Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara DunlopЧитать онлайн книгу.

      Roxxane St. Claire

      Tarnybinis romanas

      Kara Lennox

      BRAJENO PASLAPTIS

      PIRMAS SKYRIUS

      – Turite mane ištraukti iš šito pragaro! – sušnypštė Liusė Miler į slaptą mobilųjį telefoną, kurį buvo gavusi prieš kelias savaites – jį pristatė jai tiesiai į namus. Telefonas suskambėjo vos išėjus iš darbuotojų susirinkimo ir mergina spruko į tualetą. Ten pirmiausia patikrino visas kabinas, o įsitikinusi, kad yra viena, atsiliepė.

      – Atsipalaiduokite, Liuse, – ramino ją balsas, kurį Liusė jau spėjo gerai pažinti. Ji dažnai fantazuodavo, kaip turėtų atrodyti vyras, kalbantis tokiu žemu, seksualiu balsu. Šiandien jai tas nerūpėjo. Mergina buvo tokia išsigandusi, kad svajojo tik apie tai, kaip išnešti sveiką kailį.

      – Tik jau neliepkite man atsipalaiduoti, – pašnibždomis atšovė ji. – Juk ne jūs, o aš užstrigau šitame banke ir stengiuosi elgtis kaip visi paprasti žmonės, nors žinau, kad kažkas trokšta mane nudėti.

      – Nudėti? Regis, per dažnai žiūrite Ieškokit gudručio[1]. Niekas neketina jūsų žudyti.

      – Jūs nematėte to vyro, kuris slankioja man iš paskos. Iškart atpažįstu žudiką, tereikia akį užmesti. Lauke gal trisdešimt laipsnių karščio, o jis vilki paltą.

      – Na, Kolumbijos valstijoje šiandien lijo. Tikriausiai jis su lietpalčiu.

      – Jūs nesiklausote, ką sakau, Kazanova! Aš demaskuota. Kažkas šniukštinėjo po mano butą. Arba ištraukite mane iš čia, arba šoksiu į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir su viskuo, ką pavyko sužinoti, išskrisiu kur nors į Pietų Ameriką.

      – Ne! Liuse, būkite protinga…

      – Mane jau viskas užkniso, nebenoriu būti protinga. Dariau viską, ko prašėte, ir nieko neklausinėjau. Besąlygiškai jumis pasitikėjau, nors nei veido nemačiau, nei vardo nežinau. Dabar jūsų eilė pasikliauti manimi. Aš nesu kvailė. Jei man nepadėsite, šis mažutis brangus mobilusis keliaus į pirmą pasitaikiusį kanalizacijos šulinį ir daugiau niekada manęs nebeišgirsite.

      – Gerai jau! Atvažiuosiu pas jus pusę šešių, vėliausiai – šeštą. Ar ištversite? Ar galite grįžti namo?

      Bandydama nusiraminti Liusė įkvėpė didelį gurkšnį oro. Savo uodegą ji pastebėjo prieš tris dienas, o vakar kažkas naršė jos butą. Tačiau kol kas persekiotojas laikėsi per atstumą. Gal ji dar kelias valandas ir ištemps.

      – Pasistengsiu, bet jeigu man kas nors nutiks, perduokite tėvams, kad labai juos myliu, gerai? – kaip galėdama ramiau tarė ji.

      – Nieko jums nenutiks, tik nedramatizuokite.

      Kol dar nepasakė, ko nereikia, Liusė išjungė telefoną. Dramatizuoja? Nejaugi Kazanova laiko ją kokia kuoktelėjusia paranojike? Juk per kelias pastarąsias savaites ji ne kartą jam įrodė, ko yra verta. Kazanova. Kas slepiasi už šio vardo? Ir ko jis siekia?

      Įsimetusi telefoną į rankinę Liusė jau sukosi eiti, bet išvydo savo atvaizdą veidrodyje. Atrodė lyg pamišėlė: išsprūdusios iš kuodo rudos garbanos plaikstėsi aplink veidą, skruostai buvo įraudę nuo užplūdusios panikos, akys už akinių stiklų švietė klaikia baime. Per penkias minutes mergina susišukavo, pasipudravo nosytę ir rausvu lūpdažiu pasiryškino lūpas. Makiažas ne kažin kiek pagelbėjo. Tiek to. Paskutinėmis dienomis ji tikrai nebūtų galėjusi eiti ant podiumo. Dažėsi vien dėl to, kad užėmė svarbų postą, o kitos administracijos darbuotojos neužmiršdavo pasirūpinti makiažu.

      Liusė labai stengėsi pritapti prie kitų ir neatkreipti į save dėmesio.

      Kiek nurimusi mergina išėjo iš tualeto ir pasuko link savo kabineto, kuriame tikėjosi pratūnoti iki darbo dienos pabaigos. Bijojo, kad gali palūžti, jeigu tektų su kuo nors bendrauti.

      Prasta iš tavęs slaptoji agentė, Liuse Miler. Nuo menkiausio pyptelėjimo sprunki į krūmus.

      Tačiau likimas ir toliau krėtė pokštus – sukdama už kampo ji atsitrenkė į generalinį direktorių, kuris ją ir nusamdė.

      – Laba diena, Liuse, – mandagiai tarė jis. – Kaip tik jūsų ieškojau.

      – Atleiskite, buvau tualete. Deja, mano skrandžiui nelabai patiko, ką suvalgiau per pietus, – paaiškino Liusė vildamasi, kad direktorius neplėtos šios temos. Mergina jau anksčiau pastebėjo, kad jis greitai susidrovi.

      Direktorius nužvelgė ją vienintele savo akimi – kitos buvo netekęs kažkokio nelaimingo atsitikimo metu, bet smulkmenų Liusė nežinojo. Ją nukrėtė nervinis drebulys. Ar jis mato, kad ji bijo?

      – Nekaip atrodote, – tarė jis. – Labai išblyškusi. Ar tikrai gerai jaučiatės?

      – Viskas gerai, tikrai.

      Tik to ir trūksta iki pilnos laimės, kad ponas Vargovas dabar imtų ja rūpintis. Jis tikrai malonus vyriškis, labai tėviškas. Šis dėdės Denio draugas padėjo jai įsidarbinti čia tada, kai jai mirtinai reikėjo saugios, stabilios darbo vietos. Finansų kontrolieriaus pareigoms ji neturėjo tinkamos kvalifikacijos – bakalauro laipsnis ir jokios patirties – bet savo darbą manė atliekanti gerai.

      Pono Vargovo nuomone, net per daug gerai. Jam atrodė, kad Liusė pernelyg sąžininga, ir jai prasitarus apie galimą pinigų grobstymą į tai pažiūrėjo