Mes visi nesame kailyje. Karen Joy FowlerЧитать онлайн книгу.
kaip ir mano tėvas – į mūsų klubą įstoti nelengva. Vivi pasižymėjo paslaptingais jauduliais, verksmais ir nerviniais priepuoliais, tad sulaukus dešimties Piteriui neretai po pamokų tekdavo paruošti pietus keturių asmenų šeimai iš to, ką rasdavo šaldytuve. Būdamas šešerių jis jau mokėjo pagaminti baltąjį padažą – šį faktą su akivaizdžia ir netaktiška potekste man dažnai prikišdavo kuris nors suaugėlis.
Negana to, per visą pasaulio istoriją Piteris, ko gero, buvo vienintelis violončelės konkursų laureatas, išrinktas gražiausiu mokyklos vaikinu. Jis buvo rudaplaukis, blyškiom strazdanėlėm it snaigėm nubarstytais skruostikauliais, o nuo nosies tiltelio vingiavo senas randas, užsibaigiantis pavojingai arti akies.
Piterį mylėjo visi. Mano tėtis mylėjo jį už tai, kad Piteris mėgo žvejoti, jiedu dažnai išmaudavo prie Lemono ežero terorizuoti ešerių. Mano mama jį mylėjo, nes jis mylėjo mano tėtį, kurio niekas kitas jos šeimoje nesugebėjo pamilti.
Aš jį mylėjau už tai, kaip jis elgėsi su savo seserimi. 1996-aisiais Dženisė buvo paniurusi keturiolikmetė spuogais nusėtu veidu, keistesnė už visus kartu sudėjus (kitaip tariant, keistuolė iš didžiosios K). Tačiau Piteris kas rytą nuveždavo ją į mokyklą ir kiekvieną popietę pasitikdavo po pamokų, jeigu neturėdavo repeticijų. Jai pajuokavus – jis nusijuokdavo. Jai nusiminus – išklausydavo. Per gimtadienį jis dovanodavo jai papuošalų ar kvepalų, o prireikus gindavo nuo tėvų ar bendraklasių. Piteris buvo toks mielas, kad buvo skaudu žiūrėti.
Jis kažką joje įžvelgė, o kas gi pažįsta tave geriau nei nuosavas brolis? Jeigu tavo brolis tave myli, sakyčiau, tai šį tą reiškia.
Prieš pat desertą Vivi paklausė tėvo, ką šis manąs apie standartizuotus testus. Tėvas neatsakė. Jis spoksojo į savo batatus, šakute vedžiodamas ratus ir baksnodamas, lyg rašytų ore.
– Vincai! – garsiai tarė mama. – Standartizuoti testai, – pasufleravo ji.
– Labai netikslu.
Kaip tik tokio atsakymo Vivi ir tikėjosi. Piterio pažymiai buvo kuo puikiausi. Jis taip uoliai ruošėsi. Jo egzaminų rezultatai – grynas nesusipratimas. Nuostabius močiutės Donos pietus vainikavo vienbalsio pasipiktinimo akimirka. Buvo patiektas pyragas – moliūgų, obuolių ir pekanų.
O tada mano tėtis viską sugadino.
– Rouzės rezultatai buvo labai geri, – pasakė jis, tarytum mes visi nebūtume apdairiai stengęsi apie juos nekalbėti, tarytum Piteris būtų troškęs išgirsti, kaip puikiai man sekėsi. Tėtis mandagiai užsikišo pyragą už vieno žando, kad netrukdytų kalbėti, ir žvelgdamas į mane išdidžiai nusišypsojo, o jo galvoje it šiukšlių kibirų dangčiai barškėjo Markovo vengimo grandinės. – Ji dvi dienas prakentėjo neatplėšusi voko, o kai atplėšė, pamatėme, kad sublizgėjo per visus egzaminus. Ypač per žodinį, – linktelėjimas mano pusėn, – savaime suprantama.
Dėdės Bobo šakutė tarkštelėjo į lėkštės kraštą.
– Viskas dėl to, kad vaikystėje ji buvo dažnai testuojama. – Mama kreipėsi tiesiai į Bobą. – Ji turi patirties su testais. Paprasčiausiai įgudo juos atlikti, ir tiek. – Tada atsisuko į mane, tarsi būčiau negirdėjusi paskutinių žodžių. – Mes labai tavimi didžiuojamės, mieloji.
– Tikėjomės didelių pasiekimų, – pridūrė mano tėvas.
– Tikimės! – Mamos šypsena nė nevirptelėjo; jos tonas buvo bauginančiai žvalus. – Tikimės didelių pasiekimų! – Ji paeiliui pažvelgė į mane, Piterį ir Dženisę: – Iš jūsų visų!
Teta Vivi prisidengė burną servetėle. Dėdė Bobas dėbsojo į natiurmortą ant sienos – blizgančių vaisių stirtas ir vieną raišą fazaną. Nemodifikuota krūtine – tokį, kaip Dievas sukūrė. Negyvą, bet juk tai irgi dieviškojo plano dalis.
– Pameni, – tęsė tėtis, – kaip vieną lietingą pertrauką jos bendraklasiai žaidė kartuves, ir, atėjus eilei, ji pasirinko žodį tviskantis? Septynmetė! Namo parėjo verkdama, nes mokytoja pasakė, kad ji sukčiavo ir tą žodį išgalvojo pati.
(Tėtis prisiminė ne visai tiksliai; jokia pradinių klasių mokytoja nebūtų taip pasakiusi. Iš tikrųjų mano mokytoja pasakė esanti tikra, jog aš nenorėjusi sukčiauti. Kilniaširdžiu tonu, maloningu veidu.)
– Aš prisimenu Rouzės pažymius, – Piteris švilptelėjo, išreikšdamas pasigėrėjimą. – Tuo metu dar nežinojau, koks tai įspūdingas pasiekimas. Testas man pasirodė sunkus.
Na, argi ne mielas? Tik neprisiriškite – šioje istorijoje jis nedalyvaus.
PENKTADIENĮ, PASKUTINĮ VIEŠNAGĖS VAKARĄ, į mano kambarį užėjo mama. Konspektavau skyrių apie viduramžių ekonomiką. Grynas kabukis – žiūrėkite, kokia aš stropuolė! Poilsiauja visi, išskyrus mane – kol dėmesio neišblaškė raudonasis kikilis už lango. Jis knebinėjo šakelę, bandydamas kažką nutverti, – tik niekaip nesupratau, ką. Kalifornijoje raudonų paukščių nėra, ir valstija dėl to tik skurdesnė.
Vos išgirdau už durų mamos žingsnius, mano pieštukas šoktelėjo. Merkantilizmas. Gildijų monopolijos. Tomo Moro „Utopija“.
– Ar žinojai, – pasiteiravau, – kad Utopijoje tebevyksta karas? Ir tebėra vergų?
Ji nežinojo.
Mama šiek tiek pasisklaidė po kambarį, pataisė lovos užtiesalą, pakilnojo ant komodos išdėliotus akmenėlius, daugiausia žeodas, atsivėrusias iki pat savo kristalinių branduolių it Faberžė kiaušiniai.
Tie akmenėliai mano. Surinkti vaikystėje besibastant po karjerus ir miškus, pačios perskelti plaktuku arba metant ant šaligatvio pro antro aukšto langą, tik šis namas – ne tas, kuriame užaugau, ir šis kambarys – ne mano kambarys. Nuo tada, kai gimiau, kraustėmės tris kartus, o šiame name tėvai įsikūrė jau man išvykus studijuoti. Pasak mamos, ją liūdino tušti kambariai senajame mūsų name. Jokių gręžiojimųsi į praeitį. Mūsų namai, kaip ir mūsų šeima, traukėsi: kiekvienas paskesnis būtų galėjęs sutilpti į ankstesnįjį namą.
Pirmas mūsų namas buvo užmiestyje – didelė sodyba su dvidešimčia akrų sedulų, žagrenių, rykštenių ir gebenių; su varlėmis, laumžirgiais ir viena laukine mėnulake kate. Paties namo neprisimenu taip gerai, kaip prisimenu daržinę, daržinę menu prasčiau nei upeliūkštį, o upeliūkštį – menkiau nei obelį, į kurią įsiropšdavo mano brolis ir sesuo, norėdami patekti į savo kambarius ar iš jų išsmukti. Aš nesiropšdavau, nes negalėjau pasiekti apatinės šakos, užtat būdama maždaug ketverių užlipau į antrą aukštą ir medžio kamienu nusliuogiau žemyn. Susilaužiau raktikaulį, apskritai galėjai užsimušti, pasakė tada mama, kas būtų buvę tiesa, jeigu būčiau nusiritusi nuo laiptų. Bet man beveik pavyko pasiekti pačią apačią, nors šito niekas kažkodėl nepaminėjo. „Ko pasimokei?“ – paklausė tėvas, ir aš tąsyk nežinojau, ką atsakyti, tačiau dabar, žvelgdama atgal, suprantu: mūsų pasiekimai niekada nebus tokie reikšmingi kaip klaidos.
Apytikriai tuo metu susigalvojau sau draugę. Atidaviau jai nenaudojamą savo vardo pusę – Merė, ir įvairius savo asmenybės bruožus, kurie man neatrodė būtini. Mudvi su Mere kartu praleidome daug laiko, kol vieną dieną aš susiruošiau eiti į darželį, ir mama pasakė, kad Merei ten negalima. Tai sukėlė nerimą. Pasijutau taip, lyg man pačiai nebūtų galima eiti į darželį, bent jau ne visai mano asmenybei.
Pasirodė, neklydau: svarbiausia kiekvieno darželinuko užduotis – išsiaiškinti, kuri jo asmenybės dalis pageidaujama, o kuri – ne. Darželyje, cituojant vieną pavyzdį iš daugelio, iš tavęs tikimasi, kad didesnę dienos dalį praleisi tylėdamas, netgi jei tai, ką nori pasakyti, visiems atrodo kur kas įdomiau už viską, ką sako auklėtoja.
– Merė galės pasilikti namie