Žūtbūtinė medžioklė. Sharon SalaЧитать онлайн книгу.
la),
New York Times bestselerių autorė, parašė jau daugiau nei septyniasdešimt penkis romanus, puikiai vertinamus ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Ji penkissyk tapo prestižinio American Writers of Romance RITA apdovanojimo finaliste, penkis kartus jai buvo skirtas National Reader’s Choice apdovanojimas, penkis kartus laimėjo Colorado Romance Writer’s asociacijos apdovanojimą už meistriškumą ir daugelį kitų. Puikūs Sharon Sala romanai pavergė viso pasaulio skaitytojų širdis. Jos kūryba neretai lyginama su Noros Roberts dėl panašaus rašymo stiliaus ir vyraujančio įtempto siužeto. Sharon Sala gyvena Oklahomoje. Laikas, praleistas su šeima, teikia rašytojai didžiausią džiaugsmą, tačiau išspausdinus pirmąjį romaną jos gyvenimo būdas pasikeitė iš esmės. Sharon patinka kurti istorijas ir dalytis jomis su skaitytojais.
Man rašant šią knygą, artėja prie pabaigos 2006-ieji, ir mes su mama, kuriai aštuoniasdešimt šešeri, vis dar esame kartu.
Mes vėl kartu, po vienu stogu, kaip ir pradžioje, tik esame pasikeitusios vaidmenimis. Šiandien aš ja rūpinuosi ir nuoširdžiai galiu pasakyti, kad jaučiu didelę palaimą tai darydama.
Ji išmokė mane visko, kas šiame gyvenime yra gera ir teisinga. Ji visada šalia, palaiko mano sprendimus, padeda pakelti visas gyvenimo siunčiamas negandas.
Aš esu viena iš tų palaimintųjų. Niekada net akimirksnį nesuabejojau jos meile ar parama.
Jos dėka tapau moterimi, kuri tiki gyvenimu, moterimi, kuri žino, kad nesvarbu, kas nutiktų, sugebėsiu tai ištverti.
Su didžiausia pagarba skiriu šią knygą apie stiprią moterį stipriausiai mano gyvenime moteriai – mano mamai, mano draugei. Airisei Šeron Smit.
Prologas
Nuevo Laredas, Meksika
Tuščiuose apleisto namo kambariuose aidėjo šūviai, atrodė, tarsi šaudytų daugybė šaulių, nors iš tikrųjų tik du vyrai paeiliui keitėsi šūviais kadaise prabanga tviskėjusiose patalpose.
Staiga kulka pataikė į šalia mūrinio židinio stovintį seną aprūdijusį balioną, kuriame dar buvo likę truputis dujų, balionas užsiliepsnojo. Bėglių medžiotojas Vilsonas Makėjus išvydo pliūpsnį prieš pat kambariui paskęstant liepsnose. Nespėjus jam pasprukti, sprogimo banga išmetė už durų. Jis pakilo ir puolė bėgti tolyn.
Solomonas Tutuola kaip tik dairėsi priedangos, kai kambarys sprogo. Sprogimo banga sviedė jį per dvigubus langus pietinėje namo pusėje ir bloškė ant žemės.
Prieš akimirką juodu su Marku Presliu dalyvavo susišaudyme su aukštu tipu susivėlusiais plaukais ir auskaru ausyje. Staiga namas, kuriame jie slėpėsi, paskendo dūmuose.
Kelias sekundes Tutuola gulėjo ant nugaros, žiūrėdamas į saulę, po smūgio negalėdamas net pajudėti. Jis staigiai kelis kartus įkvėpė. Šokui praėjus plūstelėjo deginanti skausmo banga ir privertė jį atsisėsti. Dejuodamas ir krūpčiodamas iš skausmo jis pakilo ant visų keturių ir nuropojo tolyn nuo degančio namo. Stengėsi apeiti liepsnojančias nuolaužas, atrodė, tarsi veido oda lydosi iš karščio. Jis nuropojo apie šimtą pėdų net nenujausdamas, kad Markas Preslis, kurį jis vežė į Meksiką, buvo sučiuptas dviejų bėglių medžiotojų, atsekusių jiems įkandin, ir jau seniai iš čia išgabentas.
Po kelių valandų, gerokai popiet, Solomonas atsibudo ir pajuto didžiulį skausmą, kokio dar nebuvo tekę patirti. Girdėjo, kaip jam prie galvos, vėliau prie pėdų tyliai vaikštinėja kažkoks keturkojis. Atmerkęs akis pamatė kojotą, uostinėjantį jo kulnus, danguje ratus suko trys grifai.
Jam iš burnos išsiveržęs riksmas privertė kojotą atšokti. Solomonas nužvelgė savo pėdas, tada apsidairė aplinkui. Žvilgsnis užkliuvo už rusenančių namo žarijų, paskui nukrypo į rankas. Nudegimų vietose buvo atsiradusios pūslės, kurios vėliau pratrūko ir susipurvino jam gulint ant žemės. Jis visu kūnu sudrebėjo nuo nepakeliamo skausmo. Supratęs, kad nieko nemato kairiąja akimi, prisilietė pirštais prie tos veido dalies ir suriko:
– Kalės vaikas!
Jis apčiuopė apdegusią ir kruviną odą, dalis galvos buvo likusi be plaukų. Kairė veido pusė ir galva smarkiai apdegusios. Reikėjo susirasti gydytoją, ir kuo greičiau. Net jei pavyktų iškęsti skausmą, neabejotinai mirs nuo užkrėtimo.
Keikdamasis ir kas žingsnį vaitodamas Solomonas nusigavo iki automobilio. Raktai tebebuvo spynelėje, Marko Preslio daiktai – didelis vilnonis krepšys ir lagaminas su ratukais – gulėjo ant užpakalinės sėdynės.
Jis negaišo laiko aiškintis, kas nutiko Markui, užvedė variklį ir pasuko į Nuevo Laredą. Sutemus jau buvo ligoninėje, kur jam suteikė pagalbą. Lagaminus paliko užrakintus automobilio bagažinėje. Mašinos rakteliai buvo apsvilusiose kelnėse, kurios kabėjo spintoje kartu su nudriskusiais marškiniais. Kas kelios minutės į palatą ateidavo slaugytoja patikrinti lašelinės su morfijumi, kuris buvo lašinamas jam į kraują. Nepaisant visų pastangų, Solomonas balansavo ties mirties riba.
1
Po šešių savaičių. Dalasas, Teksaso valstija.
Silpnas kaimynės kūdikio verksmas buvo vos girdimas iš tos vietos, kur sėdėjo Ketė1 Diuprė, bėglių medžiotoja. Tik tai ji ir girdėjo. Stengėsi nekreipti dėmesio į neramius širdies dūžius ir bejėgiškumo jausmą, nusėdusį kažkur skrandyje. Jos dėmesį prikaustė ieškomų žmonių skelbimai, kuriais buvo nuklijuotos darbo kambario sienos – taip pat ir nenutrūkstantis vaiko verkimas.
Nešiojamasis kompiuteris stovėjo ant bylų spintelės šalia durų. Veikiančios GPS programos ekrane buvo matyti Meksikos žemėlapis ir mirksintis taškas, kuris pastarąsias trisdešimt šešias valandas nenumaldomai judėjo vakarų kryptimi. Jos baisiausias košmaras atgijo, nors Ketė stengėsi nepaisyti mirksinčio taško ir sukaupti visą dėmesį į nuotraukas ant sienų.
Po tiek metų visus šiuos veidus ji pažinojo ne blogiau nei savo, tačiau tarp jų nebuvo to, kurį nuo vaikystės regėdavo nakties košmaruose. Niekšo, kuris nužudė jos tėvą ir paliko penkiolikos centimetrų randą jai ant kaklo. Tą žmogų ji matė prieš kelias savaites ir buvo įsitikinusi, kad galiausiai jis mirė. Ji žvilgtelėjo per petį į kompiuterį ir suvirpėjo. Dabar nebebuvo tokia tikra.
Vėjas barškino lango rėmą, pranešdamas apie audrą, artėjančią prie Dalaso. Neišvengiamai pradės lyti, bet temperatūra aukšta, ledų ar sniego neturėtų būti. Po ledų krušos, kurią teko iškęsti per Kalėdas, paprastas lietus prilygo gerai žiniai. Pūstelėjus dar vienam vėjo gūsiui, Ketę nupurtė šiurpas, tačiau ji tik susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nuleido pečius, dėkinga už centrinį šildymą šiame bute. Žvilgsnis stabtelėjo prie vieno skelbimo apie ieškomą žmogų.
Skelbimas apie Džastiną „Pasiutusį šunį“ Beilį buvo pirmas daugiau nei prieš penkiolika metų jos pasikabintas ant sienos. Pasirinko jį dėl vienintelės priežasties – ant kūno ir veido esančių tatuiruočių, kokias turėjo ir jos tėvo žudikas. Ji iš karto suprato, kad tai ne jos ieškomas žmogus, tačiau reikėjo nuo ko nors pradėti, todėl ir prisegė skelbimą. Ketė persibraukė pirštais lyg šukomis plaukus. Skaudėjo galvą, kaklo ir nugaros raumenys buvo labai įsitempę, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio. Kerštas buvo jos varomoji jėga gyvenime. Žvilgsnis nukrypo į kitą skelbimą.
Edvardas Džonas Forestas. Edvardas negalėjo užpulti jos šeimos, buvo per jaunas, bet ji vis vien pasikabino jo nuotrauką. Metams bėgant, jos kolekcija išaugo.
Atsistojusi Ketė suprato, kad kaimynės vaikas nustojo verkti. Galbūt kas nors įkišo jam į burną žinduką, o gal jis tiesiog užsnūdo. Tyla savotiškai baugino. Nebuvo kam atitraukti dėmesio nuo prakeikto kompiuterio ir monitoriuje šviečiančio žemėlapio.
Nusivylusi savo silpnumu Ketė vėl pažvelgė, šiek tiek prisimerkusi nuo monitoriuje atsispindinčios šviesos, bandydama nustatyti vietovę, kuria juda mirksintis taškas. Net gerai nematydama atpažino tą vietą.
Tai buvo Meksika – čia ji patiesė geriausios draugės žudiką ant žemės.
Ji apžvelgė skelbimais nukabinėtas darbo kambario sienas. Grįžus iš Meksikos, jie tapo nebereikalingi, nes ten sutiko ne vien žmogų, nužudžiusį jos draugę Maršą, bet ir tatuiruotą vyrą, kurio ieškojo pusę savo gyvenimo. Jis buvo vardu Solomonas Tutuola,