Mano mažytė paslaptis. Andrea LaurenceЧитать онлайн книгу.

      Ką tik išsiskyrusi su vaikinu ėmė svartyti, gal jai tikrai kažko trūksta. Deividas, jos buvęs vaikinas, išrėžė, kad su ja nuobodu lovoje ir visur kitur. Ji suklydo pasipasakojusi draugei – buvusiai savo studenčių korporacijos narei Harperei Dreik, ir štai ji čia, lofte Tribekoje, Užgavėnių vakarėlyje.

      Ema pasistengė. Buvo su gražia plaštakės kauke, segėjo prigludusį sijoną, bet vis tiek nesijuto savame kailyje. Gal kad nesugadintų Harperės vakarėlio, verčiau išsikvies taksi. Ji išsiblaškiusi kramsnojo morką, kai žvilgsnis nuklydo į tekilos barą, įrengtą čia pat, virtuvės saloje. Visada turi būti antras variantas.

      Ema suprato, kad teks rinktis. Galėjo arba vykti namo ir, būdama subrendusi dvidešimt septynerių metų moteris, jungtis prie klubo Kam per 30, arba čiupti jautį už ragų ir pagaliau kaip reikiant pasilinksminti.

      Pasijutusi drąsiau, ji padėjo lėkštę į šalį ir nuėjo prie salos. Ten buvo išdėliotos mažytės popierinės taurelės, žaliosios citrinos griežinėliai, druskinė ir keletas butelių tekilos. Ji pasiruošė gėrimo, bet neskubėjo išgerti, nes, žengus žingsnį, kelio atgal nebus.

      Einu į pasimatymus su tavimi lyg su savo močiute.

      Skaudūs Deivido žodžiai varė ją į neviltį.

      Ilgiau nesvarsčiusi ji lyžtelėjo druskos, išgėrė tekilos ir gerokai pačiulpė citrinos, kad burnoje ilgiau išliktų gėrimo skonis. Gėrimas, slinkdamas žemyn, nudegino gerklę, išplito skrandyje. Bematant kūnas ėmė kaisti, tokio pojūčio nesukels joks alus.

      Skonis buvo siaubingas, bet Ema netruko pajusti malonių pokyčių. Lyg būtų jai atpalaidavę nugarą. Tapo lanksti. Kaip katė. Visai neblogai. Kai iš pasitenkinimo šypsodamasi pylėsi antrą taurelę, kažkas įėjo į virtuvę. Paskubomis mestas žvilgsnis patvirtino blogiausius nuogąstavimus.

      – Labas, gražuole, – užkalbino nemalonus vyrukas su Betmeno kauke ir užsikvempė ant stalviršio.

      Su komplimentu jis prašovė pro šalį, nes didžiąją Emos veido dalį dengė puošni Užgavėnių kaukė. Ema atsiduso ir susivertė antrą taurelę tekilos, šįkart be druskos ir citrinos. Akivaizdžiai nekreipdama į jį dėmesio ji siekė piltis dar vieną.

      – Gal norėtum pašokti? Moku naujų žingsnelių.

      Ji tuo abejojo.

      – Atleisk, nešoku.

      Betmenas suraukė kaktą.

      – Ką gi, tada gal sprunkam ten, kur ramu ir tamsu, kur galėtume… pasišnekučiuoti?

      Emai per nugarą perbėgo drebulys. Būti su tuo vyruku darėsi nejauku. O tamsoje būtų visai baugu.

      – Ne, aš čia ne viena. Atleisk.

      Betmenas išsitiesė, kūnu transliuodamas pyktį, kuris slypėjo po kauke.

      – Su kuo?

      Ji žiojosi atsakyti, kai kažkas priėjo prie jos iš už nugaros ir uždėjo ant pečių sunkias šiltas plaštakas. Žmogus pasilenkė, pabučiavo ją į skruostą, ir Betmenas pagaliau pasitraukė žingsnį atgal.

      Žemas vyriškas balsas sududeno jai į ausį:

      – Labas, mažyte, atleisk, pavėlavau.

      Ema jau norėjo atsikratyti ir antro nepageidaujamo gerbėjo, bet tas pirštais nepaliaujamai spaudė jai petį ir prašėsi paramos. Tai nebuvo pasiūlymas mylėtis, tik bandymas apsaugoti nuo Betmeno. Nurimusi ji pasisuko veidu į vyrą ir nedvejodama pasisveikino.

      Geras! Jis buvo aukštesnis, nei ji tikėjosi, daugiau nei šešių pėdų ūgio, bet ji negali atrodyti nustebusi, turi įtikinti Betmeną išsinešdinti. Pasistiebusi ant pirštų galų pabučiavo savo gelbėtoją į lūpas, vienintelę matomą vietą po veidą dengiančia aukso ir žalios spalvos venecijietiška kauke.

      Lūpoms susilietus, paprastas pasisveikinimas virto į kai ką kita. Nuo bučinio lyg nuo elektros iškrovos ji vos nekrito aukštielninka, bet vyras tvirtomis švelniomis rankomis ją sulaikė. Tą žaibišką jausmų perkrovą sukėlė muilo ir aštraus vyriško odekolono aromatas, brūkštelėjimas lūpomis ir jo kūno karštis.

      Ar kalta buvo tekila, ar bučiniai, bet Ema visu kūnu pajuto jaudulį. Nuo to vyro artumo jai dilgčiojo odą ir patankėjo kvėpavimas. Pajuto, kad, pati to nenorėdama, spaudžiasi prie jo visu kūnu. Turbūt kalta tekila. Nėra ko stebėtis, kad per ją žmonės patenka į bėdą.

      Atgavusi nuovoką, ji atsitraukė ir liovėsi bučiavusis, bet jis jos dar nepaleido. Betmenas tikriausiai juos stebi.

      – Ilgėjausi tavęs, – pasakė ji gundomai glaustydamasi.

      Jis apglėbė ją ir laikė stipriai prispaudęs prie tvirtos kaip siena kūtinės. Tada pasilenkė, įkvėpė jos plaukų aromato ir sušnabždėjo:

      – Jis pasitraukė, bet stebi mus iš kitos kambario pusės. Stenkis atrodyti įtikinamai, jei nenori, kad jis grįžtų.

      Ema linktelėjo galva ir atsitraukė. Ji ištiesė ranką ir meiliai nutrynė lūpų dažų dėmę nuo savo šauniojo riterio lūpų. Atsitraukusi galėjo geriau jį apžiūrėti. Kaukė dengė didžiąją jo veido dalį, bet aišku, kad jis aukštas, plačiapetis, mūvi prigludusius džinsus ir patraukliai šypsosi.

      – Tai gurkšnojame tekilą? – paklausė jis.

      – Taip, bet, manau, man pakaks. – Tiek užtenka, kad viskas atrodytų tikroviška, bet jei dar šiek tiek – tikrai lauk bėdos.

      – Nepasiduok. – Jis įsipylė taurelę, akimirką luktelėjo, šelmiškai šyptelėjo, pasilenkė ir lyžtelėjo tiesiai virš tarpo tarp krūtų. Apstulbusi Ema trūksmingai įkvėpė ir nebegalėjo iškvėpti. Ji nebepajėgė atsakyti. Smegenys siuntė signalus pasitraukti ir liepti jam liautis, bet ji tik stovėjo tylėdama – tekila darė savo darbą.

      Jis dvejojo laikydamas druskinę rankoje. Žvelgė tiesiai tamsiai mėlynomis akimis laukdamas Emos pritarimo. Ar ji pritars? Norėtų. Dėl to šįvakar ji čia atėjo, nors pati to gerai nesuvokė. Močiutės, pobūviuose geriant tekilą, nesileidžia laižomos nepažįstamųjų. Bet ji vis dar buvo be amo. Tik atmetė galvą ir leido jam atsargiai paberti druskos virš krūtų iškilumų ir įsprausti citrinos skiltelę tarp lūpų.

      Jis prisiartino su taurele rankoje. Ji juto jo karštą alsavimą. Belaukiant jai ėmė mausti visą kūną. Jis laižė lėtai, ilgiau, nei ji tikėjosi, kad neliktų nė vienos druskos kruopelytės. Kai užsivertė taurelę ir išgėrė tekilą vienu ypu, ji pagaliau su skausmu iškvėpė iš plaučių