Gundanti trauka. Regina KyleЧитать онлайн книгу.
S SKYRIUS
– Viskas, Džeisai. – Sodrus, kimus moteriškas balsas buvo girdėti už užvertų durų. – Nuostabu.
Po to pasigirdo žemo vyriško balso aimana.
– Kaip gera.
– Ne per stipriai. Dar šiek tiek.
– O, taip.
Noelė Nelson sustingo, viena ranka įsikirtusi spaudė ramentą, kita siekė rankenos durų, ant kurių buvo parašyta Fizioterapija. Tokiu vakaro laiku kabinetas paprastai būdavo tuščias. Bet porelė viduje mėgavosi akivaizdžiai kitokia terapija.
Vajeee.
Ji nuleido ranką. Vakarinė jos mankšta palauks. Gal ji nedaug galėjo padaryti su nutrūkusiu kelio raiščiu, bet tebūnie prakeikta, jeigu nevaikščios. Kai jos koja ims gyti ir gydytojai leis vėl šokti, ji bus pasiruošusi. Dar ir kaip pasiruošusi.
Noelė suspaudė pirštus aplink gumines ramento rankenas, pasirengusi nusisukti ir klibikščiuoti atgal į kambarį. Taip bus geriausia. O ne pasilenkti ir glausti ausį prie durų. Bet jos neapleido liguistas smalsumas, turėjo bent pabandyti išsiaiškinti, kas, po perkūnais, vyko viduje. Gal nugirs kelias užuominas. Kurį laiką ji nesiėmė jokių veiksmų. Ne dėl to, kad reabilitacijos centre niekas nepažadino jos susidomėjimo. Neįsivaizdavo, kas išdrįstų šitaip šokti ant masažo stalo.
– Jau gana, – spigiai nukirto moters balsas.
– Nagi, – mėgino įkalbėti vyras.
– Stok, Džeisai. Sakau tau.
– Dar truputį. Pažadu.
– Pasakiau ne.
Kas per š…? Noelė prisispaudė prie durų, norėjo geriau girdėti. Daugiau jokių ginčų. Jokių grumtynių. Tik metalo žvangėjimas, tarsi kas būtų kilnojęs svarmenis.
Kas, po velnių, ten dėjosi?
Ji vėl sugriebė durų rankeną. Viena akimi dirstelės. Jai reikėjo tai padaryti tam, kad įsitikintų, jog moteris – kad ir kas ji tokia – nenukentėjo. O paskui ramia sąžine galės eiti sau, tai yra šlubčioti.
Noelė atsargiai pasuko durų rankenos bumbulą dešinėn ir šiek tiek stumtelėjo duris, paskui – dar šiek tiek. Velniava. Vis dar nieko nematė. Ji rizikuodama dar daugiau pravėrė duris, kad atsirėmusi į savo ramentus matytų kabinetą ir paslaptingąjį Džeisą su savo mergužėle.
Galų gale jai pavyko: dvi galvos buvo kone suglaustos, viena šviesi, kita tamsi. Sulaikiusi kvapą Noelė įkišo nosį. Vienas ramentas sudrebėjo. Ji griebė jį, širdis pašėlusiai dundėjo, bet atrama išslydo ir nutarškėjo ant grindų.
– Šūdas.
Susverdėjusi ji įsikibo į artimiausią ramstį – duris, kad nepargriūtų. Bet jos atsilapojo, ir Noelė prarado pusiausvyrą. Bandydama sutelkti visą šokėjos grakštumą ji metė kitą ramentą ant grindų ir ištiesė rankas. Jomis smarkiai trenkėsi į šiurkštų fizioterapijos kabineto tarpdurio kilimėlį, palaimingai susitaikydama su smūgiu. Ir susmuko, nuo šlaunies vidurio iki kelio sutvarstytą koją ištiesė ant grindų.
– Šūdas, – pakartojo ji, lėtai kilstelėjo galvą ir nužvelgė kabinetą.
Jokių išmėtytų drabužių. Jokių nuogalių. Jokios aistros. Netgi nieko panašaus į seksą ar grėsmę. Tik Sara, viena iš fizioterapeučių, sukinėjosi virš vyro, sėdinčio ant mankštos suoliuko, – žmogus visas jėgas buvo sutelkęs, kad kumštyje išlaikytų, regis, trijų kilogramų svarmenį.
Oho, koks vyras.
Net per alkūnę iki pat riešo sugipsuotoje rankoje Noelė regėjo jo tatuiruotų raumenų jėgą. Ji buvo pratusi prie to, kad šokėjai ją kilnojo ir mėtė. Šokėjai buvo stiprūs nuo kasdienių treniruočių. Bet jie dažniausiai atrodydavo liekni. Šitas vyrukas labiau panėšėjo į stambų, sudėtą iš grynų raumenų masės. Aptempti berankoviai marškinėliai buvo prilipę prie plačios krūtinės, nulietos iš treniruotų raumenų, o trumpos sportinės kelnės išryškino šlaunis, kurias jis – matyt – didino pritūpimais ir šuoliukais. Prakaitas žibėjo ant jo sprando, sudrėkę atrodė net tankių tamsių garbanotų plaukų galiukai prie kaklo, o jis pats spinduliavo ramybės neduodančiu ryžtu.
– O-var-ge-li! – Saros riksmas pažadino Noelę iš svajingai geidulingo sąstingio.
Fizioterapeutė pripuolė prie jos, kaipmat griuvo ant kelių priešais. Įgudusiomis rankomis pajudino sužeistą Noelės koją, aukštyn, žemyn, ir pajuto jos įtampą.
– Ar jums viskas gerai?
– Manau, kad taip. – Noelė pamėgino atsisėsti. – Nieko nesusižeidžiau, tik savo savigarbą.
– Atrodo, viskas gerai, – Sara raminamai linktelėjo galva. – Jums pasisekė.
Teisingai. Ji plojosi veidu į grindis priešais vienintelį vyruką, sugebėjusį sukelti jai hormonų audrą, ir juoktis dar tada, kai prieš šešis mėnesius Janikas išmetė ją visų akivaizdoje. Prieš šešis vienatvės ir susilaikymo mėnesius. Tikra laimė.
– Nejudėkite. Tuoj atnešiu ledo maišelį, kad nepradėtų tinti.
– Man tikrai viskas gerai, – nepasidavė Noelė. – Nenoriu trukdyti jūsų treniruotės.
– Mes jau baigiame. – Sara atsistojo ir prirėmė Džeisą grasinamu žvilgsniu, paskui nušlepsėjo prie durų. – Taip?
Jis gūžtelėjo pečiais ir pakėlė galvą, įsmeigė į Noelę nuostabias brandinto viskio spalvos akis, kuriose spindėjo susirūpinimas.
– Jeigu jau taip sakai.
– Sakau. Sutikau ilgiau pasilikti vien tam, kad apsiprastum su šitais įrenginiais, o ne tam, kad pačią pirmą dieną nusibaigtum.
Sara išsmuko į koridorių. Džeisas stojo į jos vietą, šalia Noelės, it šešių pėdų aukščio bokštas, užimantis visą erdvę – visai kitaip nei smulkutė fizioterapeutė.
– Pametei? – Jis iškėlė ramentą sau prieš nosį.
Susirūpinimą, kurį Noelė iš pradžių regėjo viskio spalvos akyse, pakeitė linksmumas.
– Galima ir taip sakyti.
– Ką tik pasakiau. – Jis įdavė jai ramentus.
– Ačiū.
Įsikibusi į juos ji pamėgino atsistoti, tačiau nesėkmingai. Paprastomis aplinkybėmis ji paklustų savo fizioterapeutei ir jos nurodymams. Juk ji aiškiai pasakė: nejudėk. Bet Noelei reikėjo dingti iš čia, kuo toliau nuo Aukšto, Tamsaus ir Pavojingo. Skubiai. Taip greitai, kaip tik ji galėjo, būdama tokios būklės.
– Laikykis. – Kaip tik šitas vyrukas ištiesė sveikąją ranką ir suėmė jos alkūnę. Jaudulys nudegino jos dilbį iki pat pirštų galiukų. – Štai. Remkis į mane.
Ji nusipurtė jo ranką, kad sustabdytų peršėjimą. Nesvarbu, kad ištvėrė šešis susilaikymo nuo sekso mėnesius, ji neketino lėkti į kitą šalies galą dėl nerūpestingų santykių, nors gundantis vyrukas ir būtų labai karštas. Ji atsibeldė čionai dėl vienos ir vienintelės priežasties – kad kiek įmanoma greičiau galėtų grįžti ant scenos.
– Aš puikiausiai apsieisiu pati.
– Neabejoju. – Jo pirštai vėl suspaudė jos alkūnę; prakeikimas, Noelė vėl pajuto dilgčiojimą. – Bet kodėl turėtum daryti tai pati, kai turi stiprų, beveik visiškai sveiką tau padėti galintį vyruką?
Iš tikrųjų.
– Šaunu. – Ji nurijo seiles, liežuviu apvedė netikėtai, it Arizona rugpjūtį, išsausėjusias lūpas. – Bet atsargiai elkis su mano koja.
– Tavo noras – man įsakymas. – Jis juokingai nusilenkė, sveikąja ranka apkabino ją per liemenį ir švelniai pastatė ant kojų, nuraudusią dėl šiltų, kietų, dailių raumenų, kurie ją pakėlė.
Jis atsidavė prakaitu ir muilu, ir dar stipriu, sveiku vyru, ir ji pradėjo grumtis su nervingu drebuliu, kuris purtė ją iš vidaus.
Blogas sumanymas. Ne, ne blogas. Neapsakomai kvailas. Toks kvailas kaip trapecija be tinkliuko.
– Štai ir atsistojau, dėkui. – Ji pasikišo ramentus po pažastimis ir