Išlaisvinta aistros. Olivia GatesЧитать онлайн книгу.
e>
Pirmas skyrius
Haresas Al Šalanas tvirčiau apsisiautė gobtuvu, susiaurindamas angą akims iki plyšelio. Tam, kad stebėtų taikinį, daugiau ir nereikėjo.
Kai Haresas vėl sustingo ir prisiplojo prie kopos krašto, vidurnakčio vėjas plakė jį apnešdamas smėliu… Ausyse audeklo pritildytas kvėpavimas vis dar varžėsi su vėjo staugimu bekraštėje dykumoje.
Jis išsiblaškęs ištiesė ranką smėliaeigio, tarsi branginamo žirgo, link. Transporto priemonės šalia nebuvo. Paliko ją daugiau nei už dviejų mylių. Privažiavus arčiau variklio triukšmas būtų pasklidęs šiame tykiame kraštovaizdyje. Idealiu atveju būtų nusitempęs jį iki šios vietos, bet taip būtų užtrukęs mažiausiai dvidešimt minučių. Dvidešimt minučių, kurių neturėjo.
Haresas nesileis apkvailinamas nekintančio vaizdo, kurį stebėjo pastarąsias penkias minutes. Viskas gali bet kurią akimirką pasikeisti. Tuomet kištis jau bus per vėlu.
Kol kas viskas taip pat. Vienintelį įėjimą saugantys du sargybiniai spietėsi aplink palaikį konteinerį, kuriame dėl išgyvenimo su negailestingu dykumos vėju grūmėsi liepsna. Dar trys sargybinių poros supo sukiužusią plytų trobelę. Iš aptriušusio pastato vidaus pro senų medinių langinių siūles žybčiojo dujinė lempa.
Haresas turėjo pripažinti Al Osaibių sugebėjimus. Al Šalanų klano priešininkai surezgė puikų planą, be to, akimirksniu. Ši trobelė vidury niekur. Tiesiogine to žodžio prasme. Artimiausios gyvenamos vietovės visomis kryptimis yra daugiau nei už penkių šimtų mylių. Tai ideali vieta įkaitui laikyti.
Įkaitui, kurio išlaisvinti Haresas atvyko.
Šią vietą rado tik išsiaiškinęs vieno tų, kurie pasamdė trobelėje esančius žmones, tapatybę. Kadangi sąmokslą atskleidė gana anksti, Haresui pavyko rasti visus dalyvius šiems dar keliaujant. Sekė jų telefonų signalus, kol prieš du šimtus mylių baigėsi ryšys. Po to pasinaudojo visomis prieinamomis technologijomis ir šią vietą rado tik pasitelkęs pažangią palydovinę trianguliaciją.
Bet kuris kitas asmuo, neturintis tokių žinių, neribotos prieigos ir galios, būtų nuleidęs rankas. Net ir turėdamas visus išteklius jis nebūtų radęs šios vietos, jei ne laiku padarytos išvados.
Laikas seko. Sprendžiant iš to, ką sužinojo apie priešo planus, išvadavimui turėjo mažiau nei dvidešimt minučių. Tuomet tardyti įkaito atvyks šio pagrobimo sumanytojai ir su savimi atsiveš armiją sargybinių.
Bet kokiomis kitomis aplinkybėmis Haresas nebūtų laikęs šios situacijos tokia pavojinga. Būtų atvykęs su savo smogikais. Vien pasirodę geriausi ypatingųjų pajėgų vyrai būtų privertę bet kurį, dar turintį išgyvenimo instinktus, mesti ginklus ir pasiduoti.
Tačiau būdamas Zohaido Vidaus reikalų ministru, centrinės žvalgybos ir krašto apsaugos vadovu Haresas nebežinojo, kuo pasitikėti. Šįvakar jo komandą sudarė trys vyrai iš geriausiai vertinamų grupių, kuriems jis patikėtų savo gyvybę. Jie ne tik jo pavaldiniai – jie ir šeimos nariai, kariai princai, kurie kaip ir jis už karalystę atiduotų gyvybę. Nors kitomis aplinkybėmis Haresas taip pat pasitikėjo daugeliu savo vyrų, dabar negalėjo sau leisti tokios prabangos. Ant kortos pastatyta per daug, o netekus palaikymo visą regioną gali apimti chaosas. Visus kitus turėjo laikyti įtariamaisiais.
O ar galėjo elgtis kitaip, kai įsigauta į pačius rūmus? Karališkosios šeimos priešai net įsiskverbė į jo vyriausybę ir jos veiklą, į pajėgas, atsakingas už Zohaido saugumą.
Haresas užsimerkė. Vis dar nepajėgė tuo patikėti.
Sąmokslas nuversti jo karalių tėvą ir valdančią Al Šalanų šeimą Zohaide jau kelis mėnesius brendo jų panosėje. Neįkainojami Zohaido pasididžiavimo papuošalai, – kaip tiki visos gentys, – suteikiantys karališkajai šeimai teisę valdyti, buvo pavogti ir pakeisti padirbiniais prieš pat Parodos dieną, kai juos turėjo pademonstruoti viešai. Vagis, be abejo, ketino atvirai atskleisti, kad papuošalai padirbti, ir sukelti chaosą, po kurio Al Šalanai būtų pašalinti iš valdžios.
Pastarąsias savaites Haresas visame regione mėtė tinklus pasitelkdamas informaciją, gautą brolio Šachino ir jo naujosios žmonos Džoharos. Tą ankstų rytą Haresas aptiko pėdsaką, galintį nuvesti tiesiai pas sąmokslo sumanytoją.
Vyrą, neva amerikiečių žurnalistą, tvirtinantį, kad žino visas svarbiausias su sąmokslu susijusias smulkmenas.
Per dvidešimt minučių Haresas atvyko į nuomojamą vyro butą. Tačiau priešai jau buvo spėję pasidarbuoti. Vyriškis dingo. Buvo pagrobtas.
Nuo tos akimirkos Haresas nė karto nesusvyravo, kol atsekė grobikų pėdsakais į šią atokią vietą. Jis neabejojo dėl negailestingojo Al Osaibių patriarcho nurodymų. Išpešti iš vyro informaciją, o paskui leisti dykumai jį pasigviešti drauge su paslaptimis.
Šios priežasties pakako, kad Haresas būtų čia. Niekas jo tarnybos metu nebus neteisingai nuskriaustas Zohaido žemėje. Net jei to asmens tikslas – sužlugdyti Al Šalanus. Net jei tai kažkoks Tidžėjus1 Berkas.
Tidžėjus Berkas. Tas vyras – tikra mįslė. Duomenų bazėse Haresas turėjo naujausią informaciją apie kiekvieną žurnalistą pasaulyje. Jis atidžiai visus sekė, kadangi jie valdė galingiausią ginklą – žiniasklaidą ir negailestingą jos poveikį pasauliniams pokyčiams ir viešajai nuomonei.
Tačiau Tidžėjus Berkas praslydo pro jo radarą. Nuo tada, kai Haresas išgirdo apie šį žurnalistą, nutiko neregėtas dalykas. Jam apie tą vyrą nepavyko sužinoti nieko. Tarsi Tidžėjus Berkas būtų atsiradęs tą akimirką, kai prieš savaitę atvyko į regioną.
Haresas rado tik vieną užuominą apie Tidžėjų Berką, kuris kažkada lankėsi regione, – amerikietį informacinių technologijų specialistą, dirbusį tarptautinėje įmonėje Azmahare. Tačiau tas vyras kiek daugiau nei prieš metus grįžo į Valstijas. Po kelių mėnesių jį nuteisė už sukčiavimo ir grobstymo nusikaltimus, įvykdytus gyvenant Hareso regione. Dabar jis atlikinėjo penkerių metų bausmę maksimalaus saugumo įkalinimo įstaigoje ir prieš kelias valandas tebebuvo savo kameroje.
Šis Tidžėjus Berkas tikriausiai pasinaudojo vardu arba išgalvojo savo vardą, kuris sutapo su tikro asmens tapatybe.
Todėl Haresui piršosi viena išvada. Tas vyras tikriausiai šnipas. Ir dar labai slapus – nuo Hareso tinklų nuslėpė savo kilmę, veiksmus ir ryšius.
Tačiau Haresas išgelbės Tidžėjų Berką, net jei pasirodys, jog tai pats velnias. Nugabenęs į saugią vietą išpeš jo turimą informaciją. Jei tos žinios apie tai, ko jis viliasi, ko bijo, išsiaiškins, kokios neįmanomos kainos vyras ketino prašyti už neįkainojamą informaciją, ir ją padvigubins. Tuomet padarys viską, kas jo galioje, ir užtikrins, kad vyriškis jos pakartotinai neparduotų.
Sargybiniai jau snūduriavo priešais laužą. Haresas parodė signalą Munsurui, savo pavaduotojui. Tada Munsuras perdavė įsakymą prieš laikrodžio rodyklę Jazidui, esančiam pietinėje trobelės pusėje, o pastarasis perdavė Mohabui vakarinėje pusėje.
Jie vienu metu dukart iššovė strėlytes su raminamaisiais, pakirsdami jiems paskirtus sargybinius.
Haresas atsistojo ant kojų. Po kelių sekundžių jis jau šoko per susmukusius sargybinių kūnus ir be garso nusileido ant akmeninių laiptų, vedančių prie trobelės durų. Kiti būrėsi prie jo.
Jis apsikeitė su vyrais trumpu linktelėjimu, nykioje amžino kaip laikas žvaigždžių spindesio ir nepastovios laužo liepsnos šviesoje matydamas tik įtemptus jų žvilgsnius. Jie susidoros su bet kokiais netikėtumais. Jis eis tiesiai prie taikinio.
Haresas stumtelėjo duris. Jos girgždėdamos perskrodė tylą ir atsilapojo.
Jo žvilgsnis aprėpė blausų vidų. Berko čia nebuvo. Yra kitas kambarys. Tikriausiai jis ten.
Haresas patraukė suklypusių durų link ir pamažu jas pravėrė.
Į jį atsigręžė lieknas trumpabarzdis vyras dygsniuotu smėlio spalvos švarku.
Jų akims susitikus akimirka ištįso.
Blausioje šviesoje Haresas net dusyk pažvelgė paveiktas vyro žvilgsnio, kuris, rodėsi, spjaudėsi elektriniu mėliu. Tačiau tai ne viskas. Jis tarytum švytėjo prietemoje tiek dėl tviskančio įdegio,
Tidžėjus – T. J. (Čia ir toliau – vert.past.)