Nakties šokis. Nora RobertsЧитать онлайн книгу.

      PIRMAS SKYRIUS

      – Ką, po velnių, tu čia darai?

      Megė darbavosi klūpomis ir nė nepakėlė akių.

      – Tu ir vėl giedi tą pačią giesmę, Sidžėjau, – tarė ji.

      Sidžėjus timptelėjo už krašto savo kašmyro megztinį. Rūpinimąsi kitais jis buvo pavertęs savo amatu, o dėl Megės buvo ko nerimauti. Pagaliau juk kažkas turi ja pasirūpinti. Nusiminęs jis žvelgė į rudus kaip sabalo kailis jos plaukus, ant pakaušio netvarkingai susuktus į kuodą, liauną blyškų kaklą. Dirbo ji sulenkusi nugarą, viena ranka atsirėmusi į žemę. Smulkaus kūno sudėjimo, savotiškai trapi, Sidžėjui ji buvo panaši į devyniolikto amžiaus anglų aristokrates. Bet tikriausiai tos gležnos damos porcelianine oda turėjo neišsenkamas jėgos ir ištvermės atsargas – kaip ir Megė.

      Vilkėjo Megė nublukusiais marškinėliais ir džinsais, drabužiai jau buvo sudrėkę nuo prakaito. Sidžėjus pažvelgė į žemėtas rankas, gražias, elegantiškas jos rankas, – ir jį nukrėtė šiurpas. Jis žinojo, kokius stebuklus šios rankos gali kurti.

      Tai tik toks tarpsnis, – pagalvojo jis. – Tereikia kiek palaukti, ir vėl viskas bus gerai. Po dviejų santuokų ir kelių meilės romanų Sidžėjus suprato, kad moterys periodiškai išgyvena keistą nuotaikų kaitą. Jis brūkštelėjo pirštu per tvarkingus smėlio spalvos ūsus. Dabar tik nuo jo priklauso, ar ji sugrįš į tikrąjį gyvenimą, ar sunku jai bus tai padaryti.

      Sidžėjus apsižvalgė. Kiek tik akys užmato, vien medžiai ir kalvos. Pasijuto visiškai atskirtas nuo realaus pasaulio. Šmėstelėjo mintis, kad tuose miškuose gali būti lokių. Normaliame pasaulyje šie padarai laikomi zoologijos sode. Jis dar kartą pažvelgė į mišką, nervingai tikėdamasis pamatyti ką nors judant.

      – Mege, ar ilgai dar taip gyvensi?

      – Apie ką tu kalbi, Sidžėjau? – Megės balsas buvo silpnas, kimus – ką tik pažadintos moters balsas. Daugybė vyrų kažin ką atiduotų už galimybę tokią moterį pažadinti.

      Megė atrodė supykusi. Sidžėjus persibraukė ranka per rūpestingai sušukuotus plaukus. Ką ji veikia čia, už trijų tūkstančių mylių nuo Los Andželo? Kodėl alina save šiuo purvinu darbu? Velniai griebtų, juk ji prisiėmė įsipareigojimus – jis taip pat. Sidžėjus senu įpročiu sunkiai atsiduso – visada taip darydavo susidūręs su pasipriešinimu. Šiaip ar taip, toks jo verslas – teks derėtis. Jis turi atvesti ją į protą. Stengdamasis neišsipurvinti nublizgintų batų jis žengtelėjo žingsnelį.

      – Mažyte, aš myliu tave, juk žinai. Grįžk namo.

      Dabar Megė pasuko galvą ir šypsodamasi pažvelgė į Sidžėjų. Šypsena nušvietė visą jos veidą – burną, kuri staiga susiaurėjo, nusmailėjusį smakrą, skruostikaulių linkį – veidas buvo panašus į spindintį deimantą. O akys, didelės, apvalios, tamsesnės už plaukus, teikė veidui gyvumo ir kažkokio dvasingumo. Nepasakytum, kad jis stulbinamai gražus. Pabandęs išsiaiškinti, kas tave taip žavi, turėtum tai pripažinti. Tačiau net ir dabar, be makiažo, su purvo dryžiu ant skruosto, šis veidas traukė. Megė Ficdžerald žavi, nes yra visiškai natūrali – tikra. Įdomi.

      Megė atsisėdo ant kulnų ir pamėgino nupūsti ant akių užkritusią plaukų sruogą. Pažvelgė į vyriškį, kuris piktai šnairavo į ją. Užplūdo švelnumo ir malonaus pasitenkinimo banga. Šie jausmai dažnai ją aplankydavo.

      – Sidžėjau, ir aš tave myliu. Tik nustok elgtis kaip kokia senutė.

      – Tavo vieta ne čia, – pradėjo jis, labiau susierzinęs nei užgautas. – Neturėtum parpuolusi ant kelių rausti žemės…

      – Man tai patinka, – paprastai atsakė ji.

      Iš Megės balso Sidžėjus suprato, kad reikalai prastoki. Jei būtų šaukusi ir puolusi ginčytis, lengviau priverstų ją persigalvoti. Bet kai tokia rami, pakeisti jos nuomonę – kaip įkopti į Everestą. Tada jau reikia milžiniškų pastangų, o tai nežmoniškai vargina. Sidžėjus buvo protingas vyras ir pakeitė taktiką.

      – Mege, aš puikiai suprantu tavo norą trumpam pabėgti nuo visų, šiek tiek pailsėti. Niekas to nenusipelnė labiau nei tu, – jai turėtų patikti, pamanė jis, nes tai tiesa. – Kodėl tau nepraleidus kelių savaičių Kankune arba nepasivaikščiojus po Paryžiaus parduotuves?

      – Hmm, – Megė šiek tiek pasikėlė ir papureno ką tik pasodintų darželinių našlaičių vainiklapius – jai jie atrodė ne visai sveiki. – Gal galėtum paduoti laistytuvą?

      – Tu manęs nesiklausai.

      – Klausausi, – ji atsitiesė ir pati pasiėmė laistytuvą. – Buvau nuvykusi į Kankuną ir dabar turiu tiek drabužių, kad jie vos telpa spintose Los Andžele.

      Nekeisdamas atakos tempo ir nuotaikos Sidžėjus išbandė kitą ėjimą.

      – Ne aš vienas, – vėl pradėjo jis, stebėdamas, kaip ji laisto gėles, – bet ir visi kiti, kurie tave pažįsta ir viską žino, mano, kad tu…

      – Išsikrausčiau iš proto? – užbaigė Megė. Perlaisčiau, nusprendė, kai ryškūs žiedai nusviro. Dar daug ko teks išmokti gyvenant kaime. – Sidžėjau, užuot kabinėjęsis ir bandęs priversti mane daryti tai, ko visiškai nenoriu, geriau prieitum ir paduotum man ranką.

      – Ranką? – Sidžėjaus balse nuskambėjo pasišlykštėjimo gaidelė, tarsi jam būtų pasiūlyta geriausią škotišką viskį atskiesti vandeniu iš čiaupo.

      Megė sukikeno.

      – Paduok man tas petunijas, – grumdamasi su akmenuota dirva ji įsmeigė į žemę mažą kastuvėlį. – Sodi ninkystė yra geras užsiėmimas, ji grąžina žmogų prie gamtos.

      – Neturiu jokio noro liesti gamtos.

      Šįkart ji nusijuokė ir pažvelgė į dangų. Kurgi ne! Ko gero, pats artimiausias Sidžėjaus sąlytis su gamta – saulėje įkaitęs chloruotas baseinas. Dar prieš kelis mėnesius ji buvo nutolusi nuo gamtos ne ką mažiau už Sidžėjų. Ir niekada iki šiol nė nebandė prie jos priartėti. Bet dabar šį tą atrado – tai, ko net neieškojo. Jei nebūtų atvykusi į Rytų pakrantę kurti muzikos naujajam miuziklui, jei nebūtų pasidavusi momentinei užgaidai po ilgo varginančio darbo patraukti pietų kryptimi, niekad nebūtų atsidūrusi mažame ramiame miestelyje, pasislėpusiame kažkur Žydrųjų kalnų glūdumoje.

      Ar mes apskritai galime žinoti, kur mūsų vieta, – galvojo Megė, – jei Fortūna atsitiktinai ten nenuveda? Ji nežinojo, kur važiuoja, – kitaip sakant, važiavo į niekur, – bet sėkmė palydėjo į tikruosius namus.

      Gal pats likimas atvedė ją į Morganvilį – 142 gyventojų miestelį su prieškalnėje išsidėsčiusiais namukais. Tolstant nuo centro kelias šakojosi į daugybę mažų keliukų, kurie vedė link atskirų fermų ir pavienių kalnų trobelių. Jei likimas ją atlydėjo į Morganvilį, tai tikriausiai jis ir sudėliojo viską taip, kad jai atvykus čia kaip tik buvo parduodamas namas su dvylika akrų žemės. Nė akimirkos ji nedvejojo ir nesiderėjo dėl kainos. Megei tiko visos sąlygos, ir po mėnesio ji jau laikė rankose nuosavybę patvirtinantį dokumentą.

      Žvelgdama