Angelų klubas. Luis Fernando VerissimoЧитать онлайн книгу.
pasakyti paslaptį.
– Ir kaskart man vis labiau standėja.
Išgėrėme du butelius „Ormes de Pez“ ir kelias taures konjako, bet nė akimirką Lucidijus neatleido savo sustingusios laikysenos ir rūpestingo pusšypsnio, net neatlaisvino kaklaraiščio. Kai pasakiau, kad išalkau, jis pasisiūlė suplakti omletą ir padarė tokį, kokio jau seniai nebuvau ragavęs. Paskrudintas iki tobulumo iš išorės, drėgnas viduje, lėkštėje su dievų valgio konsistencija. Išmoko jį ruošti Paryžiuje, kurį laiką gyveno ten. Daugiau nei valandą kalbėjomės apie omletus ir jų paslaptis. Paklausiau, kur, be omleto, jis specializuojasi virtuvėje, ir jis atsakė, kad yra pasišventęs klasikinei prancūzų virtuvei ir tarp daugelio kitų dalykų pagaminąs padorų gigot d‘agneau5. Neprisimenu, ar pasakiau, kad taip jau sutampa, jog tai mano mėgstamiausias patiekalas.
Dabar žinau, tai nebuvo sutapimas. Kalbėjau apie savo rūpestį dėl pirmosios Troškinio klubo sezono vakarienės, kuri būsianti kitą mėnesį, už ją esu atsakingas aš. Svarbi vakarienė. Šiais metais klubas arba pakilsiąs iš savo poraminės depresijos, arba nusibaigsiąs visiems laikams. Po pragaištingos Kalėdų vakarienės Tjago namuose galbūt net bus sunku suburti visus dešimt aplink stalą, o kur dar moterys. Per dvidešimt vienus metus dešimt grupės narių turėjo lygiai dvidešimt moterų, įskaičiuojant tris manąsias ir Gizelą, paauglę, kurią Abelis įdukrino po skyrybų su Norinja, ir dvi Pedro po Maros, įskaitant tą, kurią ištiko verksmo priepuolis susidūrus su Samueliu; jį akivaizdžiai jau pažinojo. Mano žiniomis, tuo metu šeši iš mūsų turėjo moteris. Livija atsisakydavo dalyvauti ir keliskart prašė manęs palikti grupę ir pasinaudoti ryšių nutraukimu kaip išeities tašku rimtai dietai ir kaip bandymu pertvarkyti savo gyvenimą. Net, jei norėčiau, galėčiau grįžti dirbti arba publikuoti savo keistas istorijas.
Lucidijus pasisiūlė man padėti. Sutikau daugiausia todėl, kad norėjau pristatyti jį kitiems. Jis sakė „ne, ne“, labiau linkęs net nesirodyti. Pagaliau juk nėra Klubo narys. Jis liksiąs virtuvėje. Pasiūliau pagaminti gigot d‘agneau, bet jis pasakė kai ką, kas mane suintrigavo.
– Ne, šis telieka pabaigai.
Vaikščiojo po virtuvę inventorizuodamas mano puodus.
Praėjus penkioms minutėms, kai Lucidijus išėjo iš mano buto, atsisakęs mano pasiūlymo iškviesti taksi („Gyvenu netoliese“) ir paspaudęs man ranką su mažu formaliu reveransu suglaustomis pėdomis, nepaisant artimumo, kurį, maniau, jau pasiekėme, paskambino Livija. Visada susisiekdavo vakarui baigiantis, kad žinotų, ką valgiau ir ar nepuolė vilkai.
– Kas pas tave, Zi, buvo?
– Paskui papasakosiu.
– Moteris?
– Ne. Paskui tau papasakosiu.
Ir kas gi čia buvo?
Prieš išeidamas Lucidijus užsirašė mano telefono numerį ir paklausė, ar galėtų duoti patarimą. Dėl mūsų vakarienės.
– Žinoma.
– Moterų nekvieskite.
3 Pirmoji vakarienė
Kitą dieną – Lucidijaus skambutis. Pradėjo prisistatydamas: „Tas, kuris omletą…“, ir aš jį pertraukiau: „Taip, taip, kaip laikotės?“ Pasakė jau kaupiąs sudedamąsias vakarienės dalis, nors dar likusios dvi savaitės. Jau žinojo, ką gaminsiąs. Boeuf bourguignon6.
– Abeliui patiks. Mėgstamiausias jo patiekalas.
– Žinau.
Jis pasakė „žinau“? Nežinau. Paklausė, ar virtuvėje turiu kai ką, tam tikrą įrankį, kurio jam reikės; atsakiau „taip“. Paskui paklausė, kokia vakarienės aptarnavimo schema, ar kas nors bus, kad padėtų? Pasakiau, kad mano pamotė atsiųs savo žmonių. Jis pasakė, kad būtų labiau linkęs dirbti vienas. Jis gamins, o aš aptarnausiu. Sutikau: „Viskas gerai.“ Pasakiau norįs sumokėti už sudėtines dalis, kurias jis nupirkęs. Jis pridūrė:
– Paskui suderinsime. Ar jau kalbėjote su kitais?
– Dar ne.
– Pradėkite nuo Abelio.
Tik to man ir trūko. Kita Livija man nurodinėja ir bando tvarkyti mano gyvenimą. Prisipažįstu, jo įsikišimas man patiko. Jis buvo įdomus tipas, nors elgėsi formaliai ir turėjo bjaurią sustingusią šypseną. Nekantravau, kada galėsiu pristatyti jį kitiems ir pamatyti jų reakciją į fugu ir slaptosios draugijos istoriją. Kokių kitų istorijų jis galėtų papasakoti? Dievinu keistas istorijas. Juo mažiau jos įtikimos, juo labiau aš jomis tikiu. Bus gerai, kad man nereikės pasitikti pirmos naujo sezono vakarienės vienam ir turėsiu naujieną kolegoms. Galbūt kaip tik to mums ir trūko. Galbūt Lucidijus pertvarkys visų mūsų gyvenimus. Vyras, rizikavęs savo kailiu dėl mirtinos žuvies skonio, buvo tas, kurio mums reikėjo, kad ištrūktume iš kartėlio ir savitarpio kaltinimų spiralės, į kurią mus įsuko Ramo mirtis, ir susigrąžintume vienybės jausmą. Galiausiai buvome gastronomai, o ne abejonių kamuojamas religinis ordinas ar prakeiktoji karta. Net jei fugu istorija būtų išgalvota, ji buvo įkvepianti. Jei galima spręsti iš vieno omleto, jo vakarienė būsianti puiki.
Pradėjau nuo Abelio. Kaip ir tikėjausi, dėl tolesnio klubo gyvavimo jis didelio entuziazmo nerodė.
– Nežinau, Danieli. Kas žino, gal šiemet nereikia skubinti įvykių?
– Abeli…
– Paskutinis susitikimas sukėlė skausmą.
– Pagrindinis valgis, Abeli, bus boeuf bourguignon.
– Ak, tikrai?
Nereikėjo daugiau, kad jį įtikinčiau.
– Ar padarysi desertą? Iš bananų?
– Padarysiu, Abeli.
– Renkamės devintą valandą?
– Kaip visada.
Paskui paskambinau Joanui, kuris irgi priešinosi. Galbūt ateis, galbūt ne. Kaip tik galvojo palikti klubą. Kalėdų susitikimas jam parodė, kad metas sustoti. „Kitaip neišvengiamai kada nors trenksiu Paului.“ Per dvidešimt vienus metus Joanas nedalyvavo klubo susitikimuose tuomet, kai pradingo, kad paspruktų nuo žmonių, kurių pinigus buvo praradęs ir kurie troško jį užmušti, taip tik parodydami, pasak Samuelio, šokiruojantį kapitalizmo dvasios nesupratimą. Samuelis mokė kreditorius, užuot Joaną nužudžius, laužyti įvairius jo kaulus, išskyrus tuos, kurie leistų atgauti pinigus. Net pasiūlė sąrašą Joano kaulų, kurių nereikėjo, kad pelnytų pinigus ir visiems sumokėtų. Tuo pat metu Samuelis buvo ir didysis Joano gelbėtojas, net slėpė jį nuo įniršusių kreditorių savo namuose. Periodiškai atnešdavo mums naujienų apie priglaustąjį. „Jis puikios nuotaikos. Man nepavyksta įtikinti jį nusižudyti.“ Ir pabaigdavo viena savo neaiškių citatų: „Vienas didžiausių žmonijos apsigavimų – sąžinės priekaištai.“
– Pabandykime dar kartą, Joanai, – primygtinai prašiau. – Pagaliau juk buvome kartu dvidešimt vienus metus.
– Nežinau…
Kurį laiką glaudęsis Samuelio namuose Joanas pasiekė susitarimą su kreditoriais, bet nepasitaisė. Melavo nuo vaikystės ir savo įgimtą talentą naudojo, kad ištrauktų iš žmonių pinigus ir paskui aiškintų, jog jie pradingo. Tada buvo tik pirmas iš daugelio sunkių periodų, kurie pribaigė jo santuoką ir gerą vardą, bet ne puikią nuotaiką ir gebėjimą pasakoti anekdotus. Kai Joanas ėmė pasakoti dar vieną anekdotą per mūsų Kalėdų susitikimą, Paulas sušuko: „Ne!“, apkaltino jį esant tobulą brazilų elito paveikslą, kuris pereina visas griūtis, įskaitant ir savo, mojuodamas savo nenuoseklumu kaip leidimu, kaip išankstine
Ėriuko kepsnys
Burgundiška jautiena