Šventinis stebuklas. Jennifer FayeЧитать онлайн книгу.

      – Ką čia veiki? – iš vadovo kabineto šešėlių pasigirdo sodrus, kimus balsas.

      Holė Abrams sustingo vietoje. Nė negalėjo įkvėpti. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, o akys tamsoje bandė įžvelgti paslaptingą balso savininką.

      Staiga jis išniro iš tamsos. Holė iš karto atpažino šį žmogų. Tai buvo Lockwood International prezidentas Finas Lokvudas. Jai palengvėjo.

      Susitiko ne pirmą kartą, tačiau net ir pačios lakiausios vaizduotės asmuo jų santykių nebūtų pavadinęs draugiškais. Net ir dabar ne itin apsidžiaugė ją čia pamatęs. Kita vertus, kodėl turėtų?

      Pažvelgusi Finui į akis Holė pajuto, kaip drėksta delnai.

      – Sveikas. – Kodėl jos balsas staiga tapo toks švelnus – toks gundantis? Holė kostelėjo.

      – Ar ne per ilgai užsibuvai darbe?

      Holė buvo įpratusi dirbti viršvalandžius. Kai nutrūko jos sužadėtuvės, prisiekė daugiau niekada neprasidėti su vyrais ir visą dėmesį ir energiją skirti darbui. Dirbdama pasitikėjo savimi ir jautėsi turinti tikslą.

      – Aš… hm, atnešiau dokumentus, – Holė ištiesė jam didelį popierinį voką. – Man sakė, kad šios sutarties reikia nedelsiant.

      Finas ištiesė ranką paimti voko, ir jų pirštai susilietė. Tarsi žaibo iškrova zvimbtelėjo Holės ranka ir įsitaisė krūtinėje.

      – Ačiū. – Lėtai slinko sekundės. – Ar dar ko nors reikia?

      Reikia? Holė žvilgtelėjo jam į lūpas, kurios kvieste kvietė jas pabučiuoti. Prisiminė, kaip paskutinį kartą susitiko lifte. Jame buvo vienudu. Staiga Holei iš rankų iškrito popieriaus lapas. Jie kartu pasilenkė jo paimti ir susidūrė akis į akį. Kai atsistojo, Finas į ją žvelgė jau kitaip – ne kaip į teisininko padėjėją iš Lockwood teisės skyriaus, bet kaip į moterį. Holė pajuto jo akivaizdų susidomėjimą, tačiau tada lifto durys atsidarė ir įspūdis išsisklaidė. Dar dabar vis pagalvodavo, ar tai buvo tik jos vaizduotės padarinys.

      O dabar, kol galutinai neapsikvailino, turi iš čia sprukti.

      – Ne, tai viskas.

      Holė pasisuko lifto link, o tada prisiminė geras manieras ir pažvelgė per petį.

      – Labos nakties.

      – Palauk.

      Atsigręžusi į Finą nugara Holė sukando dantis. Žvilgsnis nuklydo į koridoriaus gale esantį liftą. Išsigelbėjimas buvo čia pat, o kartu labai toli. Giliai atsidususi ji atsisuko.

      – Eikš su manimi, – nelaukdamas, ką ji atsakys, Finas nužingsniavo gilyn į biurą.

      Ko jam dar iš jos reikia? Juodi bateliai su platformomis atviru priekiu garsiai taukšėjo į marmurines grindis. Holei atrodė, kad krūtinėje besidaužanti širdis tuksi dar garsiau. Su kitais žmonėmis niekada nejausdavo nerimo, bet ponas Lokvudas buvo išimtis.

      Įėjusi į erdvų biurą Holė neteko žado. Kol Finas skaitė dokumentą, ji dairėsi aplinkui. Pono Lokvudo stalas stovėjo priešais didžiulius langus, o pro juos atsivėrė nuostabus Manhatano vaizdas. Holei norėjosi prilėkti prie lango ir pasižiūrėti į bruzdantį miestą iš aukštai, bet ji nedrįso.

      Atidaromo stalčiaus garsas grąžino ją į tikrovę. Atrodė, kad Lokvudas kažko ieško. Kol jis buvo užsiėmęs, Holė toliau dairėsi po biurą. Čia, kaip kokiame muziejuje, stovėjo įspūdingos skulptūros, o stikliniuose stovuose buvo eksponuojama beisbolo kolekcija.

      Labiausiai jos dėmesį patraukė visą sieną užėmusios knygų lentynos.

      Holei vos neatvipo žandikaulis. Lentynose buvo didžiulė knygų kolekcija. Jam patiko skaityti. Jie turi kai ką bendro. Holė norėjo nueiti prie lentynų ir patyrinėti kolekcijos turinį, tačiau pažvelgusi į Lokvudą pamatė, kad jis ranka rodo į vieną iš dviejų priešais jo stalą stovinčių kėdžių. Netarusi nė žodžio ji pakluso.

      – Ką manai apie biurą?

      – Čia labai gražu, – Holė ranka parodė į knygų lentynas nuo grindų iki lubų.

      – Ar jas visas perskaitėte?

      – Taip. O tau patinka skaityti?

      – O, taip, – Holė sunėrė pirštus, kad neimtų tampyti sijono krašto. – Skaitau, kai tik randu tam laiko.

      – Tai todėl neini į įmonės penkiasdešimtojo jubiliejaus šventę? Mieliau būtum namuose ir skaitytum?

      Ar tai koks nors išbandymas? Holė dvejojo. Ar gali būti teisingas ir neteisingas atsakymas į šį klausimą? Finas tiriamai žvelgė į ją ir ji dar stipriau sugniaužė pirštus. Ar jis pastebėjo, kaip ji nervinasi būdama šalia jo?

      – Nėjau į vakarėlį, nes reikėjo pabaigti sutartį, – ji parodė į ant stalo gulintį dokumentą. – Ketinau ją palikti jums prieš išeidama namo. – Ne ji viena praleido šventę. Įdomu, koks buvo jo motyvas. – Maniau, kad kartu su visais būsite šventėje.

      – Buvau trumpam užsukęs. Kai viršininkas šalia, niekas nedrįsta atsipalaiduoti, todėl palikau juos linksmintis.

      Holė galėjo nesunkiai įsivaizduoti, kad būdami šalia jo žmonės nervinasi. Finas buvo kruopštus ir reiklus vadovas, kuris iš savo darbuotojų tikėjosi tik paties geriausio.

      – Jums pačiam turbūt nebuvo labai smagu.

      Finas gūžtelėjo pečiais.

      – Man tai netrukdo.

      Staiga Holė pamatė jį kitoje šviesoje. Pirmą kartą suvokė, kad privilegija dirbti šiame dramblio kaulo bokšte neatsiejama nuo vienatvės jausmo.

      – Atrodo neteisinga, kad dirbate, o ne švenčiate savo šeimos pasiekimus.

      Finas papurtė galvą.

      – Taip turi būti.

      Na, atsakymas buvo keistokas. Holė jau žiojosi paklausinėti išsamiau, bet persigalvojo. Juto, kad jo mandagumui yra ribos.

      Biure buvo tylu. Ponas Lokvudas susikaupęs skaitė dvidešimt vieno puslapio sutartį. Holė nenustygo vietoje. Laukė ir mąstė, kodėl jis norėjo, kad ji pasiliktų. Smiliumi neramiai braukė atsilupusį nykščio nagų laką.

      Šis vyras turėjo kažką tokio, kas paversdavo Holę nervų kamuoliuku. Tačiau ką? Jo milijardai ar galia jos neveikė. Tai buvo kažkas esminio, instinktyvaus, tačiau kas tiksliai, negalėjo pasakyti.

      – Skaičiai šiame priede neteisingi, – Finas mostelėjo į sutarties