Viskas arba nieko. Linda HowardЧитать онлайн книгу.
/>
1
Deivis Prisenas nelaikė savęs bailiu, tačiau jis mieliau būtų iškentęs operaciją be nuskausminimo, o ne stojęs priešais Robertą Kenoną pranešti to, ką privalėjo pranešti. Ne todėl, kad didžiausias akcininkas, „Kenono grupės“ vykdomasis direktorius ir prezidentas suverstų jam kaltę dėl prastų naujienų – Kenonas ne iš tų, kurie baudžia už blogas žinias. Tačiau ledines žalias akis sukaustytų dar didesnis šaltis, žvilgsnis dar labiau atitoltų ir Deivis iš patirties žinojo nugara perbėgsiant stingdantį baimingą virpulį. Kenonas buvo pelnęs skrupulingai sąžiningo žmogaus reputaciją, bet jis taip pat garsėjo neprilygstamu nuožmumu, jei kas nors mėgindavo jį apsukti. Deiviui į galvą neatėjo nė vienas žmogus, kurį gerbtų labiau už Robertą Kenoną, tačiau tai baimės neapmalšino.
Kiti, užimantys Kenono lygio postus ir turintys atitinkamą galią, apsijuosdavo padėjėjų sienomis. Kenono šventovę sergėjo vienintelė asmeninė padėjėja – tai šį tą sakė apie jo paties valdžią ir asmeninį santykį su darbu. Felisė Kuri dirbo Kenono asmenine padėjėja aštuonerius metus ir valdė jo biurą taip, kad jis veikė tiksliai it šveicariškas laikrodis. Ji buvo aukšta, liekna nenusakomo amžiaus moteris plieno spalvos plaukais ir lygiu dvidešimtmetės veidu. Deivis žinojo, kad jauniausias jos sūnus jau įpusėjęs trečią dešimtį, vadinasi, Felisė mažų mažiausiai įžengusi į penktąją, tačiau nuspėti jos amžių iš išvaizdos buvo neįmanoma. Net didžiausios įtampos akimirkomis ji išlaikydavo šaltą protą, buvo gąsdinamai dalykiška ir viršininko akivaizdoje nė menkiausiu žodeliu ar judesiu neišduodavo savo jaudulio. Deivis troško bent kruopelės tokios savitvardos.
Jis iš anksto paskambino Felisei pasiteirauti, ar Kenonas galės su juo susitikti, tad ji nenustebo, Deiviui įžengus į jos kabinetą.
– Labas rytas, pone Prisenai. – Felisė išsyk ištiesė ranką prie telefono ir spustelėjo mygtuką. – Pone, atėjo ponas Prisenas. – Ji padėjo ragelį ir atsistojo. – Jis jus priims tuoj pat. – Felisė atsidūrė prie vidinių kabineto durų anksčiau už Deivį – ramus jos dalykiškumas jį visada baugino, atvėrė jam duris, o Deiviui įėjus ryžtingai uždarė. Felisės dėmesys nė iš tolo nepriminė patarnavimo, anaiptol, Deivis jautėsi, tarsi ji kontroliuotų net jo įėjimą į Kenono kabinetą. Be abejo, taip ir buvo.
Kenono kabinetas buvo didžiulis, prabangus ir rafinuotai išpuoštas. Tačiau, nors ant sienų kabėjo aliejiniais dažais tapyti originalūs paveikslai, o po kojomis driekėsi dviejų šimtų metų senumo persiškas kilimas, įžengęs į vidų neprarasdavai amo, atvirkščiai, čia tvyrojo raminama atmosfera, liudijanti puikų šeimininko skonį. Didžiulė erdvė dešinėje buvo skirta poilsiui su visa reikalinga vaizdo ir garso technika, nors Deivis abejojo, ar Kenonas televizorių arba vaizdo grotuvą nors kartą buvo įjungęs ne darbo reikalais. Sienoje rikiavosi šeši Palladio1 stiliaus langai, tarsi šeši paveikslai įrėminę nepakartojamus Niujorko vaizdus. Patys langai prilygo meno kūriniams – nuostabiai išgaubti krištolo stiklai sugerdavo pro juos srūvančią šviesą, priversdami ją žioruoti it deimantus.
Masyvus Kenono stalas taip pat buvo senovinis, šis raižyto juodmedžio šedevras aštuonioliktame amžiuje tariamai priklausė Romanovų šeimai. Kenonas prie šio stalo tiko kaip nulietas.
Jis buvo aukštas lieknas vyras, elegancija ir jėga primenantis panterą. Lygūs juodi plaukai ir šviesiai žalios akys darė jį dar panašesnį į šį žvėrį. Prašalaitis būtų galėjęs palaikyti Robertą Kenoną tingiu žmogumi. Ir būtų pavojingai apsirikęs.
Robertas pakilo nuo kėdės pasisveikinti, jo ilgi dailūs pirštai suspaudė Deiviui plaštaką su stulbinama jėga. Deivis visada nustebdavo pajutęs plieninę Kenono pirštų jėgą.
Kartais Kenonas pakviesdavo jį prisėsti poilsio zonoje ir pasiūlydavo kavos. Šis kartas buvo kitoks. Robertas savo postą pelnė ir dėl gebėjimo perprasti žmones: primerkęs akis jis įdėmiai nužvelgė įsitempusį Deivio veidą.
– Pasakyčiau, kad malonu tave matyti, Deivi, – tarė Robertas, – bet abejoju, ar užėjai pranešti malonių naujienų.
Jo balsas buvo ramus, kone nerūpestingas, tačiau Deivį kamavusi įtampa sustiprėjo dešimteriopai.
– Nemalonių, pone.
– Ar tu dėl to kaltas?
– Ne, pone. – Būdamas itin sąžiningas Deivis pripažino: – Nors tikriausiai privalėjau pastebėti tai anksčiau.
– Tada atsipalaiduok ir sėskis, – tyliai ištarė Robertas ir vėl įsitaisė prie stalo. – Jei esi nekaltas, tau niekas negresia. O dabar pasakok, kas nutiko.
Deivis nervingai atsisėdo, apie atsipalaidavimą negalėjo būti nė kalbos. Jis pritūpė ant minkštos odinės kėdės kraštelio.
– Hantsvilyje kažkas pardavinėja mūsų programinę įrangą, skirtą kosminei stočiai, – išpoškino jis.
Kenono niekas nebūtų pavadinęs nenustygstančiu vietoje, tačiau dabar jis dar labiau sustingo, o žalios akys tapo šaltos it ledas, kaip Deivis ir baiminosi.
– Turi įrodymų? – paklausė Kenonas.
– Taip, pone.
– Ar žinai kas?
– Manau, kad taip, pone.
– Pasakok, – šiurkščiai paliepė Kenonas ir atsilošė, jo žvilgsnis pervėrė Deivį tarsi žalsvas lazerio spindulys.
Deivis padarė, kaip lieptas; keliskart užsikirto, stengdamasis paaiškinti, kodėl jam kilo įtarimas, kaip savarankiškai ėmėsi tyrimo norėdamas pagrįsti įtarimus ir tik tada ką nors apkaltinti. Kenonas klausėsi netardamas nė žodžio; Deivis, pasakodamas apie savo tyrimo rezultatus, nusibraukė nuo kaktos prakaitą. „PowerNet“, „Kenono grupės“ bendrovėje, įsikūrusioje Hantsvilyje, Alabamoje, šiuo metu kuriama įslaptinta programinė įranga NASA agentūrai. Nėra abejonių, jog ši programinė įranga atsidūrė bendrovės, susijusios su kita šalimi, rankose. Tai ne tik pramoninis šnipinėjimas, nors ir to būtų per akis, o išdavystė.
Deivis įtarė Lendoną Merserį, bendrovės valdytoją. Merseris prieš metus išsiskyrė su žmona, jo gyvenimo lygis labai pagerėjo. Jis uždirbo daug, bet ne tiek, kad išlaikytų šeimą ir gyventų taip, kaip gyvena. Deivio slapčia pasamdyti tyrėjai Merserio banko sąskaitoje aptiko didžiules įmokas. Sekę jį kelias savaites detektyvai pranešė apie nuolatinius Merserio vizitus į valčių prieplauką Gantersvilyje – netoliese esančiame nedideliame miestelyje, įsikūrusiame prie Gantersvilio ežero Tenesio upės užtvankoje.
Valčių prieplaukos savininkė ir prižiūrėtoja buvo moteris vardu Evė Šo; patikrinę jos banko sąskaitas ir išlaidavimo įpročius tyrėjai kol kas neatkapstė nieko svarbaus, tad gali būti, jog ji protingesnė už Merserį. Vis dėlto šis mažiausiai du kartus valčių prieplaukoje išsinuomojo motorinę valtį ir kartą, vos jam išplaukus, Evė Šo uždarė valčių prieplauką, įlipo į nuosavą valtį ir nusekė iš paskos. Jie grįžo atskirai, maždaug penkiolikos minučių skirtumu. Atrodė, lyg būtų susitikę didžiulio ežero viduryje, kur labai paprasta nuo visų pasislėpti, taip pat pamatyti ir išgirsti artėjančias valtis. Taip daug saugiau nei tvarkyti nešvarius reikaliukus žmonių pilnoje valčių prieplaukoje; tiesą sakant, prieplaukoje žmonių netrūkdavo, todėl savininkės sprendimas uždaryti ją vidury dienos atrodė dar keistesnis.
Deivis užbaigė ir sėdėjo, nervingai traškindamas krumplius, o griežtas Kenono veidas neišdavė jokių jausmų.
– Ačiū, Deivi, – ramiai padėkojo jis. – Aš pranešiu FTB ir perimsiu tyrimą. Gerai padirbėjai.
Deivis nuraudęs atsistojo.
– Atsiprašau, kad anksčiau nepastebėjau.
– Saugumas – ne tavo darbas. Kai kas deramai neatliko savojo. Tuo aš taip pat pasirūpinsiu. Mums pasisekė, jog esi toks pastabus. – Robertas mintyse pasižymėjo du dalykus: pakelti Deiviui ir taip nemažą algą ir pradėti jį ruošti didesnei atsakomybei bei valdžiai. Negalima palikti Deivio neapdovanoto už įžvalgumą ir parodytą iniciatyvą. – Neabejoju, kad FTB norės su tavimi šnektelėti, todėl likusią dienos dalį būk pasirengęs skirti jiems laiko.
– Taip, pone.
Vos
Andrea Palladio – garsus vėlyvojo renesanso architektas, kūręs rūmus ir vilas aplink miestą (čia ir toliau – vert. pastabos).