Devino Makeido meilė. Nora RobertsЧитать онлайн книгу.
taip ir padarė, tik Devinas liko apmokėti sąskaitos.
Už lango broliai kumščiavosi, bet greičiau iš įpročio nei iš tikro pykčio. Nekreipdamas į juos dėmesio Devinas nusišypsojo Kesei.
– Jie tik nuleidžia garą, – paaiškino jis atskaičiavęs arbatpinigių, kurie neturėtų jos trikdyti.
– Tokiu vakaro metu čia kartais sukiojasi šerifas, – beveik pašnibždomis perspėjo ji. Devino ausims jos balsas buvo pati gražiausia muzika ir jis atsiduso.
– Einu, išskirsiu juos.
Jis lėtai atsikėlė nuo suolo. Pagalvojo, kad motina turbūt nutuokė apie jo jausmus. Nuo jos nieko negalėjai nuslėpti. Dievas mato, jie visi mėgino, bet nė karto neišdegė. Nujautė, ką ji jam pasakytų.
Kad jis jaunas ir bus dar kitų merginų, kitų moterų ir kitų meilių. Tai sakydama ji linkėtų jam geriausios sėkmės.
Devinas žinojo: nors jis dar nėra visiškai suaugęs, turi vyro širdį. Ir ji nebepriklauso jam.
Tačiau jausmus laikė kietai užgniaužęs, nes neištvertų, jei Kesė imtų jo gailėti. Jis atsainiai padavė pinigus ir išėjo iš užkandinės skirti brolių. Čiupęs Šeiną už sprando alkūne smogė Reifui į pilvą, pažiūrėjęs į Džeradą kilstelėjo antakį ir draugiškai pasiūlė eiti žaisti pulo.
1
Antietamo miestelis vėlyvą pavasarį atrodė gražiai. Šerifas Devinas Makeidas mėgdavo pasivaikščioti nelygiais šaligatviais, uosti ką tik nupjautos žolės, gėlių kvapus, klausytis šunų amsėjimo ir vaikų šūkalojimo.
Jam patiko gilintis į miestelio tvarką, jo kasdienybę ir nedidelius pokyčius. Darželyje palei banką žiedus skleidė rožinės begonijos. Prie langelio, pro kurį buvo aptarnaujami važiuotieji klientai, stovėjo trys automobiliai, sudarydami spūstį.
Kiek tolėliau priešais paštą vyrai stūmė laiką ir kvėpavo grynu oru. Pro kirpyklos langą Devinas pamatė mažylį, kuriam pirmą kartą buvo kerpami plaukai, o jo mama kramtė nagus ir mirkčiojo ašarų pilnomis akimis.
Vėjyje plaikstėsi plakatai, kviečiantys į paradą ir iškylą, skirtą JAV žuvusiųjų karuose atminimo dienai. Ruošdamiesi šiam renginiui kai kurie gyventojai rūpestingai šveitė arba iš naujo dažė savo namų priebučius.
Devinas šį renginį mėgo, nors jam vykstant visada pakakdavo automobilių spūsčių ir kitokių nepatogumų. Jam patiko tradicijų tęstinumas ir nuspėjama įvykių tėkmė. Tai, kaip miestelio gyventojai dar gerokai prieš prasidedant paradui susistatys ant šaligatvio sulankstomas kėdutes, pasidės šaltkrepšius, norėdami užsitikrinti, kad gerai matys gatve žygiuojančius orkestrus ir dirigentus, mojuojančius lazdele.
O labiausiai jam patiko, kaip energingai miestiečiai įsitraukdavo į visą savaitgalį vykstančią šventę, kaip ji jiems rūpėjo, kokie jautėsi išdidūs.
Tėvas pasakojo, kad jo vaikystėje per vieną iš pirmųjų Atminimo dienos paradų labai senas žmogus, vilkintis pilka Konfederatų armijos uniforma, klibikščiavo drauge su kitais Pagrindine gatve. Jis buvo gyvas pilietinio karo liudininkas.
„Dabar ir jis miręs, mirę jie visi“, – mąstė Devinas žvelgdamas į paminklą miestelio aikštėje. Mirę, bet nepamiršti. Bent jau tokiuose mažuose miesteliuose kaip šis, kuriuose kadaise grumėjo patrankos, plieskė šautuvų ugnis, aidėjo klaikios sužeistųjų dejonės.
Apsisukęs Devinas nužvelgė gatvę ir atsiduso. Pastebėjo ponios Mec biuiką, pastatytą – kaip visada – draudžiamoje vietoje. Galėtų išrašyti jai baudą, Devinas žinojo, ji susimokėtų. O tada įkrypuotų į šerifo būstinę nešina baudos kvitu ir atskaitytų jam pamokslą. Dar kartą sunkiai atsidusęs Devinas įsispoksojo į bibliotekos duris. Be abejo, ji viduje liežuvauja su Sara Džeine Pofenberger.
Sukaupęs visą drąsą ir jėgas jis užkopė akmeniniais laiptais.
Ponia Mec buvo kaip tik ten, kur jis ir tikėjosi rasti – palinkusi į priekį, putlia alkūne įsirėmusi į nemažą šūsnį romanų minkštais viršeliais ji su bibliotekininke aptarinėjo naujausias miestelio blogybes. Devinas niekaip nesuprato, kodėl itin apkūnios moterys taip mėgsta nežmoniškais raštais išmargintas sukneles.
– Laba diena, ponia Mec, – ramiu balsu kreipėsi šerifas. Ankstyvos jaunystės laikais panelė Sara Džeinė ne kartą jį buvo išgrūdusi iš bibliotekos.
– O, sveikas, Devinai. – Ponia Mec pasisuko į jį plačiai šypsodamasi. Ji alkūne vos nenugriovė šūsnies knygų, bet panelė Sara Džeinė, nors atrodė panaši į gausiai skudurais apkarstytą kaliausę, buvo vikresnė. – Kaip jautiesi tokią puikią popietę?
– Puikiai. Laba diena, panele Sara Džeine.
– Labas, Devinai. – Sara Džeinė karališkai linktelėjo, pilki jos plaukai buvo glotniai nušukuoti nuo blyškaus it popierius veido, iškrakmolyta apykaklė užsegta pasmakrėje. – Gal atnešei grąžinti „Raudoną narsumo ženklą“2?
– Ne, panele. – Jis vos neišraudo. Prieš dvidešimt metų Devinas pametė tą prakeiktą knygą, jau seniai už ją sumokėjo, o kad būtų rūpestingesnis už bausmę visą mėnesį šlavė biblioteką. O dabar, nors buvo jau vyras – negana to, nešiojo šerifo žvaigždę ir buvo laikomas patikimu žmogumi, Saros Džeinės Pofenberger plieninio žvilgsnio galia vėl virto berniuku.
– Knyga yra lobis, – kaip paprastai paaiškino ji.
– Taip, panele. Beje, ponia Mec… – kreipėsi į ją Devinas, ne tiek rūpindamasis eismo taisyklių pažeidimu, kiek norėdamas nukreipti nuo savęs dėmesį. – Jūs pastatėte automobilį neleistinoje vietoje. Ir vėl.
– Aš? – susijaudino ponia Mec, žvelgdama nekaltomis akimis. – Vaje, net neįsivaizduoju, kaip tai nutiko, Devinai. Galėčiau prisiekti, kad pastačiau leistinoje vietoje. Užbėgau tik minutėlei pasiimti kelių knygų. Ruošiausi eiti pėsčia, bet prireikė į miestelį, grįždama sumaniau stabtelėti. Skaitymas yra tikra Dievo dovana, ar ne, Sara Džeine?
– Teisybė. – Nors lūpos nesišypsojo, tamsiose Saros Džeinės akyse raukšlėtame veide žybčiojo linksmos kibirkštėlės. Devinui teko susiimti, kad nepradėtų nekantriai trypčioti.
– Jūsų automobilis draudžiamoje vietoje, ponia Mec.
– Ak, brangusis. Juk neišrašysi man baudos, ar ne?
– Dar ne dabar, – sumurmėjo Devinas.
– Ponas Mecas labai susijaudina, kai aš gaunu baudą. Be to, esu čia tik minutę ar dvi, tiesa, Sara Džeine?
– Tik minutę ar dvi, – patvirtino Sara Džeinė ir pamerkė Devinui.
– Jeigu pavažiuotumėte savo automobiliu…
– Būtinai. Tikrai pavažiuosiu. Tuojau pat, tik pasiimsiu knygas. Neįsivaizduoju, ką veikčiau, jeigu neturėčiau knygų, nes ponas Mecas visą laiką žiūri televizorių. Išrašyk jas man, Sara Džeine, kol Devinas papasakos, kaip sekasi jo šeimai.
Devinas iškart pajusdavo, kad jį siekiama nuginkluoti. Šiaip ar taip, jis buvo policininkas.
– Ačiū, mums viskas gerai.
– Ak, kokie puikūs kūdikėliai. Tik pagalvok, du tavo broliai susilaukė vaikučių vos per kelis mėnesius vienas nuo kito. Turėčiau juos aplankyti.
– Kūdikiams irgi viskas gerai. – Pagalvojęs apie tuos mažučius padarėlius Devinas kiek sušvelnėjo. – Auga.
– Žinoma, ir turi augti, tiesa, Sara Džeine? Auga kaip piktžolės, kurių neįmanoma sustabdyti. Tai dabar jau turi sūnėną ir dukterėčią.
– Du
„The Red Badge of Courage“ (1895) – ameri kiečių rašytojo Stefano Krano (