Lemtingas bučinys. Fiona HarperЧитать онлайн книгу.
as skyrius
Merginos tam negali atsispirti…
Korinos išpažintys
Pirmoji. Man regis, mažasis pirštelis nėra deramai apvilktas, jeigu aplink jį patogiai neapvyniotas vyras, o aš visada pasitikrinu, ar esu deramai apsirengusi.
Piktai nužvelgiau vyriškį, kuris išlėkė iš kavinės. Verždamasis jis vos neapipylė geriausios taškuotos mano suk nelės karameline mokačino kava, negana to, nepasivargino palaikyti durų.
Tačiau dėl to neketinau pripažinti prarandanti moterišką žavesį. Turbūt baimindamasis šiam metų laikui neįprasto oro, jis manęs nepastebėjo.
Kadangi neturėjau pasirinkimo, žongliruodama dviem popieriniais puodeliais su garuojančia kava, pamėginau atidaryti duris alkūne. Nepavyko. Liko vienintelė išeitis. Atsidusau, apsisukau šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių ir stumtelėjau sėdyne.
Žengusi į Grinvičo Didžiąją gatvę, pakėliau akis. Dangus ne tik pranašavo lietų, bet dar ir grasino katak lizmais. Turėjęs būti malonus, vasaros vakaras apniuko ir pasidarė niūrus kaip gruodį. Laimei, eidama į darbą užtruksiu vos dvi minutes ir, dangui dar nespėjus atsiverti, nesušlapusi saugiai kiūtosiu viduje.
Nemandagus vyras turėjo už kai ką atsakyti. Niekas nelaikė man atvirų durų ir, pro šalį plaukiant nenutrūkstamam lankytojų srautui, nežiūrėjo į mane praradęs žado. Niekas nesigrožėjo mano sėdmenimis, kol aukštai iškelta galva, siūbuodama klubais tarsi Merlina filme Džiaze tik merginos, tolau nuo kavinės. Kol išmokau vaikščioti lengvais žingsneliais, peržiūrėjau jį bent penkiasdešimt kartų, todėl nusipelniau bent to, kad mano darbo vaisiai būtų įvertinti.
Ištiesinau nugarą ir kilstelėjau smakrą. Nesvarbu, blogai išauklėtas vyriškis mane sekė ar ne, ketinau grįžti už prekystalio. Pravažiuojantys automobiliai irgi buvo ganėtinai plati auditorija. Statydama vieną po kitos raudonais smailiakulniais apautas kojas ėmiau žingsniuoti.
Pasukusi į Bažnyčios gatvę, kirtau judrią sankryžą ir patekau į Nelsono gatvę. Visgi šį vakarą man nuotaikos nepakėlė net tvarkingai išsirikiavę kreminės spalvos aštuonioliktojo amžiaus statiniai. Paprastai eidama pro kiekvieną parduotuvę ar butiką su didėjančiu jauduliu skaičiuodavau numerius, nusišypsodavau ir pamodavau jos savininkui.
Prie kampo buvo ekologiškais produktais prekiaujanti kavinukė – dabar ji uždaryta, bet rytais čia susirinkdavo stilingų jaunų mamyčių, kurios užgriozdindavo erdvę moderniais vaikų vežimėliais, o aplink tik ir skambėdavo kalbos apie privačių lopšelių pranašumus. Už kavinukės buvo įsikūręs senų leidinių knygynas, kuris sėkmingai pardavinėjo vadovėlius netoliese esančio universiteto studentams. Dar toliau matėsi Susie’s – vien apskritų keksų kepyklėlė. Jos vitrina buvo išpuošta įvairiais žvilgančiais cukraus pudra apibarstytais keksų bokštais, kurie atrodė taip skaniai, kad net griežtos dietos besilaikančios moterys sustodavo ir apsilaižydavo lūpas. Paskui praeidavau tailandietišką restoraną, spaudos kioską ir parduotuvę Petal1, prekiaujančią tik rožinės spalvos daiktais.
Galiausiai kitos durys, trečios nuo eklektiškos eilės galo, buvo mano parduotuvės – Korinos spintos – vintažinių drabužių prekybos centro, galinčio varžytis su geriausiais Londone.
Kol priėjau savo duris ir įžengusi vidun atverčiau lentelę su užrašu Uždaryta į lauko pusę, mano nuotaika spėjo dar labiau subjurti. Žingsniuojant į darbą man nepapypino nė vienas automobilis, nepasigirdo nė vieno švilptelėjimo! Aš tiesiog kunkuliavau. Nors nenorėjau teikti reikšmės dvejonėms, tokia aplinkinių reakcija nieko gera nežadėjo.
– Kokia širšė tau įgėlė? – paklausė Alicija, kai su trenksmu pastačiau ant prekystalio latę be kofeino. Mano verslo partnerė buvo nežemiška moteris – ugniniais plaukais, baltaodė, liekna ir grakšti. Na, dabar gal nebe tokia liekna ir grakšti. Nes jau septintą mėnesį laukėsi, o kadangi buvo baisiai liesa, kūdikis pilve galėjo augti tik vienaip – išsišaudamas į priekį. Alicija atrodė taip, tarsi pusryčiams būtų prarijusi mano VW Beetle automobilį.
Nuvožiau plastikinį dangtelį nuo puodelio su mokačino kava ir papūčiau.
– Kažkas šiandien negerai Londono vyrų populiacijai.
Alicija sukikeno. Ji mane pernelyg gerai pažinojo.
Nors pasistengiau nutaisyti rūgščią miną, lūpų kampučiai pakilo. Gurkštelėjusi kavos nusišypsojau. Alicija stovėjo atsirėmusi į prekystalį ir sukiojo ištinusias kulkšnis.
– Vaje, Alicija! Tavo kojos kaip dramblio.
Ji iš padilbų žvilgtelėjo į mane.
– Jėzau, ačiū.
Pastačiau ant prekystalio puodelį ir nužingsniavau į tolimąjį kambarį. Grįžusi įteikiau Alicijai jos skėtį ir rankinę.
– Važiuok namo. Paskambink Kameronui. Pati viena sugebėsiu aprašyti prekes.
Alicija ėmė prieštarauti, bet kaipmat ją nutildžiau. Sužvejojau jos rankinėje mobilųjį, spustelėdama greitojo rinkimo mygtuką paskambinau vyrui ir išgirdusi kvietimo signalą perdaviau jai. Per penkiolika minučių nuostabusis globėjiškasis vyrelis atvyko jos pasiimti ir išsivežė namo, kad galėtų palepinti karšta vonia, pasirūpinti poilsiu ir apskritai išpildyti kiekvieną hormonų sukeltą įgeidį.
Juk tam vyrai ir skirti, ar ne?
Ak, neturėjau galvoje hormonų ir rytinio pykinimo! Tam dar nesu pasirengusi. Tikrai ne. Tačiau tenkinti įgeidžius? Visomis keturioms už.
Alicijai išėjus, užrakinau duris ir patraukiau į tolimajame kambaryje įrengtą darbo kabinetą; stvėriau žvilgantį rožinį bloknotą su gnybtuku ir ėmiausi darbo. Paprastai surašyti prekes man nebūdavo nuobodu. Dievinau savąją lobių skrynią, pilną vintažinių darbužių ir aksesuarų. Kai kada rytais, atrakindama parduotuvės duris ir leisdama lankytojams išsinešti tą nuostabų grožį, kurį kaupiau nedidelėje kvadratinėje erdvėje, nuoširdžiai išgyvendavau tragediją. Tačiau merginoms juk reikia apsirūpinti lūpdažiais ir kojinėmis.
Dangui vis labiau niaukiantis, lėtai apėjau drabužių lentynas. Pro vitriną praeidavo vienas kitas būrelis studentų, traukiančių į miestą pigiai užkąsti ar dar pigiau išgerti alaus, bet gatvė buvo tuštutėlė. Maždaug už valandos turėjo pradėti dūgzti madingos greitojo maisto užkandinės ir vyninės, o iki to laiko, regis, niekas neketino eidamas pro šalį grožėtis ant grindinio krintančiais spalvingais šviesos lašeliais, kuriuos, atspindėdamos parduotuvėje degančias šviesas, skleidė vitrinoje kabančios karoliukais siuvinėtos rankinės ir vakarinės suknios.
Atsisėdau ant lakuotų medinių grindų tarp stumdomų skersinių drabužiams kabinti, o raudonais ir baltais taškeliais nusėtos mano suknelės sijonas išsiskleidė ir virto tobulu apskritimu; tada nubraukiau atgal iš nepriekaištingos šukuosenos išslydusį tamsų plauką. Dabar atėjo batų eilė, ir aš pradėjau pagal sąrašą tikrinti apatinėje lentynoje išrikiuotas poras.
Griebusi sidabrinius aulinukus su platforma pažiūrėjau didį ir būklę. Pagalvojau, ar jų nepriglobus, bet galiausiai nusprendžiau, kad nors trokšdama pakvailioti kartais taip ir atrodau, širdyje esu ištikima šeštojo dešimt mečio mados aistruolė.
Pagal dabartinius nulinio dydžio kultūros standartus aš per daug apkūni… negaliu pasigirti ryškiais raumenimis… mano oda blyški, ant jos nerastumėte nė lašelio savaiminio įdegio kremo. Mano kūno linijos buvo kaip iš kito laikotarpio – epochos, kai prie lėktuvo akį įžūliai merkdavo raudonlūpės sirenos, kai tobula moters figūra priminė smėlio laikrodį, o ne švitrinę lentą, dėl Dievo meilės.
Kadangi neapgalvotai buvau parietusi po savimi koją, netrukus pajutau, kad ji visai nutirpo. Ištraukiau ją ir papurčiau. Parduotuvės tyloje pasigirdęs apatinio tiulinio sijono šnaresys užgožė ką tik pratrūkusio lietaus barbenimą į didžiulį vitrinos langą.
Padėjau aulinukus atgal į lentyną ir net nepalietusi šalia gulinčio žvilgaus rožinio bloknoto paėmiau dailų vakarinį batelį su standžia nosimi. Dėl neaiškios priežasties įsispoksojau į jį. Nors batelis nebuvo to vertas, iš tiesų jo net nemačiau. Tada supratau, kad nepažymėjau sąraše sidabrinių aulinukų, todėl nusviedžiau ant sijono batelį