Olivija ir turtingasis australas. Margaret WayЧитать онлайн книгу.
ion>
PROLOGAS
Priimu iššūkį! Žinoma, priimu! Niekas kitas taip kaip iššūkiai neparodydavo geriausių jos savybių. Bet kartu apėmė su niekuo nesupainiojama panika, baimė, kad atsidurs nepažįstamoje šalyje, kur galėtų būti daug nelaimingesnė nei dabar.
Juk ne veltui esi Balfor, mergyt!
Ji dažnai kalbėdavosi su savimi – jau nuo pat mažumės. Pradėjo maždaug septynerių, kai pasidarė sunku gauti dėmesio. Bet užaugo drąsi (manė, kad šis žodis nėra per stiprus) ir gebanti prisitaikyti. Tik šiomis dienomis savivertė gerokai susvyravo, nors to niekam ir nepasakojo. Arba pačiu laiku liaudavosi.
Ji visada atlikdavo savo pareigas, nenukrypdavo nuo vertybių, kurias laikė labai aukštomis, tiek teoriškai, tiek praktiškai. Dabar iškilo vienintelė bėda, ji prarado savo kelrodę žvaigždę – tikėjimą savimi, sugebėjimą, kuriuo taip didžiavosi, išlikti rami ir susivaldžiusi. Išmoko to sunkiuoju keliu, pakeitusi motiną savo seserims. Deja, dabar šis gebėjimas ją paliko ir užliejo visiška neviltis. Ji, visada pasielgdavusi teisingai, visai pasimetė. Ir tai velniškai skaudino!
– Olivija, gerasis Dieve! – jos tėvas, britų milijardierius Oskaras Balforas, nudiegęs ją plieninėmis mėlynomis akimis iš nuostabos atšlijo. – Kaip galėjai? Tiesiog sunku patikėti, kad iš visų žmonių būtent tu mane nuvylei.
Ir, žinoma, slepiamas pyktis sprogo. Pakelti tokią kritiką po tiek metų, kai darė viską, kad tik jam įtiktų, buvo nelengva.
Tik barnis nebuvo vien baisus sapnas. Jis iš tiesų įvyko Balforų labdaros pokylyje, kurį jų giminė rengė jau visą šimtą metų.
– Balforų pokylis virto privalomu visuomenės elitui įvykiu, – taip sakydavo senelė Edvina Balfor, pati tikriausia aukštuomenės snobė. – Tas pats lyg kvietimas į rūmus.
Olivijai knietėjo atsakyti, kad mielai vietoj Balforų pokylio rinktųsi kvietimą į rūmus, bet geriau pagalvojusi nutylėjo. Šiaip ar taip pokylis – ypač šimtasis – nebuvo vieta, kur bet koks sveiko proto žmogus galėtų susipešti. Bet būtent taip lemtingąją naktį pasielgė ji su savo dvyne seserimi Bela.
– Ir eik po velnių! – atžariai rėžė Bela, skaudžiai plekštelėjusi jai per skruostą.
Paskui įsivyravusi tyla tiesiog spengė. Iki tol Bela nebuvo jai trenkusi, bet dabar šis netikėtas atsitikimas įsirėžė joms abiem į atmintį, gali būti, kad amžiams. Toks rimtas etiketo pažeidimas buvo itin retas. Šeimos išdavystė netoleruojama. Vienintelė lengvinanti aplinkybė buvo ta, kad tiek ji, tiek Bela norėjo gero. Jos pykosi dėl mylimos sesers Zojos likimo ir ateities.
Vargšė Zoja!
Tad štai jos pokylių pokylyje, apsivilkusios puošniomis suknelėmis ir pasidabinusios įspūdingais iš kartos į kartą perduodamais papuošalais – tik Bela mėgo būti kitokia, drąsesnė, puošdavosi avangardiniais, blizgučių nusėtais drabužiais. Ji, Olivija – protingoji, praktiškoji, gal net šventeiva, vyriausioji iš „Balforų mergaičių“ – buvo tikra priešingybė karštligiškai, spinduliuojančiai Belai, kuri, galima sakyti, turėjo kilnesnę širdį. Daugiau to neigti Olivija nepajėgė.
Atvertusi visas kortas, ji suvokė, kad, nors dvynę mylėjo ir brangino, tačiau visada buvo linkusi jos gailėtis ir laikyti ją labai gražia, bet kiek kvailoka. Bela neskaitė knygų ir nemąstė apie svarbesnius dalykus. Sesuo nebaigė universiteto kaip Olivija. Belai visai nerūpėjo menai.
Jų skonis nesutapo. Tiesą sakant, jis buvo visiškai priešingas. Bela naudojosi pribloškiamu savo grožiu. Olivija savąjį sąmoningai slopino. Jos nebuvo identiškos dvynės. Bela labai priminė mirusią jųdviejų motiną, nuostabiąją Aleksandrą. Bela dėl savo mėlynų akių buvo labiau Balfor.
Olivija buvo kur kas pareigingesnė nei sesuo. Bela pirmoji tai pripažindavo. Olivijai trūko Belos laisvumo. Belai terūpėjo linksmybės, o keliomis minutėmis vyresnei Olivijai tekdavo visos pareigos. Būtent Olivija dažnai vaidindavo namų šeimininkę, prižiūrėjo Balforų labdaros fondo veiklą, auklėjo jaunesnes seseris – netikras seseris, – o Bela mėgavosi pašėlusiu gyvenimu, vakarėliais ir į eilę sustojusiais gerbėjais.
Pražūtingasis barnis buvo vienintelis tikras jų pyktis.
– Mes, dvynės, turime laikytis drauge! Vienas už visus ir visi už vieną! – tokia buvo nutrūktgalviškos jų vaikystės mantra – anuomet jos buvo įnikusios į Aleksandrą Diuma. Mylėjo viena kitą. Mylėjo ir Zoją, kuri pasirodė nesanti jų tėvo dukra, o amžinatilsį mamos neištikimybės vaisius. Jų mamos! Mamos, kurią visi tapatino su Motina Terese.
– Mama tikriausiai buvo šventoji. Sakoma, kad tik geriausieji miršta jauni, – kadaise ji iš tiesų taip pasakė Belai, norėdama nuraminti laukinę sesers prigimtį. Tada jos abi besąlygiškai tuo tikėjo.
Tad dabar jai teko įsignybti, kad patikėtų, jog Zoja išties yra nesantuokinė duktė. Įsikarščiavęs jųdviejų ginčas turėjo siaubingų pasekmių visai šeimai.
– Jei tik galėčiau grįžti į praeitį! – dažnai tyloje imdavo dejuoti ji. Ne, jos nebuvo tokios kvailos, kad pyktųsi viešumoje. Joms užteko proto užsidaryti atskirame kambaryje ir įžeidinėti vienai kitą ten, tik jos nesusiprotėjo tvirtai užverti durų. Karštą, jas visiškai užvaldžiusį barnį dėl Zojos kilmės nugirdo paparacas.
Žiniasklaida ir paparacai visą amžių medžiojo gražiąsias Balforų merginas, ypač Belą. Tas žurnalistas, ko gero, pamanė, kad jam nusišypsojo neįtikėtina sėkmė. Jo nuotraukoje švietė pats pykčio įkarštis – teisuolė Olivija ir besikarščiuojanti Bela, be to, jis nugirdo kone kiekvieną jų žodį. Kitą rytą straipsnis su nuotraukomis puikavosi pirmajame pagrindinio šalies dienraščio puslapyje.
Dar vienas neteisėtumo skandalas krečia Balforų šeimą
Vos tai prisiminusi Olivija visu kūnu krūptelėjo. Kada liausis tas savęs ieškojimas? Kada ims mažėti pasibjaurėjimas savimi? Privalo sutikti, kad apmaudas gali nedingti niekada, kaip pasakė Bela, išsipleikusi ant dvynės lovos.
– Olivija, anksčiau ar vėliau turime sumokėti už savo nuodėmes. Galų gale, niekuo nesiskiriame nuo visų kitų.
Kokia nesąmonė! Juk jos tikrai skiriasi. Pavyzdžiui, gyvena dvare. Jų šeima minima kaip etiketo pavyzdys, apie juos šnekama aukščiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Be to, jų tėvas milijardierius. Šįsyk kenčia jie visi, net ir žymusis tėvas, nors didingąjį Balforų vardą sutrypė jos su Bela. Argi nenuostabu?
Visai nekeista, kad tėvas sugrąžino senąsias Balforų šeimos taisykles, elgesio normas, Balforų šeimoje perduodamas iš kartos į kartą. Visos aštuonios Oskaro dukterys iš trijų santuokų ir jų motinos bei tėvo romanų sutiko būti išsiųstos tolyn nuo šeimyninio pažeminimo.
– Privalote pripažinti savo ribas, dukrelės, ir atrasti savo stiprybę, – kalbėjo išdidžiai it teisėjas.
Jos galėjo atsisakyti. Bent ji tikrai rimtai apie tai svarstė. Bet neatsisakė.
– Jums bus tik į naudą, – tikino Oskaras Balforas.
Belai buvo paskirta pirmoji taisyklė. Orumas.
Olivija gavo savo pačios taisyklę. Aštuntąją. Nuolankumą.
Kai tėvas tik paskyrė šią taisyklę, ji apstulbusi į jį pažvelgė.
– Nuolankumas, tėveli? Ką turi omenyje? – jautėsi nepaprastai įskaudinta.
Jis negailėjo laiko paaiškinti.
Dabar, užplūdus aiškumo akimirkai, ji ėmė suprasti, kad gal vis dėlto ir reikėtų įgyti šią pervertinamą dorybę. Žinojo, ką apie ją mano žmonės: abejinga, šalta lyg ledas, neįtikėtinai savimi pasitikinti, užtikrinta, tikra snobė ir teisuolė, labiausiai nepasiekiama iš visų Balforų merginų. Tai netiesa. Na, bent ne visai tiesa. Gal ji ir šalta. Atsiskyrusi. Mėgo vienatvę. Bet, po teisybei, ji, kaip ir Bela, negalėjo išgyventi be savo gynybos mechanizmų – iš jų abiejų buvo atimta motina ir motinos meilė dar tada, kai jos buvo ką tik išmokusios išlipti iš lovelių.
– Nejaugi niekas nesupranta, kaip jaučiasi motiną praradęs vaikas? To poveikis amžinas.
– Dievaži, pasakyk ką nors, ko nežinočiau! – pareiškė Bela, pasipuošusi nuostabiu geltono