Draudžiu. K.B.M. LionЧитать онлайн книгу.
hasis>Dėkoju Elizai Munei už idėjas kuriant darbinę aplinką, nesibaigiantį tikėjimą ir palaikymą. Justei Lastauskienei už psichologinių linijų analizę, meilius skatinimo laiškelius ir motyvavimą. Širšei už naudingus patarimus ir smulkias detales.
„Įtraukianti ir intriguojanti knyga. Kai, rodos, jau žinai, kas nutiks toliau, autorė ima ir persuka siužetą, o tu lieki išsižiojęs: „Na, nieko sau.“ Puiki knyga, sužadinanti jausmingumą.“
„Netikėtai dviprasmis kūrinys, kurio gilesnė prasmė itin drąsi, bet tiesioginė ją neabejotinai gerai slepia ir tai labai intriguoja. Tarsi dvi knygos vienoje. Rekomenduoju!“
„Prisimindami mokyklą retai susimąstom, kuo gyveno mūsų mokytojai. Jei ir žinojom ką nors apie jų pomėgius, laisvalaikį, vaikus, tai mokytojo seksualinis gyvenimas tikrai buvo visiškas tabu. Galbūt todėl romano „Draudžiu“ autorei pravėrus būtent šias uždraustas duris ir atskleidus skaitytojui aistros kupiną mokytojos gyvenimą, viskas atrodo dar erotiškiau.“
1
Kas rytą, jau pusė metų, važiuojame kartu autobusu. Autobusas būna sausakimšas, bet prie jo vieta visada laisva. Jis sėdi prie lango, o aš įsitaisau šalia, prie tako. Kartais atrodo, kad tą vietą jis saugo būtent man. Vos apie tai pagalvojusi, veju šią mintį šalin ir liepiu sau neprisisvajoti.
Kas rytą kartojasi tas pats scenarijus. Aš atsisėdu, o jis priglaudžia savo koją prie manosios.
Šį rytą taip pat. Jaučiu jo kūno šilumą. Pažvelgiu į mėlynomis kelnėmis aptemptas raumeningas kojas. Noriu savo delną padėti jam ant šlaunies ir spustelėti. Noriu, kad jis prisiglaustų arčiau. Ne! Taip negalima. Nusisuku į kitą pusę ir stebiu tamsoje skendinčias gatves…
Artėja žiema ir oras gerokai atvėso. Prasivėrus autobuso durims ir lipant keleiviams tvoksteli žvarbus oras. Susigūžiu ir labiau įsikniaubiu į kailinę palto apykaklę. Vyras šalia manęs sujuda ir dabar glaudžiasi ne tik mūsų blauzdos ir keliai, bet ir šlaunys. Jei šiek tiek atsitraukčiau nuo atlošo, jis galėtų mane apkabinti. Ne, ne, ne. Mano mintys vėl krypsta negera linkme. Tai jo kaltė.
„Nukreipk mintis, nukreipk mintis. Darbas, galvok apie darbą. Nagi, Kora.“ Taip! Šiandien man teks taisyti kontrolinius darbus ir išdėstyti trigonometrijos kursą. Vakar visą vakarą paaukojau sukdama galvą, kaip sudominti septintokus. Tie velnio vaikai varo mane iš proto. Pusę klasės sudaro futbolo komandos žaidėjai, jiems visos kreivės, kampai ir skaičiavimai naudingi žaidžiant, bet jiems terūpi veidelius išsipiešusios palaikymo komandos šokėjos. Ak, rodos, pati buvau tokia, bet jau seniai trumpą sijonėlį ir žmonių piramides iškeičiau į piramides popieriuje.
– Zalvares, – išgirstu savo pavardę, tariamą prie pat ausies sodraus Džeimso balso. Jo iškvėptas oras sukutena ausies lezgelį. Sudrebu ir staigiai pasisuku.
– Ką? – klausiu kiek per garsiai. Keli netoli sėdintys keleiviai piktokai dėbteli į mane. Aš taip pat dėbteliu į juos. Mane išblaškė kolegos artumas ir erzinančios mintys.
– Tuoj lipsime, – sako jis.
Nė nepastebėjau, kaip atvažiavome. Atsistoju ir nešina portfeliu braunuosi prie durų. Jau matau Randelo vidurinės mokyklos automobilių aikštelę ir kylančios saulės apšviestą pirato emblemą ant raudonų plytų mokyklos sienos. Dar viena diena „rojuje“. Vos išlipusi nuskubu į raudonąjį pastatą. Šiandien aš prastai nusiteikusi.
Po dviejų pamokų turiu visą laisvą valandą. Pats laikas išjudinti sustingusias kojas ir išgerti puodelį kavos. Melsvu koridoriumi, kuriame stovi baltai dažytos metalinės spintelės ir zuja mokiniai, patraukiu į mokytojų kambarį. Šioje mokykloje dirbu trejus metus. Vos baigiau mokslus Kalifornijos universitete, mano vyras gavo darbą šiame Dievo pamirštame užkampyje. Negaliu pakęsti šio miesto. Čia vos kelios pagrindinės gatvės. Jokių dangoraižių, prie kurių esu įpratusi. Norint įsigyti ką nors daugiau nei vien maisto produktų, tenka keliauti į Litl Folsą, kuris yra už penkiolikos minučių kelio. Tačiau dažniausiai važiuoju su vyru į Sent Klaudą. Nors užtrunkame beveik valandą jis bent šiek tiek primena gimtąjį miestą.
Užaugau Mineapolyje. Tėvai tebegyvena ten, o aš laukiu atostogų, kai galėsiu juos aplankyti. Ši mintis džiugina. Kitą savaitę – rudens atostogos ir Padėkos diena. Santjago šeima gyvena Čilėje, tad iš anksto žinau, kur švęsime. Išsišiepusi įeinu į mokytojų kambarį.
– O, išlindai iš savo urvo, – sukrizena Mija. Pavartau akis ir nueinu prie kavos aparato. Nosį sukutena saldūs kolegės kvepalai. Nė nebandau suprasti, koks tai kvapas. Mane šis aromatas vimdo. – Girdėjai naujienas?
– Kokias? – vangiai klausiu, nes dažniausiai iš jos išgirstu tik beprasmes paskalas.
– Bus rengiama kalėdinė eisena Minesotoje ir visos mokyklos, esančios netoliese, turės joje dalyvauti su savo programa.
Ši žinia mane sudomina, tad atsisuku į šviesiaplaukę kolegę. Esu ta, kuri organizuoja visas mokyklos šventes. Puikiai žinau, kad būtent man teks viskuo pasirūpinti.
– Kodėl direktorius Mejersas man nepranešė?
Paklausiu retoriškai, bet kolegė vis vien atsako:
– Direktorius dar nežino. Ryte, eidama pas jo sekretorę paplepėti, pamačiau pranešimą ant jos stalo, neištvėrusi žvilgtelėjau, – iš plačių juodų kelnių kišenės ji ištraukia voką. Šarka.
– Tu nušvilpei direktoriui skirtą laišką. Ar visai proto netekai? – klausiu pritildžiusi spigų balsą ir palinkusi prie jos. Greitai apsižvalgau, ar kiti mokytojai mūsų nesiklauso. – Greitai nešk jį atgal Džulijai. Po galais, tai nusikaltimas, Mija.
– Nurimk, čia kopija. Kol per pirmą pamoką abiturientai skaitė, aš nusikopijavau, – patenkinta savimi ji dar labiau atsitiesia ir kresteli plaukus. – Kopija tau. Prieš pokalbį su Mejersu galėsi pasiruošti, – ji paima mano kavos puodelį, į kurį spėjo pribėgti juodo skysčio, ir nusisukusi nueina, bet pusiaukelėje stabteli. – Gali nedėkoti, Zalvares. Savaitgalį atsinešk vyno.
Stoviu kaip įkalta ir žiūriu į voką rankose. Mano šypsena dar labiau išplatėja. Kaip visada, pasistengsiu viską padaryti nepriekaištingai. Jau turiu kelias idėjas, reikia tik jas užsirašyti ir susidaryti darbų planą.
2
Kai pasibaigus darbo dienai išeinu iš mokyklos, Santjagas manęs jau laukia. Nužvelgiu purvais aplipusį pikapą ir nusipurtau. Jau visą mėnesį reikalauju vyro nusiplauti automobilį, bet jam tai nė motais. Susiraukusi atsisėdu į keleivio sėdynę ir pasisukusi imu ieškoti saugos diržo. Jis vėl vežėsi kokį nors darbininką – diržo prisegimo aukštis pakeistas. Pasigręžiu ketindama jį pasitaisyti ir pastebiu susigūžusią figūrą, skubančią iš pastato. Džeimsas. Visą dieną jo nemačiau ir dabar dilgteli širdį. Kas per nesąmonė? Čiupusi diržą prisisegu. Santjagas užveda variklį ir pajuda.
– Kitą savaitę man teks dirbti, – šaltu balsu praneša vyras. Atsisuku į jį ir nužvelgiu trumpais juodais šeriais apžėlusį žandikaulį. Ketinome antradienį važiuoti į Mineapolį.
– Tai teks išvažiuoti trečiadienio vakarą, – sakau.
– Ne. Mes nevažiuosime į Mineapolį.
– Ką?
– Atsiliekame nuo terminų. Teks likti namie.
– Bet juk Padėkos diena. Visada važiuojame pas tėvus. Tai tradicija.
Viskas jau suplanuota. Mano akyse kaupiasi ašaros. Labiausiai už viską nekenčiu, kai griūva planai. Velniai rautų tą Santjagą ir jo darbą. Tik per jį atsidūriau čia.
Santjagas daugiau nieko nesako. Visą kelią iki namų pratylime. Taip nutinka nuolat, kai susipykstame. Nors viduje verdu iš pykčio, nieko nesakau ir aš.
Ruošdama vakarienę imu galvoti: o gal ir gerai, kad liksime namie. Turėsiu daugiau laiko ruoštis paradui. Vaikams patiko mintis padaryti laivą su grinčais tapusiais piratais. Mums turėtų padėti Džeimsas. Nors jį pažįstu tik iš važiavimo autobusu į darbą, manau, rasime bendrą kalbą. Tikiuosi.
Kita diena išaušta