Istorija apie meilę. Kandy ShepherdЧитать онлайн книгу.
on>
1
Taip, jis tikrai supykdė žurnalistus. Vėl. Išimti iš konteksto ir iškraipyti Dominyko žodžiai mirgėjo laikraščiuose, socialiniuose tinkluose ir televizijoje.
Milijardierius verslininkas Dominykas Hantas atsisakė prisidėti prie kitų įmonių vadovų aukų per labdaros vakarą benamiams paremti.
Dominykas kumščiu trenkė į stalą taip stipriai, kad skausmas persmelkė ranką. Sakydamas kalbą per įmonės kalėdinį vakarėlį jis neatsisakė paremti labdaros organizacijos. Jis tik atsisakė viešai išlįsti iš tos kartoninės dėžės pačiame Sidnėjaus operos teatro kieme. Aukoti dėl kilnaus tikslo svarbu, bet jis tai darė anonimiškai. Kodėl šito neužtenka?
Dominykas paslėpė veidą delnuose. Kitados jis iš tikrųjų turėjo miegoti nedidelėje kartoninėje dėžėje. Niekada ten negrįš – net ir dėl kilniausio tikslo. Negalėtų paaiškinti, negalėtų atskleisti savo praeities. Niekada.
Jausdamas sunkumą skrandyje Dominykas toliau skaitė naujausius neigiamus žiniasklaidos atsiliepimus apie save. Įmonės rinkodaros skyriaus vadovas pasistengė viską surinkti į vieną ataskaitą.
Buvo galima nuspėti, kad žurnalistai primins, kaip stipriai jis nemėgsta Kalėdų. Dominyką ir vėl citavo klaidingai. Taip, tiesa, jis nepakentė šio šventinio laikotarpio. Bet ne dėl tų priežasčių, kurias taip vaizdingai aprašė žiniasklaida. Ne dėl to, kad buvo Skrudžas. Kaip smarkiai jis niršo dėl jam prikabintos etiketės ir šmeižto, kad neaukoja labdarai. Jautėsi beviltiškai, priskiriamas garsiausiems Australijos multimilijonieriams šykštuoliams. Tai pati didžiausia netiesa.
Dominykas manė, kad tai jo asmeninis reikalas, kiek pinigų jis skiria labdarai. Bet šį kartą negalėjo nekreipti dėmesio į susiklosčiusią situaciją. Jau beveik pasirašė viską pakeisiantį sandorį dėl susijungimo su įmone, kuriai vadovauja žmogus, puoselėjantis itin tvirtas moralines ir filantropines vertybes.
Skrudžo vaidmuo dabar jam pakenktų. Dominykas privalo viešai įrodyti, kad nėra šykštuolis. Tik atskleisti visos tiesos apie labdarai skiriamas sumas taip pat negali – taip tik nuplėštų kruopščiai kurtą šydą nuo savo praeities.
Atrodė, kad išeities nėra. Kol įmonės rinkodaros vadovas pasiūlė surengti dosnų labdaros vakarą Dominyko užmiesčio namuose.
– Tavo vardas laikraščiuose turi mirgėti dėl kitų, tinkamų, priežasčių, – patarė jis.
Dominykas negalėjo nė pagalvoti, kad bus įsiveržta į jo privatų gyvenimą, bet sutiko su pasiūlymu. Įmonių sujungimas buvo pernelyg svarbus. Jei tam reikia surengti vakarėlį, jis nustums nuogąstavimus į šalį.
Tik suorganizuoti tokį vakarėlį ne juokas. Jis turi daugybę klientų. Didžiausia bėda, kad trys renginių organizatorės, su kuriomis kalbėjo, jam pasirodė nekompetetingos ir pokalbiai baigdavosi vos prasidėję. Eilė ketvirtai. Jis pažvelgė į akį traukiančią vizitinę kortelę ant stalo. Andrėja Niuman iš įmonės Vakarėlių karalienės. Joks vakarėlis nėra per didelis ar per mažas – skelbė užrašas ant kortelės.
Vakarėlių karalienės. Įdomus verslo pavadinimas. Nė iš tolo neprimena rimtos įmonės. Ar tikrai atitiks keliamus reikalavimus? Pavadinimas netgi galėtų būti lemiamas veiksnys apsisprendžiant, ar įmonė, kuri iš dalies bus atsakinga už jo tarptautinių ryšių plėtojimą, tinkama.
Dominykas dirstelėjo į laikrodį ant riešo. Šįryt nusprendė dirbti iš kabineto namuose. Panelė Niuman kaip tik turėjo atvykti į susitikimą su juo čia, užmiesčio rezidencijoje, kur ir planuojamas vakaras. Nors įmonės pavadinimas traukė dėmesį, jis nesitikėjo, kad Ketvirtoji Renginių Organizatorė bus bent kiek labiau patyrusi nei prieš tai kalbintos trys. Bet Dominykas jai pažadėjo dvidešimt minučių dėmesio. Tai būtų sąžininga, o jis sąžiningas žmogus.
Sučirškė durų skambutis. Pačiu laiku. Na, bent jau punktualumas – viena iš teigiamų Andrėjos Niuman savybių. Dominykas pasuko marmuriniais laiptais paradinių durų link.
Pirmas įspūdis pamačius moterį, stovinčią prie durų slenksčio, – graži. Ne įprastai graži, labiau įdomi. Ovalus veidas įrėmintas tvirtai surištų šviesių plaukų, plati dosni burna, neįprastos žalios spalvos akys. Vyras pagavo save spoksant į moterį kiek daugiau, nei pridera. O vos pastebimas jos lūpų šypsnys leido suprasti, kad ji tai pastebėjo.
– Labas rytas, pone Hantai. Esu Endė Niuman iš įmonės Vakarėlių karalienės. Ačiū, kad pasakėte vartų kodą. Jūsų apsauga sunkiai įveikiama, čia tikra rytų priemiesčio tvirtovė.
Ar ką tik nuskambėjęs kimus jos balsas pabrėžtinai šiltas? Net jei ir taip, jis neužkibs.
– Vartų kodas galioja tik kartą, panele Niuman, – jis nė neketino slėpti įspėjamo tono. Prieš tai apsilankiusios trys renginių organizatorės jau niekada negaus naujo vartų kodo. Bet nė viena iš jų nė iš tolo nepriminė Andrėjos – nei išvaizda, nei elgesiu.
Ji buvo aukšta. Segėjo iš aukštos kokybės šilko pasiūtą raštuotą sijoną, kuris plaikstėsi aplink kojas, vilkėjo tobulai prigludusį medžio spalvos švarkelį ir avėjo aukštakulnius su raišteliais iki pat blauzdų. Minkštos odos rankinė ramiai ilsėjosi permesta per petį. Atrodė protinga, bet ne nuobodi kaip trys anksčiau kalbintos kolegės su pilkais kostiumėliais ir dokumentų dėklais.
– Ende, – pataisė jį mergina ir jau norėjo kažką pridurti apie jo saugos sistemą, bet staigus pavasario vėjo gūsis pakėlė sijoną, atidengdamas ilgas lieknas kojas ir mažą kraštelį raudonų apatinių kelnaičių. Dominykas stengėsi būti džentelmenas ir nukreipti žvilgsnį į šoną, bet jai stovint taip arti tai pasirodė gana sudėtinga. Tos kojos tikrai traukė akis.
– Ak, – aiktelėjo Endė, gaudydama sijono klostes. Tačiau vėjo gūsis įsisuko vėl ir jai teko apsigręžti norint susitvarkyti. Vaizdas iš nugaros buvo toks pat įspūdingas, kaip ir iš priekio. Dominykas prispaudė kumščius prie šonų, kad susilaikytų nuo pagundos jai padėti.
Endės skruostai paraudo, šviesūs plaukai išsidraikė, ore nuskambėjo kimus, nevaržomas juokas. Vėjas nurimo taip pat staiga, kaip ir sukilo, ir sijonas nugulė ten, kur ir turėjo būti. Bet jis pastebėjo, kaip stipriai ji vis dar laikė šilką prispaudusi prie šlaunų.
– Puikus pirmas įspūdis, tiesa? – pasakė ji žvelgdama su liūdna šypsena veide. Tik minutei jų žvilgsniams susitikus, Dominykas pirmas nukreipė akis į šoną. Ji tikrai graži.
Endei prašnekus, vėjas dar kartą užmetė kelias plaukų sruogas jai ant veido. Jis nebuvo iš tų vyrų, kurie turi lakią vaizduotę, bet dabar atrodė, kad būtent vėjas ją stumte stumia į jo namus.
– Esu patyręs ir prastesnių pirmųjų įspūdžių,– tarė jis šiurkščiai. – Man įdomiau, ką kalbėsite toliau.
Endė svarstė, ką atsakyti. Stovint prie milijardieriaus Dominyko Hanto didžiulio namo pirmą kartą per karjerą grėsė prarasti profesionalumą, kuriuo ji taip didžiavosi.
Ne dėl nutikimo su sijonu ir vėju. Ne dėl to, kad pribloškė namo dydis ir atviruko verta priešais besidriekianti Sidnėjaus uosto panorama. Tokia išsiblaškiusi ji buvo dėl vyro, stūksančio virš jos kaip bokštas. Liežuvis tarsi apmirė, ji nesijautė galinti ištarti bent vieną protingą frazę.
– Ač… ačiū, – tesugebėjo ištarti bandydama nuo veido nusibraukti vėjo taršomus plaukus.
Ir dirbdama žurnalų ir reklamų agentūrose, ir organizuodama renginius, ji stengėsi patvirtinti savo, kaip sugebančios susikalbėti su sunkiausio būdo žmonėmis, reputaciją. Būtent dėl šios priežasties dvi jos naujai įkurto verslo partnerės nubalsavo, kad tai ji turi kalbėtis su Dominyku Hantu. Vakarėlių karalienėms būtinai reikėjo užsakymo, kuris padėtų išgarsinti įmonės vardą ir įsitvirtinti tarp daugybės konkurentų. Dabar našta krito Endei ant pečių.
Eidama į šį prabangų namą žinojo, kad ponas Hantas gali būti reiklus klientas. Sklido gandai, kad kitas tris renginių organizatores iš daug didesnių įmonių jis niekinamai atstūmė dar prieš suteikdamas galimybę kalbėti. O dar ta Skrudžo reputacija – vyras, kuris nesidalija savo milijonais su niekuo menkesniu už jį. Šis vyras įkūnijo tai, kuo ji niekada nesižavėjo.
Vis