Sulaukusi atsako. Nora RobertsЧитать онлайн книгу.
>
Ji buvo moteris, turinti tikslą. Į Niujorką iš Vakarų Virdžinijos persikraustė turėdama keletą tikslų, kruopščiai sudėliotų galvoje. Išsirinks puikią vietą gyventi, padarys karjerą ir susiras vyrą.
Tokia eilės tvarka pageidautina, bet nebūtina.
Frederika Kimbal buvo lanksti moteris, bent jau mėgo taip apie save galvoti.
Eidama Istsaido šaligatviu ankstyvo pavasario prieblandoje ji mąstė apie namus. Fredės nuomone, namas Šeperdstoune, Vakarų Virdžinijoje, su tėvais, broliais ir seserimis buvo tobula vieta gyventi. Pakrika, triukšminga, kupina muzikos ir žmonių balsų.
Abejojo, ar būtų galėjusi išvykti, jei nebūtų žinojusi, kad jos ten visada lauks sugrįžtant išskėstomis rankomis.
Tiesą sakant, Niujorke ji buvo daugybę kartų, turėjo čia ryšių, tačiau jau pasiilgo pažįstamų sienų – savo kambario, įsiterpusio antrame mūrinio namo aukšte, meilės, varžymosi su broliais ir seserimis, tėvo muzikos, motinos juoko.
Tačiau Fredė jau nebe vaikas. Jai dvidešimt ketveri, seniai metas pradėti savarankiškai gyventi.
Priminė sau, kad ir Manhatane jaučiasi kaip namie. Šiaip ar taip, čia praleido kelerius pirmuosius savo gyvenimo metus. Paskui daugybę kartų lankėsi – žinoma, visada su šeima.
Tačiau šįkart ji viena, pamanė atlošusi pečius. Ir turi kai ką nuveikti. Pirmiausia – įtikinti Nikolą Lebeką, kad jam reikia partnerės.
Tada jam dar labiau seksis, o geras vardas, kurį pelnė kaip kompozitorius per pastaruosius kelerius metus, netgi ryškiau sužibės, jeigu ji kurs jam dainų žodžius. Jau dabar vos užsimerkusi ir pasitelkusi vaizduotę ji mato šviečiančias Lebeko ir Kimbal pavardes iškaboje Didžiajame baltajame kelyje1. Jai tereikia išlaisvinti vaizduotę ir jųdviejų drauge kuriama muzika pradeda lietis mintyse kaip upė.
Dabar ji privalo įtikinti Niką su ja susitikti ir priversti jį išgirsti tą patį, kreivai šypsodamasi nusprendė Fredė.
Prireikus ji galėtų pasinaudoti aplinkybe, kad jis jos giminaitis. Ne kraujo giminė, tačiau pusiau pusbrolis.
Besibučiuojantys pusbrolis ir pusseserė, pagalvojo Fredė ir jos akys linksmai nušvito. Toks buvo jos galutinis ir pats svarbiausias tikslas. Dar jai nebaigus jo įgyvendinti Nikas ją įsimylės – pamils taip karštai, kaip ji visą gyvenimą jį myli.
Ji dešimt metų jo laukė, o tai, Fredės nuomone, gana ilgas laiko tarpas.
„Jau seniai metas tau, Nikai, susitikti akis į akį su savo likimu“, – nusprendė ji timptelėjusi tamsiai mėlyno švarkelio kraštą.
Jai stovint lauke prie baro „Žemiau bono“2, nerimas krūtinėje vis dar grūmėsi su pasitikėjimu savimi. Populiarus rajono baras priklausė Zakui Maldūnui, Niko broliui. Tiksliau sakant – įbroliui, tačiau Fredės šeima visada labiau kliovėsi jausmais nei terminologija. Kai Zakas vedė Fredės pamotės seserį, Stanislaskių, Maldūnų, Kimbalų ir Lebekų šeimos virto vienu sudėtingu klanu.
Fredė seniai svajojo prijungti prie tos grandinės dar vieną grandį – jos ir Niko porą.
Ji giliai įkvėpė, dar kartą timptelėjo švarkelį, rankomis persibraukė per šukuoseną, suformuotą iš rausvai auksinio atspalvio garbanų, kurių ji niekaip nesugebėdavo suvaldyti, ir vėl pasigailėjo neturinti nė kruopelytės Stanislaskių egzotikos. Tada ištiesė ranką prie durų.
Ji padarys viską, ką gali esant tokioms aplinkybėms, ir buvo velniškai tikra, kad to pakaks.
„Žemiau bono“ oras buvo persisunkęs alaus mielių ir sodraus, aromatingo jūreiviško padažo kvapų. Fredė nusprendė, kad Rio, ilgametis Zako virėjas, ruošia ypatingą makaronų patiekalą. Iš muzikos aparato skambėjo Dion balsas, įspėjantis draugą apie permainingą besiblaškančios Sju meilę.
Viskas buvo čia, viskas savo vietose: jaukios medžio plokštėmis iškaltos sienos, jūreiviški žalvarinių varpelių ir jūrinio takelažo motyvai, ilgas drožinėtas baras ir spindinčios stiklinės. Tačiau Niko nebuvo. Vis dėlto ji šypsojosi eidama prie baro, o priėjusi užčiuožė ant paminkštintos kėdės.
– Nupirksi man išgerti, jūreivėli?
Suglumęs Zakas pakėlė žvilgsnį nuo pilamo gėrimo. Jo lengvas šypsnys akimirksniu virto plačia šypsena.
– Frede, labas! Nemaniau, kad pasirodysi šią savaitę.
– Mėgstu staigmenas.
– Tokias ir aš mėgstu. – Įgudusiu judesiu Zakas pastūmė bokalą alaus per barą taip, kad jį galėtų sugriebti nuolatinio kliento rankos. Tada pasilenkė, suėmė Fredės veidą stambiais delnais ir skambiai pabučiavo.
– Graži kaip visada.
– Tu taip pat.
O jis tikrai gražus, pamanė Fredė. Per tuos dešimt metų, kol jie pažįstami, su amžiumi jis tik gražėjo, laikas jam buvo į naudą kaip geram viskiui. Tamsūs plaukai vis dar vešlūs ir garbanoti, gilioms mėlynoms akims sunku atsispirti. O koks veidas. Fredė atsiduso. Įdegęs, ryžtingas, su juoko raukšlėmis, tik išryškinančiomis jo tvirtą būdą ir žavesį.
Daug kartų Fredė pati stebėjosi, kaip nutiko, kad ją supa fiziškai nepaprastai patrauklūs žmonės.
– Kaip Reičelė?
– Jos prakilnybė laikosi puikiai.
Fredė nusišypsojo dėl tokio titulo ir jame slypinčios meilės. Zako žmona, jos teta, buvo baudžiamojo teismo teisėja.
– Mes visi ja labai didžiuojamės. Ar matei, kokį teisėjo plaktuką jai atsiuntė mama? Kai juo trinkteli į ką nors, pasigirsta dūžtančio stiklo garsas.
– Tai tu jį matei? – Zako šypsnys buvo greitas ir klastingas. – Ji reguliariai man juo trinkteli. Turėti šeimoje teisėją – didelis dalykas. – Jis prisimerkė. – Su juoda mantija Reičelė atrodo nuostabiai.
– Neabejoju. O kaip vaikai?
– Siaubingasis trejetas? Jie laikosi puikiai. Nori gazuoto vandens?
Fredė pralinksmėjusi pakreipė galvą.
– Negi ketini prašyti manęs dokumento, Zakai? Gal jau pamiršai, kad man dvidešimt ketveri?
Zakas stebėjo ją trindamasis smakrą. Smulki, porcelianinės odos – tikriausiai visada atrodys apgaulingai. Jei nežinotų jos amžiaus ir kiek metų jo paties vaikams, tikriausiai paprašytų Fredės asmens dokumento.
– Tiesiog negaliu patikėti. Mažoji Fredė jau suaugusi.
– Jeigu esu suaugusi, – ji susikryžiavo kojas ir patogiai įsitaisė, – kodėl tau neįpylus man baltojo vyno?
– Tuojau pat. – Ilgalaikė patirtis pravertė ir tinkamą stiklinę už nugaros Zakas susirado nežiūrėdamas. – Kaip laikosi taviškiai, kaip vaikai?
– Visiems viskas gerai ir visi jie siunčia tau linkėjimų. – Ji paėmė iš Zako taurę su vynu ir kilstelėjusi tarė: – Už šeimą.
Zakas susidaužė su ja paėmęs buteliuką mineralinio vandens.
– Tai kokie tavo planai, brangute?
– Esu šį tą sugalvojusi. – Ji nusišypsojo pažvelgusi į vyną ir gurkštelėjo. Įdomu, ką jis pamanytų, jei ji pasakytų, kad svarbiausias jos gyvenimo planas – suvilioti jo jaunesnįjį brolį. – Pirmiausia turiu susirasti butą.
– Juk žinai, kad gali gyventi pas mus kiek panorėjusi.
– Žinau. Arba su seneliu ir senele, arba su Michailu ir Sidne, arba su Aleksu ir Bese. – Ji dar kartą nusišypsojo. Buvo gera žinoti, kad ją supa mylintys žmonės. Bet… – Aš labai noriu turėti savo namus. – Ji pasirėmė alkūne į barą. – Manau, pats laikas išdrįsti žengti tokį žingsnį.
Zakas jau žiojosi kažką sakyti, bet ji nusišypsojo ir papurtė galvą.
– Juk neketini pamokslauti, dėde Zakai? Taip elgtis netinka vaikinui, kuris buvo išplaukęs į jūrą.
Ji mane pričiupo, pagalvojo Zakas. Jis buvo gerokai jaunesnis nei dvidešimt ketverių,