Idenai. Provokuojantis pasiūlymas. Andrea LaurenceЧитать онлайн книгу.

      PIRMAS SKYRIUS

      Veidas nepakentė sniego. Visą gyvenimą. Naujojoje Anglijoje gimęs ir užaugęs vyras turėtų jaustis kitaip arba bent apsigyventi kitur, bet jis liko. Kiekvieną lapkritį, kai iškrisdavo pirmos snaigės, jo siela tarsi susitraukdavo iki pat pavasario. Štai kodėl savaitę prieš Kalėdas jis užsisakė kelionę į Jamaiką. Kaip visada pas Idenus ketino grįžti šventėms, bet neramus įseserės Džulianos skambutis sujaukė planus.

      Jis nenoromis liepė padėjėjai atšaukti kelionę, bet, jei viskas susiklostys gerai, gal nukels ją po Kalėdų. Naujuosius metus sutiktų paplūdimyje gerdamas ką nors putojančio, giliai užkasęs ramybės neduodančius išgyvenimus.

      Keista mintis.

      Visureigio klasės BMW riedėjo dviejų juostų keliu į „Idenų sodo“ Kalėdų eglučių ūkį. Veidui labiau patiko vairuoti rodsterį, bet žiemą Konektikute jam ne vieta, todėl paliko tą automobilį Manhatane. Šis visureigis turėjo žiemines padangas, grandines bagažinėje ir buvo aukštas, todėl neužkabintų ledo sąnašų prastai nuvalytuose keliuose.

      Pastebėjęs didelį raudoną obuolio pavidalo ženklą, žymintį posūkį į globėjų Kalėdų eglučių ūkį, Veidas iš palengvėjimo atsiduso. Tik tada suvokė, kad kurį laiką nekvėpavo. Grįžęs namo jis visada pasijusdavo geriau, net jei aplinkybės būdavo ne itin malonios.

      Šis ūkis – vieninteliai jo turėti namai. Niekur kitur jis nesijautė taip gerai. Jam neliko šiltų prisiminimų apie gyvenimą su močiutės seserimi ir apie pirmus gyvenimo metus, praleistus su mama. Bet „Idenų sodas“ pateisino pavadinimą. Ypač visų apleistam berniukui, iš kurio galėjo išaugti ne milijonierius nekilnojamojo turto prekeivis, o nusikaltėlis.

      Idenai pakeitė viską. Ir jam, ir kitiems čia įsikūrusiems vaikams. Šiai porai jis dėkingas už gyvenimą. Jie neabejotinai yra jo tėvai. Veidas nepažinojo savo tėvo, o mamą nuo tada, kai jį, mažylį, paliko pas močiutės seserį, matė tik kartą. Pagalvojus apie namus ir šeimą prieš akis iškildavo šis ūkis ir Idenų sukurta šeima.

      Jie patys susilaukė tik vieno vaiko, dukters Džulianos. Kurį laiką atrodė, kad svajonės apie namie šurmuliuojančius vaikus, kurie padėtų ūkyje ir vieną dieną perimtų šeimos verslą, žlugo. Bet jie seną daržinę pavertė bendrabučiu, tinkamu padaužoms berniukams, ir pradėjo globoti vaikus.

      Veidas buvo pirmas. Kai jis tada atvažiavo, Džuliana į kaseles supintais plaukais valkiojo paskui save mėgstamiausią lėlę. Veidas pakeitė ne vienus globėjus, bet tąkart viskas susiklostė kitaip. Jis nesijautė kaip našta. Ar būdas gauti iš valstybės išmoką. Jis tapo Idenų sūnumi.

      Štai kodėl jį apėmė apmaudas, kad čia vieši dėl tokios priežasties. Nuvilti tėvus – didžiausia nuodėmė. Dar didesnė už tą, kurią padarė prieš penkiolika metų ir dėl kurios įsipainiojo į šitą reikalą.

      Veidas įsuko visureigį į įvažiuojamąjį kelią, pralėkė pro stovėjimo aikštelę ir nuriedėjo siauru keliuku už jų XVIII amžiaus pabaigos namo iki vietos, kurioje šeimos nariai laikė automobilius. Buvo penktadienis, beveik vidurdienis, bet aikštelėje stovėjo mažiausiai dešimt klientų automobilių. Gruodžio 21-oji, iki Kalėdų vos kelios dienos. Mama Molė greičiausiai sukasi dovanų krautuvėje, siūlo žmonėms cukrinių sausainių, sidro ir karšto šokolado, kol Kenas arba kuris nors darbuotojas tempia ir pakuoja išsirinktą eglutę.

      Veidą apėmė pažįstamas noras tvarkyti eglutes ir nešti jas iki pirkėjų automobilių. Jis tai darė visą paauglystę ir per kiekvienas Kalėdų atostogas, kol studijavo Jeilyje. Įprotis šokti prie darbo grįžo savaime. Bet yra svarbesnių dalykų. Būtina sutvarkyti reikalą, atvedusį jį čia ir sutrukdžiusį voliotis šiltuose Jamaikos paplūdimiuose.

      Džulianos skambučio jis nesitikėjo. Vaikai nebuvo pratę skambinti vieni kitiems arba tėvams ir jų lankyti. Visi buvo užsiėmę, panirę į sėkmingą veiklą, kaip Idenai ir svajojo. Tačiau toji sėkmė priversdavo pamiršti kitų žmonių svarbą jų gyvenime.

      Džuliana nustebo, kai beveik neperspėjusi pasirodė ūkyje per Padėkos dieną. Jų tėvas Kenas sveiko po infarkto. Tėvai neskambino vaikams, nes nenorėjo, kad šie nerimautų dėl didelių gydymo išlaidų.

      Veidas, Hitas, Ksanderis, Brodis – bet kuris iš globotinių galėjo išrašyti čekį ir pasirūpinti, bet Kenas ir Molė tvirtino, kad viskas gerai. Deja, jiems teko parduoti kelis sklypus, kurie netiko eglutėms auginti. Jie nesuprato, kodėl vaikai taip susikrimto. O šie, žinoma, negalėjo tėvams atskleisti tiesos. Ta paslaptis turi likti palaidota praeityje. Veidas atskubėjo tuo pasirūpinti.

      Jei pasiseks, keturračiu nuvažiuos į sklypą, išpirks iš naujojo savininko žemę ir grįš Molei nepradėjus svarstyti, ką jis sugalvojo. Veidas neketino nuslėpti šio sandorio nuo tėvų, bet geriau, kad jie nesijaudintų.

      Kaip ir tikėjosi, name buvo tuščia. Ant nutrinto virtuvės stalo jis paliko raštelį, apsivilko storą striukę, apsiavė batus ir išėjo pasiimti keturračio. Galėjo vairuoti ir savo visureigį, bet varžėsi atvažiuoti brangiu automobiliu ir pamojuoti pinigais.

      Kai Džuliana pranešė naujieną, ūkyje apsilankė ir Hitas, ir Brodis. Pasiknaisioję juodu išsiaiškino, kad asmuo, įsigijęs patį mažiausią žemės sklypą, jau gyveno ten kažkokiame kemperyje. Tokia žinia Veidui atrodė daug žadanti. Galbūt tam asmeniui pinigų reikia labiau nei žemės. Bet pamanęs, jog kažkoks turtuolis verčia ją parduoti, žmogus gali nesutikti. Arba padidinti kainą.

      Veidas pasuko keturratį duobėtu keliuku per ūkio vidurį. Pardavus trisdešimt keturis hektarus Idenams liko dar aštuoniasdešimt. Beveik visas plotas užsodintas balzaminiais ir dervingaisiais kėniais. Šiaurrytinė sklypo dalis kalvota ir uolėta. Ten medžiai niekaip neprigydavo, todėl jis suprato, kodėl Kenas tą dalį pardavė. Tačiau apgailestavo dėl tokio tėvo sprendimo.

      Kai jis pasuko už kampo ir prisiartino prie Idenų nuosavybės ribos, buvo šiek tiek po pusės trijų. Dangus buvo giedras, saulė krito ant sniego, kuris jį akino net per akinius nuo saulės. Veidas sulėtino žingsnį ir išsitraukė Brodžio parsiųstą naują matininkų žemėlapį. Trisdešimt keturi tėvų parduoti hektarai padalyti į du didesnius sklypus ir vieną mažą. Sulygino žemėlapį su GPS programėle telefone – už priešaky kalvelės plyti mažiausias keturių hektarų sklypas. Tikrai būtent jo ir ieško.

      Veidas sulankstė žemėlapį ir apsidairė ieškodamas pažįstamų objektų. Tyčia pasirinko tokią vietą, kurią įsimintų. Šalia augo kreivas klevas, pūpsojo milžinišką vėžlį primenantis akmuo. Jis nužvelgė apylinkes, bet atrodė, kad visi medžiai kreivi, o akmenis uždengęs trisdešimties centimetrų sniego klodas. Neįmanoma nustatyti, ar šis sklypas – būtent tas, kurio ieškojo.

      Prakeikimas. Jis buvo įsitikinęs, kad vos išvydęs vietą iš karto supras. Toji naktis prieš penkiolika metų įsirėžė atmintin, nors ir stengėsi pamiršti. Tokios akimirkos pakeičia gyvenimą. Tenka priimti sprendimą, nesvarbu, teisingą ar ne, ir amžinai su juo gyventi.

      Vis dėlto Veidas buvo tikras, kad tai toji vieta. Jis neprisiminė keliavęs toliau nei čia. Pernelyg skubėjo, todėl neklaidžiojo po sklypą dairydamasis tinkamos vietos. Jis nužvelgė dar vieną klevą, kreivesnį nei kiti. Tikriausiai tas. Teks atpirkti žemę ir viltis, kad pavasarį po medžiu išvys tą vėžlio pavidalo akmenį ir supras, jog įsigijo tinkamą sklypą.

      Riedėdamas į priekį per sniegą jis toliau kilo į kalvelę, paskui leidosi į proskyną, artėdamas prie mirguliuojančio sidabraspalvio miražo.

      Jis privažiavo arčiau ir suvokė, kad tai popiečio saulė atsispindi nuo pavyzdingai nublizgintų aliuminio dailylenčių, kuriomis apkaltas senas „Airstream“ markės namukas ant ratų. Stovėdamas nuo to daikto atsimušančiuose spinduliuose net įdegtum. Greta jo kėpsojo senas fordas – pikapas su didelėmis padangomis tam milžiniškam šešių metrų kemperiui vilkti.

      Veidas sustojo, išjungė keturračio variklį. Kemperyje jokių gyvybės ženklų. Brodis susirado internete prieinamus pardavimo įrašus ir išsiaiškino, kad naujasis savininkas – V. A. Salivan. Kornvalis – visai nedidelis miestas, iš mokyklos laikų Veidas neprisiminė jokių Salivanų, vadinasi, tai naujakuriai. Ir gerai. Nereikės turėti reikalų su žmonėmis, kurie prisimintų audringas jo dienas iki gyvenimo pas Idenus ir dėl to priekaištautų.

      Batais gurgždindamas sniegą jis pasiekė pusapvales duris. Jose buvo mažas langelis