Nepatogus romanas. Catherine MannЧитать онлайн книгу.
ion>
Prologas
Šiaurės Karolinos karinio paruošimo mokykla
Prieš 17 metų
Jie nuskuto jam galvą ir nusiuntė į internatinę mokyklą. Ar galėjo gyvenimas būti šlykštesnis? Ko gero… Kadangi jam tebuvo penkiolika, gyvendamas sistemos rėmuose jis dar turėjo laiko tai išsiaiškinti.
Kol lūkuriavo barakų koridoriuje, Trojus Donavanas peržvelgė kambarį ieškodamas savo lovos. Pusėje iš tuzino dviaukščių lovų gulėjo vaikinai plikai skustomis galvomis, lygiai kaip ir jis – dar viena jo brangaus tėvelio pergalė, siekiant atsikratyti ilgų sūnaus plaukų. Dieve apsaugok tą, kuris išdrįs padaryti gėdą galingajam daktarui Donavanui. Nors tai, kad įžymiojo daktaro sūnus buvo pagautas įsilaužęs į gynybos departamento kompiuterių sistemą, pakėlė viešą pažeminimą į visai naują lygį.
Dabar jis buvo išsiųstas į šį kalėjimą Šiaurės Karolinos kalvose, apgaulingai vadinamą internatine karinio paruošimo mokykla, nes toks buvo susitarimas su teisėju gimtojoje Virdžinijoje. Teisėju, kurį papirko tėvas. Trojus stipriai sugniaužė kumštį, vos atsispirdamas norui išmušti ranka stiklą ir įkvėpti gryno oro.
Velniai rautų, jis didžiavosi tuo, ką padarė. Nenorėjo, kad tai būtų užglaistyta, o jis pats slepiamas kaip gėdinga paslaptis. Jei Trojui būtų leista pačiam nuspręsti, jis sutiktų keliauti į koloniją ar netgi kalėjimą. Tik dėl mamos priėmė būtent tokį teisėjo pasiūlymą – jis turėjo pabaigti vidurinę mokyklą šioje nykioje vietoje, ir jei gaus gerus pažymius ir neįklimps į jokią bėdą iki sukaks dvidešimt vieni, galės susigrąžinti savo senąjį gyvenimą.
Jam tereikėjo ištverti kelis metus šioje vietoje neišsikrausčius iš proto. Gultas po gulto, vaikinukas priėjo paskutinę eilę, kur ant lovos kojūgalio pamatė lentelę su užrašu Donavanas, T. E. Jis numetė savo krepšį ant tuščios apatinės lovos.
Koja su nublizgintu batu tingiai nuslinko nuo viršutinio gulto.
– Ar tik ne garsusis programišius Robinas Hudas? – pasigirdo sarkastiškas balsas. – Sveikas atvykęs į pragarą.
Puiku.
– Ačiū, ir nevadink manęs taip.
Trojus nekentė visų tų programišiaus Robino Hudo antraščių, kurios pasirodė spaudoje šiai istorijai iškilus į viešumą. Tai pavertė jį vaikų pasakos herojumi, kas greičiausiai buvo nulemta tėvo, norint pavaizduoti, kaip jo paauglys sūnus atskleidė vyriausybės dangstomas korupcijos detales.
– O kas bus, jei vadinsiu? – paklausė šmaikštuolis viršutinėje lovoje su lentele Hjugas, K. T. – Tu pavogsi mano tapatybę ir įsilauši į mano sąskaitą, kompiuterių berniuk?
Trojus pasistiebė norėdamas žvilgtelėti į viršutinį gultą ir įsitikinti, kad virš jo gulintis vaikinas nėra pats šėtonas. Jei taip, tuomet velnias nešiojo akinius ir skaitė Wall Street žurnalą.
– Matau, kad nenutuoki, kas aš toks, – versdamas puslapį Hjugas išlindo iš už žurnalo. – Nevykėlis.
Nevykėlis?
Po velnių, Trojus buvo suknistas genijus, ką puikiai įrodė ACT ir SAT1 testai. Tik jo tėvams tai visiškai nerūpėjo. Jo vyresnysis brolis buvo tikras nevykėlis – rūkė žolę, valkiojosi su įvairiomis gaujomis ir buvo išmestas jau iš antro koledžo. Tačiau Trojaus tėvui tai atrodė pataisomi nusižengimai – apipilti pinigais žmonės lengvai pamiršdavo. Nelegaliais būdais atskleisti kelis korumpuotus gynybos departamento rangovus ir keletą kongreso narių buvo sunkiau užmaskuojamas prasižengimas. Taigi Trojus įvykdė nedovanotiną nusikaltimą – privertė mamytę ir tėvelį raudonuoti prieš draugus. Nors toks iš pradžių ir buvo jo tikslas – nevykęs mėginimas patraukti tėvų dėmesį. Bet kai vaikinukas iš tiesų suvokė, į ką įsivėlė – papirkinėjimas, kyšiai, korupcija – galvosūkių mėgėjas jo viduje neleido sustoti neišpainiojus visko iki galo.
Nesvarbu, iš kurios pusės į šį reikalą pasižiūrėsi, Trojus nebuvo koks geradaris Robinas Hudas, velniai griebtų…
Truktelėjęs atidarė savo krepšį, pilną uniformų ir apatinių, stengdamasis nežiūrėti į mažą veidrodėlį ant spintelės. Nuskusta galva galėjo atspindėti šviesą ir jį apakinti. Kadangi iš nuogirdų žinojo, kad pusė čia esančių vaikinų garsėjo kaip mušeikos, turėjo būti atsargus ir pritapti, kol išsiaiškins, už ką kiekvienas iš jų čia pateko. Jei tik turėtų savo kompiuterį… Trojui nelabai sekėsi perprasti veidus. Teismo psichologas, įvertinęs jo būklę teisme, pasakė, kad jam sunkiai sekėsi bendrauti su žmonėmis ir todėl jis pasinėrė į kibernetinį pasaulį kaip į tikrojo pakaitalą. Greičiausiai Froido pasekėjas buvo teisus.
Dabar Trojus buvo įstrigęs siaubinguose barakuose su minia žmonių, o tai jam prilygo pragarui.
Jis net neturėjo galimybės kompiuteriu patyrinėti su juo čia esančių nevykėlių kriminalinės praeities. Teisėjo sprendimu internetu naudotis jam buvo leidžiama tik su griežta priežiūra mokymosi tikslais, nepaisant fakto, kad jis galėjo sudirbti dėstytojus užmerktomis akimis.
Nuobodu.
Trojus pasilenkė ir atsisėdo šalia savo krepšio. Juk turėjo būti koks nors būdas pabėgti iš šios vietos. Siūbuojanti koja sulėtėjo ir žemyn nuslydo ranka.
Ponas Wall Street žurnalas laikė nešiojamą vaizdo žaidimą. Tai buvo ne kompiuteris, bet, ačiū Dievui, elektroninis. Bent menkas nuraminimas tai Trojaus daliai, kuri labiausiai bijojo būti atjungta nuo sistemos.
Trojui nereikėjo ilgai galvoti. Jis paėmė žaidimą ir atsilošė lovoje. Ponas Hjugas Volstritas tylėjo be jokios piktdžiugos. Gal šis vaikinas iš tiesų visai neblogas ir neturi jokių piktų kėslų?
Trojus atrado laikiną išsigelbėjimą nuo monotonijos. Ne vien dėl vaizdo žaidimo. Nes čia buvo dar kažkas, nesupančiotas taisyklių. Galbūt jaunieji jo kolegos pasirodys ne tokie ir blogi. Jei jis ir klysta – nykščiai slydo per klaviatūrą sprogdindami ir perkeldami į naują lygį – bent jau rado būdą prablaškyti savo pirmąją dieną pragare.
Pirmas skyrius
Dabartis
Hilarė Rait norėjo prasiblaškyti skrisdama iš Vašingtono į Čikagą. Tačiau tam visai netiko vieta už jaunavedžių, besiruošiančių įstoti į Mile High2 klubą.
Merginos skruostai išsipūtė stipriai iškvepiant orą, kai ji įkrito į sėdynę prie lango ir greitu judesiu įsidėjo laisvų rankų įrangą. Jai labiau patiktų pažiūrėti filmą ar netgi serialo pakartojimą, bet taip ji būtų atsimerkusi ir rizikuotų pastebėti priešais sėdinčio dueto glamonėjimąsi po antklode. Ji tenorėjo kuo greičiau pasiekti Čikagą ir baisiausią gyvenimo klaidą palikti praeityje.
Hilarė klausėsi geriausių Kenny G melodijų, bet pajutusi, kad tuoj užmigs, ėmė ieškoti kitos stoties, kol rado Brodvėjaus kanalą, grojantį Muzikos garsus. Praėjimu ėmė plūsti keleiviai – šeima su kūdikiu ir mažu vaiku, būrelis verslininkų ir moterų, visi judantys pro ją link savo pigių vietų, kuriose ir ji paprastai sėdėdavo per skrydžius. Bet ne šiandien. Šiandien Hilarė skrido pirmąja klase, kurią jai parūpino CŽV. Argi tai ne beprotiška? Iki šio mėnesio apie CŽV ji žinojo tik iš televizijos laidų. O dabar buvo priversta su jais bendradarbiauti tam, kad apgintų savo garbę ir išvengtų kalėjimo. Iš naujai iškeptos ponios, sėdinčios priešais, atsklido dejonė. O Dieve, – Hilarė užsidengė ranka akis ir atsilošė kėdėje. Ji nervinosi taip stipriai, jog negalėjo mėgautis savo pirmąja kelione į Čikagą. Seniai svajojo išvažiuoti iš gimtojo Vermonto, tad jai pasiūlytas renginių organizatorės darbas Vašingtone iš pradžių atrodė lyg Dievo siųstas. Ji sutiko daug įdomių žmonių, apie kuriuos anksčiau skaitė tik laikraščiuose – politikų, kino žvaigždžių, net karališkų asmenų.
Hilarę apstulbino prabangus buvusio vaikino gyvenimo būdas. Kokia kvaila ji buvo. Aklai juo tikėjo ir nesuprato jo tikrųjų kėslų grobiant labdaros aukas, nematė jo amoralumo.
Dabar jai reikėjo ištrūkti iš tos painiavos, į kurią pavirto jos gyvenimas pasitikėjus netinkamu vaikinu. Hilarė tikėjo jo gerais ketinimais įtikinti turtingus visuomenės veikėjus
Mile High Club (angl.)