Viskas kontroliuojama. Rhonda NelsonЧитать онлайн книгу.
tle>
Pirmas skyrius
Karinę tarnybą Dėdulei Semui einantis desantininkas Setas Makečenas buvo pripratęs prie šiurpių vaizdų, tačiau žiūrėti į mirštančią motiną buvo nepalyginti baisiau.
– Mama, tau reikia pailsėti, – švelniai papriekaištavo jis gergždžiančiu balsu.
Lempos šviesa krito ant mamos veido, apšvietė lygius skruostus ir linksmas juoko raukšleles aplink akis. Jai tik penkiasdešimt dveji. Per jauna, kad baigtųsi gyvenimas, kunkuliuojantis gyvenimas, praleistas rūpinantis, kad jam ir seseriai nieko netrūktų. Seto žvilgsnis užkliuvo už vazelės su saulutėmis, laimingosiomis mamos gėlėmis, ir jis šyptelėjo.
– Ką, nusibodo pralošinėti? – nusišaipė mama, ir nuo juoko krūptelėjo neįtikėtinai gležni petukai. Ji pakėlė akis nuo kortų ir įdėmiai nužvelgė sūnų. – Neleisi man laimėti, ar ne?
Tokiomis aplinkybėmis jis tikrai nusileistų, bet to neprireiks. Per pokerio partiją mama visada laimėdavo prieš Setą, o tai pavyksta nedaugeliui. Juk pati jį išmokė.
– Tu pasiutusiai gerai žinai, kad nepasiduosiu, – atkirto sūnus ir patraukė įskaudusius pečius. Valandas čia prie jos sėdi bijodamas išeiti, pražiopsoti bent vieną sekundę, juk ji gali būti paskutinė. – Tu mane triuškini, – geraširdiškai nusišaipė jis. – Jei ir leisčiau tau laimėti, tai tikrai pasistengčiau, kad net nesuprastum.
Mama sumykė atidžiai žiūrėdama į kortas.
– Turbūt kalbi tiesą, bet norėčiau, kad pasistengtum labiau, Setai. Ketinu kelti statomą sumą, o tai turės įtakos tavo ateičiai. Būtų gerai, kad į žaidimą žiūrėtum rimtai, – apsimesdama linksma kalbėjo motina, bet Seto neapgausi.
– Statomą sumą? Ką čia kalbi?
Motina pavargusi šyptelėjo.
– Pinigai man nebereikalingi. Greitai nebegalėsiu jais pasinaudoti. Aš…
– Mama, – pertraukė apmirusia iš baimės širdimi Setas.
Ji padėjo kortas ir palietė sūnaus ranką. Mėlynos akys žvelgė švelniai užjausdamos. Motina guodžia jį, o juk turėtų būti priešingai. Viešpatie Dieve, kaip jis tai iškęs?
– Setai, žinau, kad nenori kalbėtis, bet tokio pokalbio išvengti negalime. Yra dalykų, kuriuos reikia aptarti, prieš man išsivaduojant iš šio pasaulio jungo, – mama stengėsi bent kiek praskaidrinti liūdną pokalbį. – Pats žinai. Maldauju, pasiklausyk.
Ji teisi. Setas tikrai vengė šio pokalbio, net nemanė, kad jis įvyks taip greitai. Vos prieš keturis mėnesius sužinojo apie vėžį – smegenų. Ji iškentė didžiules chemoterapijos dozes, todėl neteko daugiau nei dešimties kilogramų ir visų plaukų. Dabar dėvėjo baisų šviesių plaukų peruką, primenantį Setui lėlę Barbę. Persigando, pirmą kartą pamatęs motiną su tuo peruku – tai tik pirmas iš sukrėtimų. Bet ji pareiškė, kad Dievas niekada nedavė jai ilgų plaukų, o štai dabar pasitaikiusi puiki galimybė išbandyti visokiausio stiliaus šukuosenas. Net įsismarkavus šiai siaubingai ligai, mama ryžtingai galvojo, jog stiklinė puspilnė. Setas užvertė akis ir numykė, atrodė, kad krūtinę sugniaužė paties šėtono spaustuvai.
Jo mama.
Akys perštėjo, bet Setas stengėsi šypsotis spausdamas motinos ranką. Ji teisi. Nebėra kur atidėti. Ji silpsta kasdien, turbūt dėl to, kad kartkartėmis nusnaudžia vos po porą valandų. Privertė Setą ir jo seserį pažadėti, kad pažadins, jei įmigtų ilgiau. Sakė nenori švaistyti likusio laiko miegui. Ja dėtas, Setas ir pats taip mąstytų. Vis dėlto…
Galų gale jis linktelėjo tyliai paragindamas ją tęsti.
– Pirmiausia aptarkime šiurpiąją dalį, gerai? Nenoriu tradicinių laidotuvių.
Nespėjęs susizgribti Setas prunkštelėjo.
Motina nusikvatojo.
– Taip, žinau. Kaip ir galėjai numanyti, esu nenuspėjama, bet man nerūpi. Minties, kad visi draugai ir giminės spoksos į karste gulintį mano lavoną, komentuos, kaip gerai atrodau mirusi, tikrai negaliu pakęsti. Kremuokite mane ir išbarstykite pelenus tarp mano rožių, kur bent kokios naudos atnešiu.
Kad būtų naudinga.. ir liktų čia. Kaip man viską iškęsti? – vėl susimąstė Setas. Kaip toliau suksis pasaulis, kai jame nebebus mamos? Ji visada būdavo šalia: raišiodavo kelius, slaugydavo peršalusį, kieme su juo žaisdavo futbolą. Neišsemiamas meilės ir padrąsinimų šaltinis, kurį, kaip per vėlai suprato, menkai tevertino.
– Mano testamentas štai ten, stale, – mostelėjo galva motina ir paėmė kortas. – Jis gana paprastas. Nedaug teturiu, ir viskas priklausys jums su seserimi. – Ji truputį patylėjo. – Noriu, kad namelis liktų Keitei. Po to, kai ją paliko Niekšas Žiurkius, jai sunku sudurti galą su galu, nenoriu, kad juodu su Mičelu skurstų.
Setas visiškai pritarė. Tiesą sakant, Niekšo Žiurkiaus vardas iš tiesų buvo Maiklas, jis visai neseniai paliko Keitę su vaiku ir išlėkė su mergina, vietinėje pyragaičių parduotuvėje kimšusia į spurgas želę. Pasitaikius palankiai progai, Setas tikrai jį aplankys ir pamokys, kaip elgtis su moterimis, o ypač su jo sesute.
Panašiai jis pamokė tėvą, neištikimą, apgalėtiną silpnavalį kalės vaiką.
– Įvertinau namą, – toliau kalbėjo motina. – Testamente numačiau kompensaciją už namo dalį, kurią būtum gavęs, jei nebūčiau jo viso palikusi Keitei.
– Mama, visai nebūtina. Keitė gali pasilikti viską. Aš nenoriu…
– Lygybė brolybė, – nenusileido mama. – Baimindamasi, kad ko neatsitiktų, mokėjau draudimo įmokas, o dabar labai džiaugiuosi, kad Keitė turės namą, o tu – truputį pinigų.
Nenorėdamas liūdinti motinos Setas nepaminėjo akivaizdaus dalyko: namų jam ir nereikia. Jo namai – karinė tarnyba.
Mama silpnai nusišypsojo.
– Žinau, ką galvoji, sūnau, štai čia ir bus mano didysis statymas. Kai manęs nebebus, tavo sesuo ir Mičelas nebeturės nieko… – Ji sunkiai nurijo seiles tarsi baimindamasi. – Aš daug geriau jausčiausi, jei žinočiau, kad, pasibaigus sutarčiai, sugrįši namo.
– Mama. – Setas papurtė galvą. – Juk žinai…
– Tikrai žinau, Setai, – pertraukė jį motina. – Žinau, kad mėgsti savo darbą, kad karinė tarnyba – visas tavo gyvenimas. Tikrai žinau, – švelniai pakartojo ji. – Man kančia prašyti, o dar skaudžiau, kad prašyti privalau. – Ji vėl sunkiai nurijo seiles. – Bet taip pat žinau, kad jei tau kas atsitiktų, Keitė ir Mičelas liktų vienut vienutėliai… Man baisu. Per sunku būtų ir jiems.
Paveikslas buvo niūrus, bet tikroviškas.
Setas pagalvojo apie savo stropią ir linksmą seserį, vos dvejų sūnėną šviesiais garbanotais plaukučiais ir didelėmis rudomis akimis.
– Loškime, – pasiūlė motina, pro kortų viršų įdėmiai pažvelgusi į sūnų. – Jei laimėsiu aš, sugrįši namo kaip galėdamas greičiau. Jei tu – elkis taip, kaip tau atrodo teisinga.
Setas kimiai nusijuokė, motina suspaudė lūpas.
– Nori pasakyti, kad, jei nesutiksiu, esu tikras savanaudis beširdis niekšas. – Setas papurtė galvą. – Nuostabu. Puikus pasirinkimas.
Motina nusijuokė.
– Žinau, aš begėdiškai tavimi manipuliuoju, bet…
Setas pažvelgė į mamą.
– Be to, turi geras kortas, kitaip dabar apie tai nebūtum nė užsiminusi.
Motina neišsiduodama žiūrėjo į sūnų.
– Loši ar ne?
Setas pažiūrėjo į savo kortas, nors buvo tikras, kad tai nebesvarbu. Jis jau pralošė.
– Lošiu.
– Pažiūrėkime, ką turi, – tarė motina. Setas paklojo kortas. – Trys vienodos. Aukščiausioji – karalius.
Motina kilstelėjo antakį.
– Tu su savo laukinėmis kortomis, – šnipštelėjo ji, pastebėjusi sūnaus rankoje dar