Tu manęs taip lengvai nepamirši. Jill ShalvisЧитать онлайн книгу.
1
Dar nėra vidurnakčio, o gaisrinės varpas skamba jau ketvirtą kartą. Eidanas Donelis pabudo iš puikaus sapno, kuriame pašėlusiai mylėjosi su nuostabia blondine. Panašu, kad seksas, tikras ar įsivaizduojamas, į šio vakaro planus nebus įtrauktas.
Buvo likusios vos kelios valandos budėjimo. Į pabaigą ėjo kaip niekada ilga ir sunki dviguba pamaina. Per garsiakalbį, kabantį poilsio kambario kampe, pranešė, kad teks skubėti gesinti dar vieno gaisro.
Nukišęs blondinę ten, kur jai ir vieta – į smegenų lentynėlėje pažymėtą Karštos erotinės fantazijos etikete – Eidanas kartu su dejuojančiais ir burbančiais bendradarbiais pakilo iš lovos.
Tiek nedaug. Tiek nedaug trūko, kad būtų galėjęs keliauti namo ilsėtis…
Kitapus kambario Edis paspyrė naujausią žurnalo Time numerį. Ant viršelio puikavosi visa ugniagesių komanda.
– Galima išpešti nemažai naudos būnant seksualiausios profesijos atstovu, – sumurmėjo ugniagesys. – Tik mes per daug nusivarę nuo kojų, kad tuo pasinaudotume.
– Kai kuriems iš mūsų net grožio miegelio nereikia, – įsiterpė Edžio partneris Semas. – Kad ir Misteriui 2008-ieji, – Semas metė žvilgsnį Eidano pusėn, bet šis jautėsi per daug pavargęs, kad atsikirstų.
Nepajudinęs nė piršto Eidanas buvo paskelbtas karščiausiu Santa Rėjaus metų ugniagesiu.
– Juk jau sakiau, kad nesisiūliau šiam titului.
– Tu gal ir ne, bet mes pasiūlėme, – rengdamasis išsišiepė Edis.
Eidanas stipriai stumtelėjo kolegą ir šis svirduliuodamas parkrito ant čiužinio laikydamas rankose sunkius batus.
– Lyg buvimas gražuoliuku kam nors būtų pakenkęs.
– Aš ne gražuoliukas.
Visi esantys kambaryje tyliai rinkosi įrangą ir tik keli, eidami prie automobilių, erzindami pasiuntė kolegai oro bučinukus. Vis dar apsimiegojęs ir blogos nuotaikos Eidanas prisigretino prie Tajaus. Tajus, pasiskolintas iš kaimyninės gaisrinės, laikinai buvo paskirtas jo partneriu, kol tikrasis partneris Zakas vis dar gydėsi.
Savo vietas užsiėmė Semas su Edžiu ir Kristina su Aronu, dar vienu pasiskolintu ugniagesiu. Komanda, paskui pirma išvažiavusį greitosios medicinos pagalbos automobilį, pajudėjo į nakties tamsą. Oras buvo tirštas ir persisunkęs artėjančio ryto drėgmės ir vos už vieno gyvenamųjų namų rajono plytinčio vandenyno druskos. Vis dar buvo vėsu, tačiau įsidienojus Kalifornijoje rugpjūtį karštis būna sunkiai pakeliamas. Eidanas susisiekė su dispečerine per radijo imtuvą.
– Įvyko sprogimas, – perdavė naujienas kartu važiuojantiems.
– Kur? – paklausė Tajus.
– Prieplaukoje. – Pastaroji apėmė didžiulę teritoriją nuo mažų laivelių prieplaukos iki didelių, gyvenamųjų jachtų dokų. – Dega tik viena jachta, tačiau ugnis kelia grėsmę prišvartuotoms šalia. Kas sukėlė sprogimą – neaišku.
Įgarsindamas Eidano mintis nusikeikė už nugaros sėdintis Edis. Sprogimai daug sudėtingesni nei įprasti gaisrai. Ir daug sunkiau nuspėjami.
– Ar jau iškviestas pastiprinimas? – paklausė Semas.
Pastiprinimo reikėjo. Trisdešimt ketvirtos nuovados ugniagesių komanda buvo persidirbusi ir pavojingai išsekusi. Vieniems susigrumti su grėsmingiausiu gaisru pavojinga. Buvo sunkus mėnuo. Eidano partneris ir geriausias draugas Zakas susižeidė gesindamas vieną iš paslaptingų Santą Rėjaus padegimų. Padegimai susiję ir su dar vienu jų komandos nariu.
Bleiku Stafordu.
Vien pagalvojus Eidanui krūtinę pervėrė skausmas. Zakas sužeistas, o Bleikas negyvas. Visa komanda priblokšta.
Ypač Kristina. Ir ne be priežasties. Ji buvo Bleiko partnerė ir artimiausia jam iš visos komandos. Kristina siaubingai kentėjo išgyvendama netektį ir bandydama susitaikyti su kaltinimais, kad Bleikas įvykdė tuos padegimus.
Eidanui atrodė absurdiška, kad Kristina kaltina save. Ji niekaip nebūtų sustabdžiusi Bleiko.
Kaip paaiškėjo, nė vienas nebūtų sustabdęs Bleiko.
Eidanas save laikė kietu vyruku, tiesą sakant, beveik neįveikiamu, tačiau susitaikyti su netektimi buvo sunku. Jis ilgėjosi draugo ir nekentė jam mestų kaltinimų. Negali patikėti, kad Bleiko nebėra ir tikrai nenori tikėti, kad tyčiniai padegimai, nusinešę mažo berniuko gyvybę, jo darbas. Tačiau įkalčiai sako ką kita. Netgi galvoti apie tai sunku – klasikinis neigimo atvejis, bet Eidanui taip lengviau.
– Dispečerinė siunčia komandas iš trisdešimt trečios ir trisdešimt penktos nuovadų.
Jokio atsako į Eidano pasakytus žodžius, bet visi žinojo – abiem komandoms atvykti į įvykio vietą prireiks daugiau nei dešimties minučių. Baimės jausmas tik dar labiau išaugo pamačius dokus.
Gaisras kilo ne krovininių laivų prieplaukoje, o mažesniame, privačių jachtų sektoriuje su keturiais dokais, kuriuose prišvartuota po dešimt laivų. Apie keturiasdešimt jachtų ir visose gali būti žmonių.
Aplink tvyrojo chaotiška įtampa. Paprastai vyresnysis pareigūnas įvykio vietoje pasirodydavo pirmas ir duodavo nurodymus, kaip elgtis. Tačiau skubėdamas iš kito gaisro vadas vėlavo jau penkias minutes. Dangus vis dar buvo tamsus, mėnulis nešvietė, o matomumą dar labiau sunkino tiršti tamsūs dūmai. Liepsnos iš jachtos, stovinčios antrame iš keturių dokų, kilo į penkiolikos pėdų aukštį. Eidanas mintyse greitai paskaičiavo ir skrandis susitraukė į kietą gniužulą. Iš abiejų liepsnojančio laivo pusių prišvartuotos kitos jachtos, kitoje doko pusėje taip pat.
Negerai.
Išsitraukus įrangą ir ištiesus vandens žarnas, į aikštelę, sekdami kapitono nurodymus, atvyko trys policijos ekipažai. Visiems buvo įsakyta evakuoti žmones iš gretimų dokų. Eidanui su komanda pavesta suvaldyti liepsnas, tačiau sprogimo padariniai atrodė siaubingai. Deginantį karštį vyras jautė būdamas net už šimto pėdų. Per radijo imtuvus gavę įsakymus iš vado vyrai pradėjo judėti gaisro link, tikėdamiesi greitai suvaldyti liepsnas ir užkirsti kelią ugniai persimesti į kaimynines jachtas. Buvo pusiaukelėje, kai išgirdo riksmą.
Veriantį, siaubingą riksmą.
Eidanui ant sprando pasišiaušė plaukeliai. Viską metęs jis pasileido bėgte prie degančios jachtos. Tajus puolė iš paskos.
Riksmas pasikartojo, be abejonės, moters balsas. Eidanas ėmė bėgti greičiau. Niekas geriau už ugniagesį nežino, koks jausmas būti apsuptam liepsnų, jausti, kaip tave laižo jų aštrūs liežuviai, kaip žaidžia su tavimi. Žmogų užvaldo kaustanti baimė.
Jie privalo prasibrauti prie jos pirmi.
Už jų, kiek atsilikę, nukreipę vandens žarnas į liepsnas, tikėdamiesi atlaisvinti Eidanui ir Tajui kelią iki jachtos, bėgo Semas, Edis, Kristina ir Aronas. Dvidešimt pėdų, dešimt ir Eidanas pamatė moterį, stovinčią degančios jachtos denyje. Virpančią, apsuptą liepsnų.
– Šok! – sušuko stebėdamasis, kodėl mergina tiesiog nežengia žingsnio ant doko, jau seniai būtų galėjusi pabėgti į saugią užuovėją. – Šok…
Pasigirdo dar vienas sprogimas. Eidanas sustojo ir susigūžė, kai aplink ėmė skraidyti nuolaužos ir ugnis tik dar labiau įsismarkavo. Radijo imtuvuose pasigirdo vado balsas, reikalaujantis, kad visi atsilieptų. Eidanas pakėlė galvą ir apsižvalgė. Jachta vis dar stovėjo savo vietoje. Išsigandęs jis bandė įžvelgti ir moters siluetą…
Štai. Toje pačioje vietoje, vis dar ant denio, tik jau sėdi ir laikosi už galvos. Velniai rautų. Eidanas atsistojo, žengė keletą didelių žingsnių ir šoko ant denio.
Mergina krūptelėjo Eidanui netikėtai nusileidus šalia jos.
– Viskas gerai. – Vyras priklaupė šalia norėdamas geriau apžiūrėti, ar ji stipriai sužeista, tačiau pro visą doką apėmusius tirštus dūmus buvo beveik neįmanoma ką nors įžvelgti. Mergina sėdėjo susigūžusi ir be perstojo kosėjo.
– Jachta… – šiaip ne taip ištarė. – Ji vis sp… sproginėja…
– Ar gali atsistoti?
– Taip.