Tau reikia manęs. Wendy S. MarcusЧитать онлайн книгу.

      Pirmas skyrius

      Įgudusiais judesiais spustelėjusi kelis klavišus, 5E skyriaus vyriausioji slaugytoja Viktorija Forli nusiuntė kitos savaitės tvarkaraštį į slaugytojoms skirtą langelį ir išjungė kompiuterį. Šiandien iš darbo ji išeis laiku. Stumtelėjusi jau sutvarkytą stalą į vietą, ji atidžiai peržvelgė nediduką savo darbo kabinetą, norėdama įsitikinti, kad visi daiktai vietose. Prisiminus ašarotas sūnelio akis, jai suspaudė širdį.

      – Kodėl aš visada būnu paskutinis pasiimamas vaikas? – paklausė vakar jos Džeikas vakarieniaujant. – Mokytoja baisiausiai siunta, kai tu vėluoji.

      Ji tikrai pyksta ir Viktorijai, kaip motinai, gali skirti bandomąjį laikotarpį. Pavėluos dar tris kartus, ir Džeikui teks atsisveikinti su mokykla. Ką tokiu atveju ji darys?

      Viktorijai taip pat nepatiko, kad dėl paaukštinimo, kurio ji sunkiai siekė net dešimt metų, norėdama sukurti savo sūnui ateitį, atversiančią plačias, be finansinių trūkumų galimybes, dienomis jai lieka vis mažiau laiko pabūti drauge su juo. Nors iš tikrųjų taip atsitiko ne dėl paties darbo; kaltas buvo jos nenumaldomas noras siekti tobulumo. Įrodyti, kad ji, būdama dvidešimt penkerių, yra tinkama šioms pareigoms, nes ne visi Madrino memorialinės ligoninės personalo darbuotojai tikėjo, jog tokia jauna moteris gali turėti pakankamai patirties.

      Viktorija paskubomis čiupo paltą nuo kabliuko, pritvirtinto kitoje durų pusėje, ir greitai jį apsivilko. Prieš išeidama dar kartą permetė akimis savo H formos kabinetą. Eidama link lauko durų ji traukė į save gerai pažįstamą pušimis kvepiančių dezinfekcijos priemonių aromatą ir įdėmiai nužiūrinėjo baltas sienas ir grindis, kad įsitikintų, jog šios tikrai nepriekaištingai švarios. Pamačiusi atdarą skalbinių pintinę, užvožė jos dangtį, o dvi tuo metu nenaudojamas lašelines įstūmė į tvarkingą pagalbinę patalpą.

      Vos įsukusi į koridorių, kuriame visos durys buvo pažymėtos neporiniais skaitmenimis, pamatė jį, ramiai tupintį prie 517 numeriu paženklintų durų. Tą nuolat besišeriantį, alergiją keliantį, naktipuodžius uostinėjantį medžioklinį šunį su ryškiai raudonu raiščiu ant kaklo.

      Vadinasi, nepagaunamasis daktaras Kei, nepamainomas onkologinių ligonių reabilitacijos specialistas, pagaliau teikėsi atvykti pavėlavęs į 5E skyriaus posėdį dvi valandas. Ką gi, dabar tegu jis laukia jos. Viktorija tikrai neskubės, nes žino, kad jis vėl ims postringauti apie savo programos privalumus ir vėl – tuo nė kiek neabejojo – stengsis išgauti iš jos pasižadėjimą paremti jį prašant leidimo vestis šunį į ligoninę.

      Neišdegs.

      Nors Viktorija pritarė požiūriui, kad ligoninės personalas turėtų kūrybiškai žiūrėti į vėžiu sergančių ligonių reabilitaciją ir kad tiems ligoniams, kurių imunitetas ar jie patys po chemoterapijos yra pernelyg nusilpę, nereikėtų eiti į fizinių procedūrų kabinetą – jas galėtų gauti nesikeldami iš lovos, tačiau ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl daktaras Kei negali apsieiti be savo keturkojo padėjėjo. Viktorija praėjo pro šunį, kuris nė nekrustelėjo, tik šiek tiek pavizgino uodega, parodydamas, kad ją pastebėjo. Ką gi. Vadinasi, lankytojams jis nepavojingas. Ir vis dėlto. Jai nepatinka, kai jos skyriuje trinasi nehigieniški gyvūnai. Balsavimo metu ji susilaikė nuo prieštaravimo, bet tik todėl, kad tai gali būti naudinga ligoniams ir tik keturias savaites, po kurių baigsis bandomasis laikotarpis.

      – Ryt ryte jau linguosime svingo ritmu, – pasigirdo vyriškas balsas iš palatos. Ji krūptelėjo atpažinusi sodrų, malonų tembrą ir jo svingo ritmu.

      Viktorijos nugara perbėgo nerimo šiurpulys. Tačiau to negali būti. Norėdama įsitikinti, ar neklysta, ji kyštelėjo galvą pro duris.

      Vienos lovos kojūgalyje stovėjo vyriškis. Kadangi langų žaliuzės buvo užtrauktos, o kambaryje šviesa nedegė, ji matė tik tiek, kad jis aukštas, plačių pečių ir didelių rankų. Ilgokų jo tamsių plaukų garbanos beveik dengė ausis, o nugaroje kai kurios buvo nutįsusios iki pat chalato, kokiu paprastai vilkima dirbant laboratorijoje, apykaklės. Tarsi būtų pajautęs jos žvilgsnį, vyriškis atsisuko. Jam sukantis neklusnių plaukų sruoga švystelėjo aukštyn, atidengdama dalį kaktos. Kad ir ne itin tvarkingos išvaizdos, jis – nors atrodė tvirtas ir nesutramdomas – buvo dailus.

      Įspūdingas. Vyriškis užklupo ją besistebeilijančią į jį.

      – Viktorija? – pašaukęs ją vardu jis žengė artyn.

      Tas balsas. Eisena. Dieve, apsaugok. Tik ne jis. Viktoriją tarsi kas sukaustė ir ji nepajėgė nė krustelėti. Jam išėjus iš pritemdyto kambario į gerai apšviestą koridorių, ji pakėlė į jį akis, nes tai buvo vienintelė jos kūno dalis, kuri dar šiaip taip pajėgė judėti. Jo melsvos akys buvo tokios šviesios, kad jei nebūtų apvestos tamsiai mėlynu žiedu, būtų atrodžiusios bespalvės. Ji jomis ir žavėjosi, ir nekentė vienu metu; atpažino akis, bet ne vyriškio veidą – su kreivoka nosimi, kažkada tikriausiai sugurinta, ir tvirtais žandikauliais. Per dešinį jo antakį ėjo randas, dar vienas rėžė pusę skruosto.

      Tačiau jis buvo kažkur matytas.

      Kailas Karlinskis.

      Viktorijos galvoje šmėkštelėjo mintis, kurios ji nespėjo užgniaužti. Kas jam nutiko per tuos devynerius metus, kuriuos praleido kažkur kitur? Ji stengėsi apie tai negalvoti. Tai neturi reikšmės, palyginti su tuo, ką jai teko išgyventi dėl jo atsainaus neatsakingumo.

      – Viktorija? – vėl paklausė jis. – Ką čia veiki? – Jis pažvelgė į kortelę, prisegtą ant viršutinės laboratorinio drabužio kišenėlės ant jos krūtinės, su vardu. – Dirbi slaugytoja? – Jis patylėjo, kol suvirškino šį atradimą, ir pašaipiai primerkęs akis paklausė: – Kas nutiko? Neįkirtai mokslų Harvarde?

      Jis įkirto. Ji vos susilaikė nečiupusi jam už gerklės, mielai būtų jį prismaugusi. Bet susilaikė ir atsitiesė visu ūgiu, nors buvo vos metro šešiasdešimt penkių, atlošė pečius ir kilstelėjo smakrą aukštyn.

      – Esu vyriausioji slaugytoja. Man priklauso 5E skyrius šiame aukšte.

      – Viso 5E skyriaus kal… – Jis pakėlė aukštyn abi rankas. – Atleisk.

      Neatrodė, kad būtų gailėjęsis dėl savo žodžių.

      Viktorija žinojo, jog taip ją vadina kai kurie skyriaus darbuotojai. Ją ėmė pravardžiuoti ir plūstis jai girdint dar studijų metais. Vadino snobe. Pataikūne. Visa tai jos nebejaudino.

      – Moterį, kuri siekia savo tikslų ir daug reikalauja iš savęs bei aplinkinių, žmonės kažkodėl linkę niekinti. – Ji mostelėjo ranka. – Aš dėl to nekalta. Tačiau būčiau dėkinga, jei tokių nešvankybių mano akivaizdoje nekalbėtum.

      Jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

      – Dailiai apsirengusi, kaip visada.

      Kiek save pamena, tėvas, kol dar nebuvo jos palikęs, nuolat kartodavo: Jei nori, kad tave gerbtų, atitinkamai renkis ir elkis. Todėl nors ir neturėdama daug atliekamų pinigų, Viktorija naršydavo po brangių drabužių išparduotuves, ieškodama žymių dizainerių gaminių, kurie tiktų prie skrupulingai komplektuojamų drabužių, kuriuos ji būdavo priversta pirkti nuolaidas taikančiose parduotuvėse.

      Viktorija pažiūrėjo į aptemptus juodus Kailo marškinėlius, išblukusius džinsus ir odinius juodus motociklininko batus.

      – O tu, kaip matau, vis dar rengiesi kaip sunkvežimių ralio vairuotojas. – Vienintelis skirtumas, kad ant tų drabužių dabar vilkėjo gydytojo chalatą, pažymėtą daktaro Kailo Karlinskio vardu.

      Kailas – daktaras? Kvailystė! To negali būti. Kai ji, geriausia iš visų dešimtos klasės mokinių, sutiko padėti jam mokytis, – kadangi jis buvo atsilikėlis, – didžiausias jo troškimas buvo nusičiupti kokį trečiarūšį darbelį šaldytą picą gaminančiame užmiesčio fabrikėlyje, nes už naktinę pamainą buvo mokama dviem doleriais daugiau.

      – Pavėlavai, Helovynas vyko prieš du mėnesius. Kodėl nenusivelki kostiumo? – paklausė Viktorija stengdamasi kvėpuoti ramiai. Tuo metu, kai Viktorija augindama jųdviejų vaiką buvo priversta lindėti atkampiame Madrino rajone tarp piktavalių žmonių, džiūgaujančių dėl liūdnos jos nuostabaus gyvenimo pabaigos, Kailas išvyko iš miesto ir įgyvendino jos svajonę, pavogė jos laimę.

      Nusiramink,