Pažadėta. Sarah MorganЧитать онлайн книгу.
title>
Persai moko savo sūnus nuo penkerių iki dvidešimties metų tik trijų dalykų: joti, šaudyti iš lanko ir sakyti tiesą.
– Ša, patylėk. – Leila delnu užspaudė seseriai burną. – Girdžiu juos ateinant. Jie neturi mūsų aptikti.
Ji gailėjosi, kad nepakako laiko surasti geresnės slėptuvės. Vargu ar galima tikėtis pasislėpti už ilgų aksominių užuolaidų tėvo asmeniniuose apartamentuose, bet šiuo metu tai buvo pati saugiausia vieta. Niekas nesugalvos ieškoti princesių čia. Jų niekada neįleisdavo į jo miegamąjį. Neįleido netgi šiandien, tėvo mirties dieną.
Leila norėjo įsitikinti, kad vyras, kuris vadino save tėvu, yra miręs, guli lovoje ir nesiruošia pašokęs dar kartą nuskriausti jos arba sesers. Ji stovėjo čia pat, pasislėpusi už užuolaidų, ir girdėjo, kaip jis paskutiniu atodūsiu nulėmė jos likimą. Net paskutinėmis minutėmis tėvas neatgailavo dėl veltui praleisto gyvenimo. Jis nepanoro pamatyti savo dukterų, net neliepė perduoti, jog jas myli, ir taip atsilyginti už ilgametį abejingumą. Nė žodeliu neatsiprašė už visas joms padarytas skriaudas. Tik dar kartą, jau paskutinį, ją nuskriaudė… kai visiems laikams nulėmė jos likimą.
Hasanas privalo vesti Leilą. Tai vienintelis būdas, kad žmonės pripažintų jį Taškano valdovu.
Klausydamasi žingsnių Leila laikė užspaudusi delnu jaunėlės sesers lūpas. Kakta prisilietusi prie užuolaidų užuodė dulkių kvapą. Tamsa trikdė, Leila sustingo laukdama, kada užuolaidos prasiskirs, baiminosi, kad menkiausias judesys gali jas išduoti.
Pasislėpusi už prabangaus sunkaus aksomo klosčių ji išgirdo, kaip keli žmonės įėjo į kambarį.
– Mes apieškojome rūmus. Jų niekur neradome.
– Jos negalėjo tiesiog išnykti, – pasigirdo šiurkštus lengvai atpažįstamas balsas. Jis buvo Hasano, jos tėvo pusbrolio. Jeigu tėvo paskutinis noras bus išpildytas, Hasanas greitai taps jos jaunikiu. Šešiasdešimties metų senis, valdžios trokštantis netgi labiau nei jos tėvas.
Šią siaubingą praregėjimo akimirką Leila išvydo savo ateitį, kuri buvo juodesnė už užuolaidos vidinę pusę. Ji žiūrėjo į tamsą jausdama delną šildantį sesers kvėpavimą, bet pati bijojo net kvėptelėti, kad neišduotų abiejų.
– Mes jas surasime, Hasanai.
– Po kelių valandų jūs kreipsitės į mane jūsų ekscelencija, – atkirto Hasanas. – Ir jums bus geriau, jeigu rasite jas. Apieškokite biblioteką. Vyresnioji dažnai ten lindi. O jaunesnioji… ji pernelyg reiškia savo nuomonę. Išsiųsime į Ameriką ir ji dings – iš akių ir iš atminties. Žmonės ją greitai užmirš. Dar iki aušros aš susituoksiu su vyresniąja. Laimei, ji ramaus būdo. Neturi savo nuomonės ir vargiai prieštaraus.
Jis net nežino mano vardo, – apmirusi pagalvojo Leila, – ką jau kalbėti apie požiūrį į gyvenimą. Ji buvo vyriausia. Ir ramaus būdo. Leila abejojo, ar Hasanas prisimena, kaip ji atrodo, ir ar jam tai svarbu. Juo labiau nerūpi, ko ji nori. Bet tai nerūpėjo ir tėvui. Vienintelis žmogus, kuriam ji rūpi, šiuo metu dreba jos glėbyje.
Jaunesnioji sesuo. Jos draugė. Jos šeima.
Naujiena, kad Hasanas ketina išsiųsti Jazminą į Ameriką, pablogino ir taip siaubingą padėtį. Po visų negandų blogiausia bus prarasti seserį.
– Kodėl taip skubate vesti?
Hasano palydovas garsiai ištarė tai, ką Leila pagalvojo.
– Mudu abu žinome, jog išgirdęs apie senojo šeicho mirtį jis atvyks.
Jis atvyks.
Leila tuojau pat suprato, kas jis toks. Taip pat suprato, jog Hasanas jo bijo. Taip bijo, kad negali prisiversti ištarti savo priešo vardo. Grėsminga dykumos kario ir teisėto laukinės dykumos šalies, Taškano, valdovo reputacija baisiai gąsdino Hasaną, net buvo uždrausta ištarti jo vardą šiame siena apjuostame mieste. Ironiška, jog uždrausdamas minėti tikrojo emyrato įpėdinio vardą, Hasanas tik iškėlė jį žmonių akyse, padarė didvyriu.
Apimta maištingų jausmų Leila prisiminė jo vardą.
Razis Al Zekis.
Princas, kuris gyvena kaip beduinas tarp jį mylinčių žmonių. Dykumos žmogus su geležiniu ryžtu, jėga ir kantrybe, laukiantis palankesnės progos. Kur jis yra šiuo metu, nežinia, nes jo buvimo vieta laikoma paslaptyje, ją žino tik patys artimiausi jam žmonės. Princą gaubianti paslaptis didino įtampą Taškano tvirtovėje.
Žingsniai nuaidėjo per akmenines miegamojo grindis.
Kai durys užsidarė, Jazmina atsitraukė gaudydama orą.
– Pamaniau, kad ketini mane uždusinti.
– O aš pamaniau, jog tu ketini rėkti.
– Aš niekada gyvenime nerėkiau. Nesu verksnė.
Tačiau sesuo atrodė sukrėsta, Leila stipriai suspaudė jai ranką ir dirstelėjo pro sunkių aksominių užuolaidų plyšį.
– Jie išėjo. Mes esame saugios.
– Saugios? Leila, šis raukšlėtas nutukęs pabaisa ruošiasi dar šiandien tave vesti, o mane išsiųsti į Ameriką, toli nuo namų ir nuo tavęs.
Klausydamasi virpančio sesers balso Leila dar stipriau suspaudė jai ranką.
– Ne, to nebus. Aš neketinu leisti jam tavęs išsiųsti.
– Kaip gali sutrukdyti? Man nerūpi, kas bus, tik noriu pasilikti su tavimi. Mes taip ilgai buvome kartu, jog neįsivaizduoju gyvenimo be tavęs. Man reikia tavęs, kad neprasižiočiau netinkamu metu, o tau reikia manęs, kad neleisčiau tau gyventi knygų pasaulyje.
Sesers balsas buvo kupinas nevilties ir Leila pasijuto prislėgta atsakomybės naštos.
Ji jautėsi menka ir bejėgė, viena kovojanti prieš žiaurius Hasano siekius, kurie neturi ribų.
– Aš pažadu: mūsų niekas neišskirs.
– Kaip tai padarysi?
– Dar nežinau. Tačiau ką nors sugalvosiu…
– Galvok greičiau, nes po kelių valandų aš jau skrisiu į Ameriką, o tu gulėsi Hasano lovoje.
– Jazmina! – pasipiktinusi Leila pažvelgė į seserį, o ši įžūliai gūžtelėjo pečiais.
– Taip bus.
– Ką tu supranti apie gulėjimą vyro lovoje?
– Ne tiek daug, kiek norėčiau. Aš manau, jog tai galėtų būti vienintelis ištrėmimo į Ameriką pranašumas.
Net joms papuolus į tokią apverktiną padėtį, Jazminos lūpų kampučiuose suvirpėjo šypsena ir Leila pajuto, kaip jai užspaudė gerklę. Kad ir kaip būtų sunku, sesuo visada suranda priežastį nusišypsoti. Ji juokiasi netgi tada, kai visai nejuokinga, ir įneša šviesos į tamsą.
– Aš negaliu tavęs netekti. – Leilai buvo baisu apie tai net pagalvoti. – Ir jokiu būdu neprarasiu.
Jazmina atsargiai nužvelgė kambarį.
– Ar mūsų tėvas tikrai mirė?
– Taip. – Leila pabandė surasti savyje kokį nors jausmą, tačiau jos širdyje niekas nekrustelėjo. – Ar tau liūdna?
– Kodėl turėčiau liūdėti? Mačiau jį iš viso tik penkis kartus. Kadangi šio karto greičiausiai negalima užskaityti, vadinasi, mačiau tik keturis kartus. Jis pavertė mūsų gyvenimą pragaru ir net miręs nesiliauja kenkti. – Neįtikėtinai mėlynos Jazminos akys patamsėjo iš pykčio. – Žinai, ko aš noriu? Noriu, kad Razis Al Zekis atjotų į miestą savo bauginančiai juodu eržilu ir pribaigtų Hasaną. Aš pasveikinčiau Razį. O atsidėkodama už jo ištekėčiau ir padovanočiau jam šimtą vaikų, kad jo giminės linija nenutrūktų.
Leila stengėsi nežiūrėti į žmogų lovoje. Ji nenorėjo matyti jo net mirusio.
– Jis nenorėtų tavęs vesti. Tu esi dukra vyro, kuris kaltas dėl jo tėvo ir gražuolės žmonos mirties. Jis mūsų nekenčia ir aš jo dėl to nekaltinu. – Leila nekentė ir savęs,