Atsikratyti Bredlio. Jennifer CrusieЧитать онлайн книгу.
padorių žmonių." O kai jis į mus iššovė, išties pasiutau. – Zakas papurtė galvą. – Kartais man atrodo, kad pasaulyje nebeliko dorų žmonių. – Jis paragavo kavos ir susiraukė. – Taigi, galbūt darbas man kiek ir gadina nuotaiką, bet aš nepuoliau į depresiją.
– Puolei, – Entonis kalbėjo aiškiai ir ramiai, lyg su psichiškai atsilikusiu. – O tavo depresija daro įtaką mūsų darbui. Žinau, kas negerai.
Zakas pervėrė jį piktu žvilgsniu.
– Ar esu minėjęs, kad negaliu pakęsti, jog laisvu laiku studijavai psichologiją? Viešpatie brangus, tai buvo tik neprofilinė disciplina. Tau neleistų net šunų analizuoti.
– Tu nerimauji, jog sensti. Viskas prasidėjo, kai tau sukako trisdešimt šešeri.
– Nenoriu apie tai kalbėti. – Zakas vėl apžvelgė restoraną. – Ar tos dvi moterys tau atrodo prasikaltusios? Blondinė kažkokia keista. Greičiausiai dėl plaukų. Tie plaukai netikri.
– Nuo pat savo gimtadienio niurni ant jaunesnių vyrų policijoje. Be to, kai kuriems mano batams metų daugiau nei moterims, su kuriomis susitikinėji. – Entonis papurtė galvą. – Dėl šito tu tikrai kiaurai perregimas.
Zakas susiraukęs dėbtelėjo į partnerį.
– Tai ne dėl amžiaus. Velniai griebtų, tau tiek pat metų kaip ir man.
– Taip, bet manęs tai neslegia.
– O turėtų. – Zakas pasukiojo šaukštelį puodelyje, aptaškydamas išraižytą stalą kavos purslais. – Pameni Falką, tą senioką, su kuriuo pradėjau patruliuoti? Su juo dabar patruliuoja toks vaikis… Mokiausi mokykloje, kai jis gimė. Jis gyveno už kvartalo nuo manęs.
– Zakai, tau trisdešimt šešeri. Tokių dalykų pasitaiko. Pamanyk, žemėje yra už tave jaunesnių. Susitaikyk su tuo.
– Be to, aš nebe toks greitas kaip anksčiau. – Zakas pritildė balsą. – Kai žaidžiame vienas prieš vieną? Aš darausi lėtesnis. Labai.
– Čia tik tau taip atrodo. Aš nepastebėjau, kad būtum nors kiek sulėtėjęs.
– Todėl, kad ir pats daraisi lėtesnis.
Entonis prisimerkė.
– Ar neprieštarautum, jei ir toliau depresiją laikytume tik tavo bėda? Asmeniškai aš tik tobulėju, o ne senstu.
– Tu sensti. Bet tau nerūpi, nes visada buvai smegenys. Smegenys nesensta.
– Puiku. O tu tada kas? Jėga? – Entonis atsilošė ir susikryžiavo rankas. – Bet kada tave paguldyčiau ant menčių, kvaileli.
– Ne, aš – šeštasis jausmas. Žaibiškas instinktas. – Zakas apžvelgė užkandinę ir vėl įsmeigė akis į Entonį. – Bet imu jo netekti. Pameni, kai vakar vijomės vyruką keturiasdešimtame aukšte? Tą, ant stogo? Akimirką, tik akimirką, man šmėstelėjo mintis: „Nesąmonė. Nusirisiu nuo stogo vien dėl to, kad kažkas ką tik nukniaukė kažkieno vaizdo kamerą. Paprasčiausiai neapsimoka." O ir šiandien, su Džeriu? Vis spoksojau į tą sumautą stalą galvodamas: „Kai teks ant jo griūti, skaudės." Tikėjausi, kad jis pasiduos, ir man nereikės šokti per tą sušvilptą stalą. Sakau tau, prarandu aštrumą.
– Klausyk, žaibe, tu nelėtėji ir neprarandi nuojautos, ir tu nemirsi. Tiesiog suaugai. Ir, drįsiu pridurti, pačiu laiku.
– Aš rimtai…
– Aš taip pat, – Entonis dūrė pirštu į Zaką ir šis užsičiaupė. – Nuo pat to laiko, kai susipažinome prieš aštuoniolika metų, lėkei pusantro šimto kilometrų per valandą greičiu. Žiūrėdamas į tave galvodavau: „Kaip jam taip išeina?" ir žavėdavausi. Paskui suaugau ir dabar stebėdamas tave galvoju: „Kodėl jis taip elgiasi?" Tau niekam nieko nebereikia įrodinėti, o vis tiek elgiesi tarsi kietas faras iš televizijos. – Entonis palinko į priekį. – Nešokti nuo stogo paskui vaizdo kamerą buvo geras sprendimas. Tai brandos požymis.
– Nesakyk to žodžio, – paprašė Zakas. – Branda reiškia mirtį.
– Netiesa. Kas tau darosi?
Zakas vėl ėmė belsti pirštais į stalą.
– Nežinau. Kartais… Visi mano broliai vedę. Jie turi žmonas, vaikų, didelius namus, turi pa reigų. – Jis susiraukęs dėbtelėjo į Entonį. – Tai ne gyvenimas, o katorga.
– Pažįstu tavo šeimyną. Jie laimingi. Ką čia tauški?
– Pareigos, – atsakė Zakas. – Branda. Tą pačią akimirką, kai lioviausi vijęsis vaizdo kamerą, su manimi pasisveikino mirtis.
Entonis nusikvatojo.
– Negaliu patikėti. Visada buvai originalus, bet šįkart šis tas naujo. Žinai, ko tau reikia?
– Nieko. Nieko man nereikia. Viskas bus gerai.
– Tau reikia susitupėti. Klausyk, anksčiau gyvendavai dėl darbo, dabar to nebepakanka. Tai gerai. Bet tu pasižiūri į brolius ir nori to, ką turi jie, o tave šitai gąsdina, todėl verčiau renkiesi depresiją. Tai blogai. Pažvelk tiesai į akis. Branda – ne mirtis. Tik kitas žingsnis gyvenime. Dauguma žmonių žengia jį anksčiau už tave, bet tu susitvarkysi kuo puikiausiai. – Entonis gurkštelėjo kavos. – Tik teks pradėti susitikinėti su kitokio tipo moterimis.
– O kuo blogos tos, su kuriomis susitikinėju?
– Jos jaunesnės už tavo automobilį, nešiojasi peilius ir nuogos laksto motociklais greitkeliais.
– Bet jos pranašesnės už plastikines pupytes, su kuriomis susitikinėji tu. Koks paskutiniosios vardas? Šeril? Dėl Dievo, – užvertė akis Zakas.
– Šeril turi daugybę puikių bruožų, – be didelio entuziazmo atrėmė Entonis.
– Pasakyk nors vieną.
– Moka skaityti. Ar esi susitikinėjęs su raštinga mergina?
– Klausyk, šiuo metu nenoriu su niekuo susitikinėti.
– Tu su niekuo nesusitikinėji? – Entonis susiraukęs nužvelgė Zaką. – Tavo gyvenime nėra moterų?
– Ilsiuosi. – Zakas atsilošė ir ėmė pirštais belsti į sutrūkinėjusius suolo apmušalus. – Sutelkiau dėmesį į karjerą.
– O, tu tikras šaunuolis. Kada paskutinį kartą… buvai pasimatyme?
– Naujųjų metų vakarą.
Entonis papurtė galvą.
– Jau du mėnesiai. Pakaktų šios vienos priežasties, kad pultum į depresiją.
– Aš ne taip baisiai ir prislėgtas. – Zakas ėmė sparčiau barbenti pirštais. – Gal galėtume baigti šitą temą?
– Gerai, tu nepasiruošęs vesti. Pradėk nuo mažesnių dalykų. Įsigyk šunį.
– Šunį? Šunį? – Zakas pliaukštelėjo per stalą. – Šunį. Tik to man ir trūko, apspangusio šunėko didžiulėmis liūdnomis akimis, telepatiškai besiskundžiančio, kad niekada manęs nemato, ir klausiančio, kur valkiojausi?
– Zakai…
– Be to, kartą turėjau šunį. Gavau jį, kai buvau trejų.
– Zakai…
– Išvažiavau mokytis į koledžą ir jis nudvėsė. Šunys yra atsakomybė. Negalima jų palikti.
– Tu išvažiavai mokytis į koledžą. – Entonis įsmeigė maldaujamą žvilgsnį į lubas. – Negaliu patikėti. Zakai, jei gavai šunį būdamas trejų, kai išvažiavai mokytis, jam buvo penkiolika metų. Arba