pasijuto pakerėta.
Nepažįstamasis pažvelgė į ją, ir jo veidą nušvietė nuodėmingai seksuali šypsena. Tai todėl, kad jis suprato, ar ne? Na ir kaip, būdamas toks išvaizdus, nesupras, kad moterys juo žavisi? Sprendžiant iš galingo motociklo, kurį Roana matė prie medinio tako į paplūdimį, šis vyras bastosi po visą šalį, paskui save palikdamas būrius pakerėtų moterų. Ir dar… nuo jo sklido užkrečiamas laisvės pojūtis; tarsi jo tikroji vieta visada yra ten, kur jis yra tą akimirką. Ir niekas nebūtų galėjęs jo sustabdyti, jei eitų kur tik nori kada panorėjęs, sugalvotų pasiplaukioti nuogas privačioje pakrantėje ar suvilioti moterį mėnesienoje…
Vyriškis galėjo lengvai ištiesti ranką ir prisitraukti Roaną, priglausti prie jos lūpas, paguldyti ją ant švelnaus smėlio, užgulti jos kūną savuoju ir…
Roanos mintyse blykstelėjo erotiniai vaizdiniai, papilvė skausmingai pulsavo vien nuo minties apie tokį suartėjimą. Nors kartą gyvenime. Mergina beveik galėjo girdėti trūksmingą alsavimą, jausti slidžią nuo prakaito odą…
Ji šiaip taip išlemeno:
– Prašau iš čia išeiti.
Nepažįstamasis kalbėjo lėtai, jo balsas buvo toks duslus, kad merginos nugara net šiurpuliukai nubėgo.
– Išsigandai, mažute?
Roana susiraukė. Kodėl šie žodžiai pasirodė tokie girdėti? Ji nežinojo, kas tas vyras, tačiau kažkuria savo esybės dalimi jautė, kad galėtų jį atpažinti.
– Ar mes pažįstami?
– Niekas čia manęs nepažįsta.
Vyriškiui pasilenkus susirinkti likusių savo daiktų, jo nugara nuslydo šešėlis, pasislėpdamas nedideliame plyšelyje už džinsų juosmens. Mergina nesiliovė grožėtis išpuoselėtais jo pečių raumenimis, ilgomis rankomis, kai įsibrovėlis neskubėdamas susirinko ant smėlio gulinčius batus, marškinius ir švarką. Jokių apatinių. O tuomet, vis dar laikydamas drabužius, atsisuko į Roaną.
– Juk žinai, kad rizikuoji tamsoje prisiartindama prie nuogo nepažįstamojo paplūdimyje, ar ne, mažute?
Kodėl jis taip ją vadina? Na gerai, palyginti su juo, ji tikrai yra mažutė. Jo ūgis neabejotinai siekė šešias pėdas, o Roanos tebuvo penkios pėdos ir penki coliai. Dar turint omeny puikiai treniruotus vyro raumenis ir įgimtą jėgą, ji atrodė lyg silfidė. Tad vyras, pavadinęs ją, dvidešimt septynerių metų merginą, mažute, turėjo atrodyti lyg tėvas. Tačiau Roanai tas pavadinimas skambėjo ypač… seksualiai… ir ji buvo tikra, kad vyriškis tą supranta.
– Juk sakiau, kad netrukus pasirodys apsaugos vyrukai…
– Ne,