Šokoladinės vilionės. Maureen ChildЧитать онлайн книгу.

      „Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      1

      – Tai jau aptarėme, – Etanas Hartas atsilošė krėsle ir pažvelgė į kitoje stalo pusėje sėdintį jaunesnįjį brolį. Alkūnėmis pasirėmęs į krėslo ranktūrius suglaudė pirštus ir prisimerkė. Viduje kirbėjo pyktis. Ar dažnai teks kalbėtis vis apie tą patį? Jau ne pirmą kartą Etanas susimąstė, ar neklydo priimdamas jaunesnįjį brolį į valdybą.

      Geibrielis Hartas pakilo iš lankytojo kėdės ir susikišo rankas į kišenes.

      – Ne, Etanai. Mes nieko neaptarėme. Tu tiesiog nurodei.

      Vienas antakis trūktelėjo, Etanas pakėlė akis į Geibą.

      – Jei jau taip gerai prisimeni mūsų pastarąjį pokalbį, nesuprantu, kodėl vėl grįžti prie šios temos.

      – Todėl, kad vis dar neprarandu vilties įtikinti net ir tokį kietakaktį kaip tu, Etanai.

      – Aš kietakaktis? – Etanas nusikvatojo ir papurtė galvą. – Juokinga, kai tu taip sakai.

      – Po velnių, bandau padaryti ką nors svarbaus, – nenusileido Geibas. – Ne dėl savęs vieno, o dėl visos kompanijos.

      Etanas neabejojo, kad brolis tuo tiki. Geibrielis visuomet buvo linkęs išbandyti naujoves, peržengti ribas. Jis ir pats to nebijojo.

      Bet ar tai naudinga kompanijai? Vien dėl galimybės išbandyti naujoves neverta rizikuoti reputacija, kurią kūrė ištisos kartos.

      Tai senas ginčas ir jau pradėjęs nusibosti. Nuo tada, kai Geibas užėmė vietą „Hartų šokolado“ kompanijoje, broliai nuolat kivirčijosi. Etanui būdavo apmaudu, nes jaunesnysis brolis dažnai būdavo arčiau tiesos. Tačiau galutinį sprendimą tekdavo priimti Etanui – atsakingas buvo jis, nuo jo priklausė tolesnė kompanijos plėtros kryptis. Ir Geibrieliui teks su tuo susitaikyti.

      Jis atsistojo ir pažvelgė broliui į akis.

      – Tiesa ta, Geibai, kad praėjusiais metais mes pardavėme trisdešimt vieną milijoną svarų šokolado. Kompanija laikosi puikiai. Rizikuoti nebūtina.

      – Po velnių, Etanai, tik rizikuodamas mūsų prosenelis įkūrė šią kompaniją.

      – Tiesa. Džošas Hartas pradėjo verslą, – glaustai atsakė Etanas. – O kitos kartos rūpinosi išlaikyti nepriekaištingą reputaciją. Mes esame viena iš penkių didžiausių šokolado gamybos kompanijų pasaulyje. Kodėl, po galais, turėčiau dabar rizikuoti?

      – Kad taptume pirmaujančia kompanija, – atkirto Geibrielis. Aiškiai nusivylęs jis persibraukė ranka juodus plaukus. – Laikai keičiasi, Etanai. Keičiasi skonis. Mes galime toliau gaminti tą patį nuostabų šokoladą ir kartu papildyti savo asortimentą naujo skonio ir struktūros gaminiais. Pritraukti įvairesnių pirkėjų, jaunesnių pirkėjų, kurie liks mums ištikimi kelis dešimtmečius.

      Etanas, draskomas ir švelnumo, ir pykčio, pažvelgė į brolį. Visada taip buvo. Jis beveik visą gyvenimą rūpinosi jaunesniuoju broliuku.

      Geibrielis buvo pašėlęs. Visuomet norėjo išbandyti ką nors nauja, pamatyti naujų vietų. Jis dažnai rizikuodavo ir Etanui per tuos metus ne kartą teko gelbėti brolio kailį. Etanas dėl to nesikrimto, kol visa tai nesisiejo su verslu. Jis neketino griauti tradicijų, kurios šeimos kompaniją iškėlė į pasaulinio masto gigantus.

      – Jei tu nori įkurti savo įmonę, – ramiai tarė Etanas, – ir prekiauti šokoladu su raudonėliais ar kuo kitu, maloniai prašom. „Hartų šokoladas“ išsilaikys viršūnėje tiekdamas klientams kaip tik tai, ko jie iš jo tikisi.

      – Visiškai saugu, – burbtelėjo Geibrielis purtydamas galvą. – Ir nuobodu.

      Etanas suprunkštė.

      – Sėkmė tau nuobodi? Mes dirbame savo darbą, Geibai. Kaip visada.

      Jaunesnysis brolis atsirėmė abiem delnais į Etano stalą ir palinko į priekį.

      – Aš šios kompanijos dalis, Etanai. Mes broliai. Tai mūsų šeimos verslas. Tėtis jį paliko mums abiem. Aš irgi noriu turėti teisę pasakyti, kaip jį valdyti.

      – Turi tokią teisę, – vis labiau širsdamas atsakė Etanas, iš pykčio jam net skrandį suskaudo.

      – Bet paskutinis žodis bus tavo.

      – Po velnių, žinoma. Kompanija buvo palikta mums abiem, bet atsakingas esu aš.

      Etanas atlaikė brolio žvilgsnį bandydamas apmaldyti apėmusį įtūžį. Jis suprato, kas neduoda ramybės Geibrieliui. Jaunesnysis brolis norėjo palikti savo pėdsaką šeimos kompanijoje. Bet tai dar nereiškia, kad dėl dar vieno rizikingo Geibrielio sumanymo reikia statyti ant kortos viską, ko jie pasiekė. Taip. Jie gali pateikti rinkai naujų skonių, naujo tipo šokoladų su keistais įdarais ir aromatais, bet atitinkančių tradicijas. Tačiau dabartinių klientų jais nesudomintų – jie puikiai žino, ko nori, ir tikisi, kad „Hartų šokoladas“ atitiks lūkesčius.

      – Neleisi man to pamiršti, tiesa? – Geibrielis atsitraukė nuo stalo ir susikišo rankas į kišenes.

      – Klausyk, Geibai, aš tave suprantu, bet privalau saugoti reputaciją, kurią kūrė kelios kartos.

      – O tu manai, kad aš noriu ją sugriauti? – Geibrielis pažvelgė su nuostaba.

      – Ne. Tu tiesiog neapsvarstei visų pasiūlymo aspektų, – Etano kantrybė visiškai išseko, jam atrodė, kad laikosi įsitvėręs plonutės šakelės ir šiai nulūžus nukris nuo stataus skardžio. Todėl pabandė griebtis kitokios taktikos. – Norint pristatyti naujų skonių šokoladus, tikintis pritraukti naujų klientų, teks skirti daug pinigų reklamai – gerokai daugiau, nei išleidžiame dabar.

      – Pemė sako, kad reklamos kampaniją galima surengti nedidinant išlaidų.

      Etano antakis pakilo.

      – Pemė? Hmmm. Kas ji tokia?

      Geibrielis sunkiai atsiduso, lyg gailėtųsi, kad šis vardas išsprūdo.

      – Pemė Kasini, – atsakė jis. – Gudri kaip lapė. Ji įkūrė viešųjų ryšių agentūrą ir turi puikių pasiūlymų.

      – O tu su ja miegi, – paslaugiai pridūrė Etanas.

      Juk nesitikėjo, kad Geibrielis pasikeis? Tai visko pagrindas – naujoji jo mergužėlė?

      – Kaip tai susiję?

      Etanas atsakyti nespėjo – išgirdo energingą beldimą į duris ir atsisukęs pamatė galvą įkišusią savo sekretorę Seidę Metjus.

      Didelės mėlynos akys nukrypo nuo jo į Geibą ir atgal, tada ji paklausė:

      – Kova