Santuokos įkaitai. Anna DePaloЧитать онлайн книгу.
as skyrius
– Jei kas nors žino, kodėl jie negalėtų susituokti, sakykite dabar arba nutilkite amžiams.
Belinda padrąsinamai nusišypsojo vyskupui Niuburiui.
Jis taip pat atsakė šypsena, pravėrė burną norėdamas tęsti… ir įsmeigė žvilgsnį į klauptus už Belindos peties.
Pasigirdo žingsniai.
Ne… negali būti.
– Aš prieštarauju.
Giežti žodžiai nukrito ant Belindos širdies it priekalas.
Ji išsigando ir užsimerkė.
Atpažino tą balsą – švelnų, bet su pašaipos gaidele. Milijoną kartų girdėjo jį sapnuose ir pačiose slapčiausiose fantazijose – tokiose, po kurių pabudusi rausdavo ir baisėdavosi savimi. O kartais nugirsdavo jį per kokį nors renginį arba televiziją.
Susirinkusieji ėmė bruzdėti ir murmėti. Todas apmirė. Vyskupas Niuburis atrodė sumišęs.
Belinda lėtai atsigręžė. Todas taip pat.
Nors ji žinojo, ko tikėtis, jos akys išsiplėtė pamačiusios vyrą, kuris jai, Ventvortų giminės atstovei, turėjo būti mirtinas priešas. Kolinas Granvilis, Istbridžo markizas, paveldėtojas šeimos, įsivėlusios į amžiną kivirčą su jos gimine… ir asmuo, kuris žino gėdingiausią jos paslaptį.
Pažvelgusi jam į akis Belinda tuo pat metu pajuto ir troškimą, ir baimę. Net pasislėpusi po nuometu jautė, kad jo žvilgsnyje slypi iššūkis.
Aukštas siluetas dar nebuvo priartėjęs prie altoriaus ir jos. Jo veidas atrodė griežtas, žandikaulis kampuotas. Tik dėl ereliškos nosies atrodė kiek švelnesnis.
Jo plaukai buvo vienu ar dviem atspalviais tamsesni nei jos kaštoniniai, o virš tamsių neperprantamų akių linko vešlūs antakiai.
Belinda kilstelėjo smakrą ryžtingai priimdama jo iššūkį.
Kaip sugriaunamos vestuvės? Atrodo, svarbiausia – tamsiai mėlynas kostiumas ir ryškiai geltonas kaklaraištis. Ji manė turinti pasidžiaugti, kad jis bent jau oficialiai apsirengė.
Kita vertus, neįsivaizdavo, kad nekilnojamojo turto magnatas Kolinas vilkėtų ką nors kita nei dalykinį kostiumą, pabrėžiantį atletišką sudėjimą. Na, išskyrus tą vieną naktį…
– Ką tai reiškia, Istbridžai? – pakilęs iš vietos paklausė jos dėdė Hju.
Belinda pamanė, kad kažkas turėtų stoti ir ginti Ventvortų garbę, o dėdė Hju – šeimos galva – buvo tam tinkamiausias.
Ji nužvelgė klauptuose įsitaisiusią Niujorko ir Londono grietinėlę. Atrodė, kad jos šeima priblokšta, o kitus svečius ši drama, regis, žavėjo.
Pamergės ir pabroliai atrodė susirūpinę, sutriko net jos draugė Tamara Kinkeid, visada išliekanti šalta.
Kitoje bažnyčios pusėje artima draugė ir vestuvių planuotoja Pija Lamli išblyško.
– Ei, Istbridžai, – suirzęs ir sunerimęs prakalbo Todas. – Tavęs niekas čia šiandien nekvietė.
Kolinas pažvelgė į nuotaką, paskui į jos sužadėtinį ir perkreipė lūpas.
– Nesvarbu, kvietė ar ne, bet manau, turiu teisę tarti žodį, ar ne?
Belinda ūmai suvokė, kiek susidomėjusių akių stebėjo šį spektaklį.
Vyskupas Niuburis suglumęs susiraukė ir atsikrenkštė.
– Na, atrodo, esu priverstas ištarti žodžius, kurių dar neteko. – Jis stabtelėjo. – Kodėl prieštaraujate šiai santuokai?
Istbridžo markizas Kolinas Granvilis pažvelgė jai į akis.
– Belinda jau yra mano žmona.
Žodžiams ataidėjus nuo aukštų didingos bažnyčios sienų pasigirdo aikčiojimai. Vyskupas už Belindos kostelėjo. Todas sustingo.
Belinda prisimerkė. Kolino veide ji regėjo pašaipą. Tai buvo matyti iš raukšlelių aplink akis ir lūpų kamputyje.
– Bijau, kad klysti, – išrėžė Belinda beviltiškai tikėdamasi, kad dar pavyks išgelbėti situaciją.
Iš tiesų ji buvo teisi. Jie buvo susituokę, bet tik trumpam.
Vis dėlto Kolinas atrodė pernelyg savimi pasitikintis.
– Klystu prisimindamas mūsų apsilankymą koplyčioje Las Vegase kiek daugiau nei prieš dvejus metus? Prieštarauju.
Svečiai darsyk aiktelėjo.
Belindos skrandis apsivertė. Staiga nukaito ir veidas.
Ji susilaikė neatsakiusi – o ar galėtų ką nors pasakyti dar labiau visko neapsunkindama? Esu tikra, kad mano trumpa slapta santuoka su Istbridžo markizu buvo nutraukta?
Niekas neturėjo žinoti apie šią neapgalvotą slaptą santuoką.
Belinda žinojo turinti perkelti šį spektaklį į nuošalesnę sceną, kur galėtų susiremti su demonais, tiksliau, su vienu tituluotu demonu.
– Gal išspręskime šį reikalą kur nors nuošaliau?
Nelaukusi atsakymo ir sukaupusi išdidumą Belinda pakėlė suknelės sijoną ir, aukštai iškėlusi galvą, nusileido altoriaus laipteliais stengdamasi nepažvelgti niekam į akis.
Saulė plieskė pro didelius vitražinius bažnyčios langus. Ji ėjo tiesiai į skaisčius spindulius. Žinojo, kad lauke – tobula birželio diena. Viduje – atvirkščiai.
Tobulas vestuves sugadino vyras, kurio, anot šeimos ir tradicijų, ji turėjo nekęsti labiausiai pasaulyje. Jei anksčiau nebuvo pakankamai išmintinga ir nemanė, kad jis niekingas – ypač tą vieną naktį – dabar tikrai pakeitė nuomonę.
Kai Belinda prisiartino prie markizo, jis pasisuko ir nusekė paskui ją iki koridoriaus su keliomis durimis. Belinda išgirdo, kaip įkandin Kolino nusekė ir Todas, jos būsimasis jaunikis.
Koridoriuje jos ausis pasiekė bažnyčioje pratrūkęs bruzdesys ir murmesys.
Pamanė, kad išėjus pagrindiniams įvykio dalyviams susirinkusieji pasijuto drąsiau kalbėti garsiai. Ji tik vylėsi, kad Pija pajėgs sutramdyti šį reikalą, nors buvo realistė ir suprato, kad pastangos greičiausiai bus bergždžios. Tuomet ji išgirdo, kaip vyskupas Niuburis svečiams pareiškė, kad šventė nutraukiama.
Ji įsmuko į tuščią kambarį. Apsižvalgiusi ir nepastebėjusi jokių asmeninių daiktų padarė išvadą, kad kambaryje tikriausiai ruošiamasi bažnytinėms ceremonijoms.
Atsigręžusi Belinda stebėjo, kaip paskui ją į kambarį įeina jaunasis ir tariamas jos vyras. Kolinas uždarė duris priešais smalsius, vis dar stebinčius veidus.
Ji nusibloškė nuometą ir atsisuko į Istbridžą.
– Kaip tu galėjai!
Kolinas stovėjo taip arti, kad ji net virpėjo, o širdis plakė pašėlusiu greičiu. Iki šiol Kolinas įkūnijo didžiausią jos paslaptį ir baisiausią gėdą. Ji stengėsi jo vengti arba nekreipti dėmesio, bet šiandien negalėjo.
Pasiduoti įtūžiui, be abejo, lengviausia.
– Verčiau turėtum kaip pateisinti savo poelgį, Istbridžai, – piktai tarė Todas. – Kaip paaiškinsi, kad tokiu absurdišku melu sugadinai mūsų vestuves?
Kolinas nesutriko.
– Turiu vestuvių liudijimą.
– Nežinau, kokioje išgalvotoje tikrovėje gyveni, Istbridžai, – atkirto Todas, – bet niekam nejuokinga.
Kolinas viso labo pažvelgė į Belindą ir kilstelėjo antakį.
– Mūsų santuoka buvo panaikinta, – išpyškino ji. – Ji neegzistavo!
Todas atrodė nusiminęs.
– Vadinasi, tai tiesa? Judu su Istbridžu susituokę?
– Buvome. Būtasis laikas, – atsakė Belinda. – Ir vos kelias valandas prieš kelerius metus. Tai nieko nereiškia.
– Valandas? – Kolinas susimąstė. – Kiek valandų yra dveji metai? Mano skaičiavimais – septyniolika tūkstančių keturi