Jausmingasis nutrūktgalvis Sienoje. Bronwyn ScottЧитать онлайн книгу.
ction>
~1~
Viešbutis Antwerp, Doveris – 1835 m. kovas
Tuoj ims lietis kraujas. Tai tapo akivaizdu tą akimirką, kai vežikas botagu pliaukštelėjo per Klivlando bėrio, sunkiai traukiančio perkrautą vežimą, pasturgalį. Kiek ir kieno kraujo, netrukus paaiškės.
Į priešaušrio tamsą Arčeris Krofordas žengė ne bėdų ieškoti. Iš tikrųjų, bandė jų išvengti. Kortų žaidimas, kuriame dalyvavo jo bendrakeleivis ir senas draugas Nolanas Grėjus, klostėsi ne itin palankiai. Tačiau bėdos pačios jį susirado. Negalėjo ramiai stovėti ir stebėti, kaip skriaudžiama gyva būtybė. Sprendžiant iš randuotos arklio nugaros, tai buvo ne pirmas kartas. Bet jei Arčeris įsikiš, gali būti ir paskutinis. Stambaus vežiko botagas dar kartą pakilo ir nusileido ant vargšo gyvulio. Žmogysta bandė bet kokia kaina priversti gyvulį patraukti krovinį arba užversti kanopas. Pastarojo įvykio tikimybė buvo labai didelė, ir arklys, matyt, tai irgi suprato. Klivlando bėris nerodė baimės, tiesiog nuolankiai stovėjo. Laukdamas. Suprasdamas. Spręsdamas: dvėsti dabar ar tempiant krovinį, tinkamesnį dviem tokiems kaip jis.
Botagas pakilo trečią kartą ir Arčeris žengė iš po viešbučio iškabos. Greitu kaip žaibas judesiu Arčeris pirštinėta ranka čiupo už botago ir apsuko jį apie savo riešą. Nuo šio judesio aukštai ant pasostės sėdintis vežikas suspurdėjo kaip žuvis.
– Galbūt norėtum paragauti vieno ar dviejų kirčių prieš dar kartą bandydamas pliaukštelėti savo gyvuliui? – Arčeris stipriai patraukė botagą į save. Po kiekvieno tokio truktelėjimo atrodė, kad vežikas išvirs iš vietos. Vyras atsilošė sėdynėje bandydamas išlaikyti pusiausvyrą.
– Paleisk botagą arba lipk žemėn! – griežtai liepė Arčeris įsmeigęs akis į aukštai sėdintį vyriškį ir dar kartą įtikinamai truktelėdamas botagą.
– Nesikišk ne į savo reikalus, – sumaurojo vežikas. – Šitas arklys, kaip ir aš, turi užsidirbti savo išlaikymui. – Tačiau vyras paleido botagą – staigiai ir, matyt, su viltimi, kad dėl to Arčeris išsities purve. Bet Arčeris buvo tam pasiruošęs. Toks vežiko veiksmas tik patvirtino jį esant žiaurų kankintoją.
Arčeris spirale apsivyniojo botagą aplink savo ranką.
– Tik ne su kroviniais, kuriuos turi tempti keli arkliai. – Arčeris galva mostelėjo į gyvulį. – Šitas arklys neištrauks iki dienos galo, o ką tada darysi tu?
Vyriškis, atrodė, susimąstė, tačiau jo lūpos niūriai susispaudė į ploną brūkšnį.
– Nieko nepadarysi. Jei atiduosi man botagą, viršininke, aš keliausiu toliau. – Vyro akys grėsmingai žybtelėjo ir jis ėmė ropštis žemėn iš savo sėdynės. Tokio vyro veiksmo Arčeris mažiausiai norėjo.
Po valandos turėjo būti laive. Nėra laiko kumštynėms. Arčeris per ilgas treniruotes Džeksono salone išsiugdė greitą reakciją ir buvo itin vikrus, tačiau vežikas buvo už jį gerokai sunkesnis. Perspektyva vykti į kelionę po Europą praskelta lūpa ir pamušta akimi visiškai nežavėjo.
Arklys gailiai sužvengė ir ėmė trypčioti vietoje vis pasukdamas galvą į Arčerį, tarsi norėdamas jį įspėti. Stambusis vyriškis nulipo nuo vežimo už kelių pėdų nuo Arčerio ir ištiesė ranką.
– Botagą.
Arčeris išsiviepė.
– Mainykim. Botagą į arklį.
Vežikas nusispjovė ant žemės.
– Mainyti botagą į arklį? – pašaipiai paklausė jis. – Man tokie mainai neatrodo lygiaverčiai.
– Ir į tai, kas yra mano kišenėje. – Arčeris paplekšnojo per savo palto kišenę.
– O kas, jei tavo kišenė tuščia? – Vežikas primerkė akis. – Parodyk man.
Arčeris linktelėjo galva stengdamasis likti tarp vežiko ir arklio. Juto, kaip arklys nosimi baksnoja jam į petį tarsi norėdamas padrąsinti. Arčeris auksinę pinigų dėtuvę pakėlė į gatvės žibinto šviesą ir pasukiojo, kad vežikas pamatytų sulenktų svarų banknotų pluoštą.
– Manau, tai sąžiningas sandoris. Už šituos pinigus gali nusipirkti du arklius.
Arčeris bandė įvertinti vyro reakciją. Pinigai paprastai būdavo greičiausias – dažnai ir teisingiausias – būdas išspręsti bet kokį ginčą. Jis dar kartą pamojavo pinigų dėtuve žibinto šviesoje. Už nugaros išgirdo atbildančios keleivinės karietos garsą. Turbūt ji ir bus ta, kuri nugabens jį ir Nolaną iki dokų. Laiko liko vis mažiau.
– Botagas ir dėtuvė už arklį, – neatlyžo Arčeris. Ar dar reikėjo svarstyti? Panašu, kad su tuo buvo susijusi įžeista savigarba.
– Gerai, – suniurzgė vežikas ir šiurkščiai čiupo pinigus iš Arčerio rankos. O tada galva mostelėjo į arklį. – Dabar jis tavo. Pats ir iškinkyk.
Arčeriui tai niekų darbas ir arklys po akimirkos jau buvo išlaisvintas iš pančių. Buvo smagu galvoti, kad išgelbėjo arklį nuo liūdno likimo, tačiau ką su juo daryti dabar? Karieta, kurią girdėjo atvažiuojant, tikrai buvo jų, ir vežikas jau laukė. Arkliui kur nors įkurdinti Arčeris turėjo dešimt minučių. Jis paėmęs arklį už iš virvių susuktų kamanų nusivedė į viešbučio arklides, pakeliui pro vitrininį viešbučio langą mesdamas žvilgsnį į Nolaną. Situacija viduje neatrodė gera. Nolanas ir kiti žaidėjai stovėjo prie kortų stalo. Vienas jų piktai ranka rodė į ant stalo gulinčias kortas ir pinigus. Gali būti, kad laiko liko dar mažiau, nei Arčeris manė.
Arklidėse Arčeris prikėlė arklininką ir berte išbėrė nurodymus:
– Man reikia vietos šitam arkliui. – Ant mažo grubaus medinio stalo jis numetė kelias monetas. – To užteks jo išlaikymui tol, kol galėsite jį pristatyti į nurodytą vietą. – Pinigai padėjo išvaikyti miego likučius iš arklininko akių. Monetų buvo daugiau nei reikėjo. – Kai arklys pailsės, tegu vaikinukas pristato jį šiuo adresu. – Arčeris iš palto kišenės išsitraukė kortelę. – Vyras ten gerai atsilygins. O čia papildomai pinigų kelionei. – Iki arčiausiai gyvenančio draugo namų nuo Doverio buvo diena kelio, tačiau šis sprendimas dabartinėmis aplinkybėmis atrodė geriausias. Arčeris tikėjosi, kad pažadas gauti daugiau pinigų paskatins arklininką pristatyti arklį, kur prašoma, o ne jį parduoti.
Nuo viešbučio priekio atsklido kažkokie garsai. Tai turėtų būti Nolanas. Arčeris švelniai paglostė šiurkštų arklio kailį. Kadaise tai buvo gražus, stiprus žirgas; jei pasiseks, ir vėl tokiu taps. Arčeris iš kišenės ištraukė dar kelias monetas. Pinigai – vienintelė priemonė, galinti užtikrinti arklio saugumą. Arčeris įspraudė šias monetas į arklininko ranką.
– Tai tau mano asmeninė padėka už pastangas, nuo vieno žirgų mylėtojo kitam. – Galbūt pavyks sujaudinti ir vyro širdį. Daugiau nieko nepadarysi. Sąmyšis prie viešbučio patraukė Arčerio dėmesį, tad jis linktelėjo arklininkui ir plačiais žingsniais sparčiai pasuko link viešbučio kiemo jausdamas, kaip arklys nulydi jį žvilgsniu.
Tamsoje jis vos nesusidūrė su beveik bėgančiu Nolanu.
– Arčeri, bičiuli! Kur buvai dingęs? Mums reikia vykti! – sparčiai berdamas žodžius ir nemažindamas greičio Nolanas čiupo jį už rankos ir nusitempė prie laukiančios karietos. – Dabar nežiūrėk, bet tas piktas vyras už mūsų mano, kad aš sukčiauju. Jis turi šautuvą ir mano gerąjį peilį. Peilis liko to vyruko petyje, bet spėju, kad jis gali šaudyti abiem rankomis. O kaip kitaip. – Nolanas atidarė karietos dureles, jie suvirto į vidų ir karieta pajudėjo iš vietos vyrams nė nespėjus jų uždaryti.
– O! Pavyko pasprukti. – Nolanas su palengvėjimu atsirėmė į sėdynę, jo veidą papuošė pasitenkinimo šypsena.
– Kodėl visą laiką reikia bėgti? Kartais mes galime išeiti iš pastato kaip normalūs žmonės. – Arčeris pasitaisė palto rankogalius ir priekaištingai pažvelgė į Nolaną.
– Sakyčiau, viskas vyko gana normaliai, – paprieštaravo Nolanas.
– To, kad palikai kito vyro petyje įsmeigtą peilį, nepavadinčiau itin diskretišku išvykimu. – Jei Nolanas būtų buvęs atsargesnis, būtų baigęs lošti prieš dvi valandas. Kiti lošėjai būtų galėję oriai pasitraukti nuo stalo, išsaugoję savigarbą ir bent dalį pinigų. Bet Arčeris nebūtų turėjęs galimybės išgelbėti to