Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos. Irvin D. YalomЧитать онлайн книгу.
nepamenu, bet žinau, kad mane buvo apėmusi panika. Be to, labai didžiavausi savimi, kad sugebėjau jums padėti.
– Gerai, kad apie tai papasakojai. Ar galėtum papasakoti ir kitus sapnus, kuriuos nutylėjai?
– Ką gi… Man nesmagu kalbėti, tačiau atmintyje išliko vienas sapnas, kurį sapnavau gal prieš savaitę ar prieš dešimt dienų. Sapnavau, kad susitikę mes, kaip ir dabar, sėdėjome šiose kėdėse, tačiau aplinkui nebuvo sienų ir aš nesupratau, ar esame viduje, ar lauke. Jūs buvote paniuręs. Palinkęs prie manęs pasakėte, kad jums liko gyventi tik šeši mėnesiai. O paskui… visiška nesąmonė… aš pasiūliau jums sandorį: išmokysiu jus numirti, o jūs padėsite man tapti psichologu. Daugiau nelabai ką teprisimenu, tik žinau, kad mudu daug verkėme.
– Pirmoji sapno dalis aiški. Žinodamas mano amžių, tu jaudiniesi, kiek man dar liko gyventi. Tačiau ką galėtų reikšti antroji dalis – tavo noras tapti psichologu?
– Nežinau, kaip tai suprasti. Niekada nesvarsčiau galimybės tapti psichologu, nes man tai būtų per sunku. Nemanau, kad sugebėčiau atlaikyti nuolatinę slogių jausmų laviną, todėl be galo žaviuosi jumis. Jūs buvote geras, nepaprastai geras ir visuomet mokėdavote nukreipti mane tinkama linkme, – Čarlzas pasilenkė ir paėmęs popierinę servetėlę nusišluostė kaktą. – Man labai sunku apie tai kalbėti. Jūs man taip padėjote, o aš štai sėdžiu čia skaudindamas jus savo siaubingais sapnais. Taip negalima.
– Tu ateini čia tam, kad išsakytum savo mintis, ir tau puikiai sekasi. Suprantama, mano amžius kelia tau nerimą. Abu juk žinome, kad sulaukus mano amžiaus – aštuoniasdešimt vienerių – gyvenimas eina į pabaigą. Sielvartauji dėl Džeimso, dėl savo tėvo, todėl visai suprantama, kad tau baisu netekti ir manęs. Aštuoniasdešimt vieneri – garbus amžius, neįtikėtinai garbus. Pats nustembu pradėjęs apie tai mąstyti. Nesijaučiu senas, todėl vis pasvarstau, kaip nutiko, kad man – jau aštuoniasdešimt vieneri. Visuomet būdavau jauniausias vaikas – mokykloje, vasaros stovyklos beisbolo komandoje, teniso komandoje. O dabar, kur bepasisukčiau – restorane, kine, specialistų konferencijose, – staiga tampu pats vyriausias. Negaliu su tuo susitaikyti.
Giliai atsidusau. Keletą akimirkų sėdėjome tylėdami.
– Norėčiau tavęs dar kartą paklausti, Čarlzai. Ką manai apie mūsų bendravimą? Koks tas mus skiriantis atstumas?
– Atstumas smarkiai sumažėjo. Bet viskas yra nepaprastai slogu. Tai – keistas pokalbis. Paprastai žmogui juk nesakoma: „Jaudinuosi, kad mirsi.“ Jums tikriausiai skaudu tai girdėti, o šiuo metu visų mažiausiai noriu jus skaudinti.
– Bet juk tai nėra įprasta vieta. Čia nėra arba bent jau neturėtų būti jokių kliūčių bendrauti atvirai. Ir, nepamiršk, kad nepasakei man nieko, apie ką pats nebūčiau ilgai mąstęs. Čia labai svarbu į viską sugebėti žvelgti atvirai.
Čarlzas linktelėjo. Įsivyravo dar viena tylos valandėlė.
– Šiandien tylos akimirkų mūsų užsiėmime daugiau nei kada nors anksčiau, – tariau.
Čarlzas dar kartą linktelėjo:
– Visos mano mintys yra čia, ir aš girdžiu, ką sakote. Tiesiog šis pokalbis gniuždo mane.
– Yra dar kai kas svarbaus, ką norėčiau tau pasakyti. Nori tikėk, nori – ne, galvojimas apie gyvenimo pabaigą turi ir privalumų. Papasakosiu tau keistą nutikimą, kuris įvyko prieš kelias dienas. Buvo maždaug šešta valanda vakaro, ir prie įvažiavimo į mūsų kiemą pamačiau žmoną, kažką imančią iš pašto dėžutės. Pradėjau eiti link jos. Pasukusi galvą ji nusišypsojo. Staiga visiškai nepaaiškinamu būdu mano galvoje viskas persivertė, ir keletą akimirkų regėjau save tamsiame kambaryje, stebintį mirguliuojantį namų gamybos filmą iš savo paties gyvenimo scenų. Jaučiausi labai panašiai kaip knygos „Paskutinė Krapo juosta“ pagrindinis veikėjas. Skaitei tą Samuelio Beketo pjesę?
– Ne, bet teko apie ją girdėti.
– Tai – senyvo amžiaus žmogaus monologas jo gimtadienio dieną, kai jis perklauso ankstesniais gimtadieniais darytus įrašus. Man nutiko panašiai kaip Krapui – mano galvoje ėmė suktis senų gyvenimo epizodų kadrai. Ir tuomet išvydau savo žmoną mirusią, kuri atsisuko į mane plačiai šypsodamasi ir mostu kvietė prieiti arčiau. Žiūrint į ją mane užplūdo skausmas ir neapsakomas sielvartas. Paskui staiga viskas išnyko, aš grįžau į dabartį, ir štai ji čia, – gyvybinga, švytinti, apčiuopiama, spinduliuojanti nuostabia ankstyvo rudens šypsena. Mane užliejo šilta džiaugsmo banga. Nudžiugau, kad vis dar esame gyvi. Nieko nelaukęs priglaudžiau ją prie savęs, ir mes leidomės į vakarinį pasivaikščiojimą.
Klausant to nutikimo, mano akys nejučiom pritvinko ašarų, ir aš ištiesiau ranką paimti servetėlę. Čarlzas irgi paėmė vieną ir prispaudė ją prie akių.
– Norite pasakyti „Mokėkite vertinti tai, ką turite“.
– Būtent. Noriu pasakyti, kad mąstydami apie pabaigą į dabartį galbūt išmoksime žvelgti dėkingesniu žvilgsniu.
Abu su Čarlzu dirstelėjome į laikrodį. Mūsų užsiėmimas užsitęsė keliomis minutėmis ilgiau, ir jis lėtai ėmė rinktis daiktus.
– Jaučiuosi visiškai išsunktas, – pašnibždom tarė jis. – Jūs tikriausiai taip pat pavargote.
Bet atsistojęs, aš pasitempiau ir atlošiau pečius:
– Visai ne. Tiesą sakant, toks gilus ir nuoširdus terapinis seansas mane atgaivina. Šiandien kaip reikiant padirbėjai, Čarlzai. Mudu abu gerai padirbėjome.
Atidariau kabineto duris ir, kaip visada, jam išeinant, paspaudėme vienas kitam ranką. Bet staiga pliaukštelėjau plaštaka sau per kaktą: „O ne, taip negalima. Negalima taip baigti užsiėmimo.“ Todėl pravėręs duris, paprašiau Čarlzą sugrįžti:
– Čarlzai, aš nejučia pasidaviau seniems savo įpročiams ir pasielgiau būtent taip, kaip nenorėjau elgtis. Šis sunkus analitinis darbas išties mane nuvargino, gal net išsekino, ir aš labai džiaugiuosi, kad šiandien daugiau nesu suplanavęs užsiėmimų.
Žiūrėjau į jį laukdamas. Nežinojau, ko tikėtis.
– Aš viską supratau, Irvai. Pažįstu jus geriau, nei jums atrodo, ir suprantu, kada tampate tiesiog psichologu.
Trečias skyrius
Arabeska
BUVAU APSTULBINTAS. Maniau, kad per penkiasdešimties metų darbo praktiką buvau matęs visko, tačiau niekada anksčiau man dar nebuvo taip nutikę, kad į kabinetą įžengusi nauja pacientė pirmiausia įteiktų man savo nuotrauką iš žydinčios jaunystės laikų. Dar labiau sutrikau, kai toji pacientė Nataša, apkūni maždaug septyniasdešimties metų rusė, pažvelgė į mane nepaprastai įdėmiai. Lygiai taip aš žiūrėjau į dailios balerinos nuotrauką, kurioje ji buvo sustingusi arabeskos poza, grakščiai pasistiebusi ant vienos kojos, o abi rankas gracingai ištiesusi viršun. Vėl žvilgtelėjau į Natašą, kuri, nors ir nebeliauna, į savo vietą atsisėdo su šokėjoms būdingu lengvumu. Ji turbūt pajuto, kad žiūrėdamas į ją ieškau panašumo su jaunąja šokėja, nes, pakėlusi smakrą, nežymiai pasuko galvą į šoną, kad galėčiau aiškiai matyti jos profilį. Nors Natašos veido bruožus tikriausiai paaštrino praslinkusios rusiškos žiemos ir nesaikingas alkoholio vartojimas, dar kartą žvilgtelėjęs į jaunosios Natašos – įkūnytos elegancijos – nuotrauką, pamaniau, kad ji vis dar yra patraukli moteris, nors ir nebe tokia gražuolė kaip anksčiau.
– Juk buvau daili, tiesa? – nedrąsiai paklausė ji. Man linktelėjus, ji kalbėjo toliau, – buvau primabalerina La Skaloje.
– Ar visada apie save galvojate būtuoju laiku?
Ji atšlijo.
– Koks nemandagus klausimas,