Praradimas. Sarah MalloryЧитать онлайн книгу.
e>
~1~
Balandžio saulė ryškiai apšvietė žemą, taku lekiančią dvikinkę. Aleksas Arandeilas jautė, kaip visas žiemos niūrumas, apėmęs sužinojus apie laivo sudužimą ir brolio Džeimso mirtį, kuri lėmė, kad jis tapo aštuntuoju Davenporto grafu, pagaliau sklaidosi. Jis nei tikėjosi, nei norėjo tapti grafu. Džeimsas buvo tik dvejais metais už jį vyresnis, todėl visi manė, kad jiedu su grafiene dar turi daugybę laiko susilaukti įpėdinio. Dėl to pora ir leidosi į kelionę jūra, išplaukė į šiltuosius kraštus. Gydytojai manė, kad švelnesniame klimate turėtų pasitaisyti Margaretos sveikata. Tada ji galbūt pastotų ir išnešiotų sveiką berniuką. Jiedu jau turėjo mielą mergaitę, bet keletas persileidimų išsekino grafienę.
Viduržemio jūros sutuoktiniai taip ir nepasiekė. Per spalio audrą Gibraltare jų laivas sudužo, keleiviai ir visa įgula žuvo. Žinia Aleksą pasiekė tik po kelių savaičių. Jį užgriuvo baisus sielvartas. Net ir dabar, praėjus pusmečiui, jis vis dar ryšėjo juodą kaklaskarę, gedulo ženklą. Visais kitais atžvilgiais draugams jis atrodė nepasikeitęs. Žiemą praleido kaip visuomet – įvairiuose vakarėliuose. Lošimai, medžioklė ir flirtas buvo jo kasdienybė. Tik artimiausias draugas pastebėjo, kad nesibaigiančios malonumų paieškos tapo keistokos.
Visi mano, kad tau tiesiog nerūpi, – įžvalgiai sakė ponas Gervazas Volertonas. – Bet aš manau, kad tau rūpi per daug.
Gal ir taip, – galvojo Aleksas stabdydamas veislinius širmius ir sukdamas pro Čentrio vartus, bet jis jau kuris laikas yra grafas ir turi kai ką pakeisti.
Kelias vingiavo tarp dar nepilnai sužaliavusių medžių. Pro jų šakas ant tako krito saulės spinduliai. Aleksas pristabdė žirgus baimindamasis, kad po žiemos bus atsiradę duobių ir nelygumų. Jau beveik išniręs iš po medžių baldakimo pastebėjo netoli kelio ant virtuolio sėdinčią jauną moterį su eskizų albumu rankose. Aleksas iškart ją atpažino. Senokai jos nematė, bet raudonų plaukų su niekuo nesupainiosi. Diana Grenšam, nuskendusios grafienės sesuo, jų vienintelės dukros ir kitos Arandeilų globotinės, priimtos į velionio grafo dvarą, guvernantė. Ji buvo taip įsitraukusi į darbą, kad nė nepastebėjo atvažiuojančio Alekso. Šis sustabdė kinkinį ir įdėmiai nužvelgė jos liekną figūrą su kuklia žaliai geltona suknele ir neklusniais raudonais plaukais, supančiais galvą kaip aureolė.
– Laba diena, panele Grenšam.
Ji pakėlė galvą ir nužvelgė jį ramiomis, šviesiomis akimis. Aleksas visada manė, kad jos akys neįprastos – riešutų rudumo, nubarstytos žaliais taškeliais. Nors negalėjai pavadinti jos gražuole, moteris švytėjo gyvybe, jos lūpų kampučiai kilstelėjo, tarsi ji ketintų nusišypsoti.
– Diena? – linksmai atsiliepė tyliu, melodingu balsu. – Dievulėliau, argi jau taip vėlu?
– Nustebote mane pamačiusi?
Ji užvertė eskizų albumą ir atsistojo.
– Žinojau, jog kada nors atvyksite, milorde, – tarė ji. – Bet būtų buvę geriau, jeigu būtumėte mus įspėjęs. Vis dėlto esu tikra, kad ponia Volis ras, kuo jus pavaišinti. Važiuokite į arklides, o aš pranešiu jai naujieną.
Ji netvirtai žengė kelis žingsnius.
– Leiskite jus nuvežti! – sušuko Aleksas pavymui. – Starkai, lipk žemyn ir padėk damai įsėsti.
Ji sustojo ir atsigręžė.
– Nes aš luoša? – griežtai paklausė.
– Ne, – švelniai atsakė Aleksas. – Nes aš noriu su jumis pasikalbėti.
Diana padavė eskizų albumą ir pieštukus arklininkui ir be jokios pagalbos lengvai įsitaisė šalia Alekso. Jis dar spėjo pamatyti, kaip po sijonais sušmėžavo baltai siuvinėtos kojinaitės. Aleksui niekas nepasakojo, kodėl ji šlubčioja, bet jos kulkšnys buvo sveikos, dailios, liaunos pėdos apautos gražiais, bet patogiais bateliais.
Ji jau norėjo atsiimti piešimo priemones, bet Aleksas ją sulaikė.
– Starkas parneš jas namo. Diena graži, prieš eidami vidun pasivažinėkime po parką. Noriu pasikalbėti apie mergaites, – tarė ir nelaukdamas jos sutikimo paragino arklius. – Tikiuosi, jūs nieko prieš.
– Argi turiu pasirinkimą?
– Pamaniau, kad čia pasikalbėti bus paprasčiau nei namie.
– Veikiausiai esate teisus. Jūs tikras mergaičių numylėtinis. Kai tik įžengsite pro duris, jos jūsų nebepaleis, – tarė ir susimąsčiusi pridūrė: – Nors Megė tikriausiai klausinės, kodėl neaplankėte jų anksčiau.
– Buvau labai užsiėmęs.
– Pernelyg užsiėmęs, kad atvažiuotumėte paguosti dukterėčios? – Aleksas tylėjo, ir ji dėstė toliau: – Jiedvi su Florencija buvo paliktos bendrai jūsų ir mano globai, milorde.
– Nereikia man to priminti, – Aleksas pliaukštelėjo žirgams botagu. Ką jis galėjo atsakyti? Žinojo, kad elgėsi niekingai, bet po brolio mirties nenorėjo matyti ne tik savo, bet ir niekieno kito sielvarto. Jis buvo pagarsėjęs atletas, jojikas, puikiai valdė kardą ir pistoletą, tačiau neturėjo drąsos aplankyti mažąją Džeimso dukrelę ir pažvelgti į jos liūdnas akis, todėl įtikino save, kad geriausiai Megę paguos jos teta. Diana ketverius metus dirbo Džeimso dukters ir mažosios Florencijos Arandeil, pusseserės, kurios motina mirė gimdydama, o tėvas pabėgo iš šalies įtartinomis aplinkybėmis, guvernante. Džeimsas mergaitę priglaudė, kad Megė turėtų draugę, ir mergaitės augo kaip seserys. Visi manė, kad Florencijos tėvas nebegyvas, todėl Džeimsas įtraukė ją į savo testamentą ir pavedė brolio globai. Aštuonerių metų mergaitės turėjo ilgėtis Džeimso ir jo žmonos. Jie buvo tėvai ne tik Megei, bet ir Florencijai. Aleksas buvo jų mylimiausias dėdė. Jis retkarčiais jas aplankydavo, atveždavo dovanų ir valandą ar dvi pažaisdavo, o paskui vėl pasinerdavo į malonumų kupiną gyvenimą. Nors ir buvo paskirtas jų globėju, neišmanė, nei kaip jas auklėti, nei juo labiau paguosti. Žinoma, tai ne pasiteisinimas, bet mažos priekaištų adatėlės smigo į sąžinę.
– Bent jau susirašinėjote su manimi, – kalbėjo toliau Diana. – Turėčiau būti dėkinga, kad nepatikėjote to kam nors kitam.
– Džeimso žmona buvo jūsų sesuo. Jūsų sielvartas ne mažesnis nei mano, norėjau pareikšti užuojautą.
Keli kapoti sakiniai, parašyti popieriuje juodais krašteliais. Koks šaltas ir abejingas jis turėjo pasirodyti Dianai.
Ji kilstelėjo ranką, tarsi gintųsi nuo smūgio.
– Ačiū.
Aleksui dingtelėjo, kad Diana kaip ir jis nemėgsta rodyti jausmų, todėl nusuko kalbą ir paklausė apie mergaites.
– Rodos, jos visai laimingos, tik ilgisi mamos ir tėčio. Žinau, kad Florencija – tik pusseserė, bet galiu patikinti, kad liūdi lygiai tiek pat kiek ir Megė.
– Labai apgailestauju, kad neaplankiau jų anksčiau, – nusiminęs atsakė Aleksas.
– Na, dabar esate čia ir jos labai nudžiugs jus pamačiusios. Apie ką norėjote su manimi pasikalbėti?
– Pagalvojau, kad galbūt mergaitės norėtų lankyti mokyklą.
Diana valandėlę patylėjo.
– Juk žinote, kad mergaičių išsilavinimas patikėtas man? Jūsų brolis šiuo klausimu laikėsi aiškios nuomonės.
– Žinoma, bet tai nereiškia, kad negaliu pasidomėti.
– Tikrai nereiškia, bet nemanau, kad joms reikia vykti į mokyklą. Ypač dabar, kai neseniai neteko tėvų.
– Puiku, bet manau, kad joms būtų gerai pakeisti aplinką, persikelti į kitus namus, kur mažiau skaudžių prisiminimų.
– Jos čia laimingos, milorde. Čia visada buvo jų namai.
Aleksas išgirdo susierzinimo gaideles. Turės pasakyti, kodėl nori, kad jos išsikraustytų.
– Bet dabar čia mano namai, panele Grenšam, ir aš noriu jais naudotis.
– Na, niekas jums nesutrukdys, – atsakė ji. – Tiesą sakant, mergaitės labai džiaugtųsi, jeigu galėtų matyti jus dažniau.
– Esmė ne tai. Noriu kviestis draugus… mergaitėms tai būtų netinkama aplinka.
– Ką