Maištingasis Aleksas. Robyn GradyЧитать онлайн книгу.
liovėsi, likus dešimčiai minučių iki starto, – puolė aiškinti Aleksas jausdamas, kaip ereliškas Morisėjaus žvilgsnis pataria jam verčiau patylėti. – Trasa džiūvo. Jeigu būčiau galėjęs apvažiuoti kelis pirmus ratus pradžiovinti kelią – būčiau ryte surijęs kilometrus, kol visi kiti, įstrigę apžiūros duobėse, būtų vėl keitę padangas, skirtas sausam orui.
Džeris neįtikintas kažką sumurmėjo.
– Sukant į tą S formos posūkį, tau reikėjo geresnio sukibimo. Aišku kaip dieną: neteisingai įvertinai situaciją.
Skatinamas įpročio atsikirsti, Aleksas sugriežė dantimis. Nors situacijos jis tikrai neįvertino neteisingai, lemtingą klaidą visgi padarė. Jo mintys nebuvo visu šimtu procentų sutelktos į darbą. Jeigu būtų buvusios, tą posūkį jis būtų įveikęs kuo lengviausiai, be vargo būtų laimėjęs ir visas lenktynes. Po galais, juk sausa trasa gali važiuoti bet kas, o lietingomis sąlygomis kaip tik ir sublizga vairuotojo sugebėjimai, patirtis bei intuicija. Kaip tik tokiais atvejais Aleksas Vulfas pasirodydavo kuo puikiausiai. Kad pasiektų dabartinių rezultatų – atsidurtų viršūnėje, – jis dirbo velniškai daug ir toli gražu nebepriminė to jauno chuliganėlio, kuris tik ir svajojo greičiau ištrūkti iš groteskiškai prašmatnaus, nenormaliai nelaimingo, iki šių dienų Oksfordšyro priemiestyje tebestovinčio Anglijos dvaro.
Tačiau prisiminimai jau praeityje.
Ar bent jau ten buvo iki tol, kol į jo elektroninio pašto dėžutę pradėjo plaukti tie laiškai.
Kol Džeris, Morisėjus ir keletas kitų kalbėjosi atokiau, Aleksas vėl nugrimzdo į apmąstymus apie sesers žinutę. Anabela rašė, kad miesto taryba paskelbė Vulfų dvarą pavojingu statiniu ir kad Džeikobas parvažiavo grąžinti namui buvusios šlovės. Atminty vėl iškilo tų amžių senumo koridorių ir didelių apdulkėjusių baldų vaizdai; Aleksas galėjo prisiekti net užuodžiąs mėgstamo tėvo gėrimo raugą bei dvoką. Šydas tarp dabarties ir praeities dar labiau suplonėjo, pasigirdo girto tėvo kliedesiai. Nugarą perliejo diržo pliaukštelėjimas.
Stipriai užsimerkdamas Aleksas užgniaužė pasibjaurėjimą. Tą mauzoliejų paveldėjo vyriausiasis sūnus Džeikobas, bet jeigu nuosavybė būtų tekusi jam, jis su pasimėgavimu būtų sulyginęs ją su žeme.
Gerų vaikystės prisiminimų visgi būta. Anabelai laiške užsiminus, kad Natanielis, jauniausiasis iš Vulfų klano – bent jau iš santuokinių Viljamo vaikų, – tuokiasi, Aleksas nesusilaikė nenusišypsojęs. Anabela, jau metų metus garsėjanti kaip profesionali fotografė, buvo pakviesta oficialiai fotografuoti vestuvių ceremonijos. Naujienas apie brolį aktorių Aleksas sekė laikraščiuose… todėl žinojo, kad savo debiuto Vest Ende vakarą Natanielis pasišalino nuo scenos ir sukėlė didžiulę sumaištį. O vėliau per Los Andžele įvykusius apdovanojimus buvo pripažintas Geriausiu metų aktoriumi.
Aleksas užsimiršęs patrynė petį.
Mažasis broliukas jau buvo suaugęs, sulaukęs populiarumo ir akivaizdžiai įsimylėjęs. Šitai privertė Aleksą suvokti, kiek daug prabėgo laiko. Kaip jie visi išsibarstė. Natanielį jis geriausiai atminė, kai šis dar buvo liesas vaikis, nuo tikrovės besislepiantis už brolių linksmintojo kaukės, net jeigu dėl to užsitarnaudavo vieną kitą tėvo smūgį.
Balsai tapo garsesni, ir Aleksas atsitokėjo. Kitame patalpos gale kalbėjęsi Džeris su Morisėjumi savo pasitarimą, regis, buvo baigę ir ėjo link jo.
Gydytojas suraukė kaktą ir nusiėmė akinius.
– Dabar pamėginsiu atitaisyti tavo išnirusį sąnarį. Kuo anksčiau jis grįš į vietą, tuo geriau. Paskui lauksime, kada galėsi būti pergabentas išsamiai apžiūrai į privačią Vindzoro kliniką.
– O kai apžiūra bus baigta? – paklausė Aleksas.
– Tarsimės su specialistais, ar reikalinga operacija.
Aleksui šoktelėjo pulsas.
– Palaukit, palaukit. Ramiau. Operacija?
– …ar poilsis bei reabilitacija. Taip juk nutinka jau ne pirmą kartą. Šiam pečiui reikia laiko, – mojuodamas akiniais ore, lyg norėtų pabrėžti savo žodžius, pasakė Morisėjus. – Ir nemėgink savęs apgaudinėti.
– Jeigu tik galėsiu dalyvauti Malaizijos lenktynėse.
– Kitą savaitgalį? – eidamas link darbo stalo nustebęs paklausė Morisėjus. – Atleisk, bet šitai gali pamiršti.
Nekreipdamas dėmesio į naują skausmo dūrį Aleksas pasirėmė ant kairiosios alkūnės ir pašaipiai nusijuokė.
– Man regis, tik aš galėsiu nuspręsti, ar būsiu pajėgus dalyvauti, ar ne.
– Kaip kad nusprendei, kuriomis padangomis pradėti lenktynes?
Alekso žvilgsnis nukrypo į Džerį Skvajersą, ir jo kaklą nutvilkė karštis, o liežuvis taip ir niežėjo atsikirsti. Tačiau pasiduodamas pykčiui jis nieko nelaimės, susierzinimą gali nukreipti tik į save. Ką čia ir kalbėti, jis susimovė. Dabar, net jeigu jam tai ir nepatinka, reikia susiimti ir paklusniai vykdyti nurodymus… Žinoma, ne amžinai ir sau palankiomis sąlygomis. Nes – tegu niekas nesuklysta – jeigu jau jis privalo praleisti būsimas lenktynes, Šanchajuje vyksiančiame ketvirtajame raunde trūks plyš dalyvaus.
Bet pirmiausia reikės nusikratyti žiniasklaidos. Po tokios įspūdingos avarijos klausimų apie sužeidimus ir jų poveikį karjerai netrūks. Fotografai jį persekios kiekviename žingsnyje ir visais įmanomais būdais mėgins pagauti lemtingą kadrą: šių laikų pasaulinę žvaigždę, didįjį Aleksą Vulfą, besiraitantį iš skausmo su bejėgiškai parišta ranka. Kad jį kur, jeigu leisis paparacų pavaizduojamas kaip apgailėtinas invalidas.
Dėl šios priežasties dabar slaptumas – svarbiausias reikalas. Reabilitacija vyks jo nuošalioje Rozbėjaus viloje Sidnėjuje. Jis susiras profesionalę, kuriai nesvetimas unikalus elitinių sportininkų kodeksas. Ypatingą savo srities specialistę, kuriai galbūt patiktų jo kreivas vypsnys, kuri gal neatsisakytų su juo pavakarieniauti, o mainais pasirašytų medicininį leidimą laiku sėstis už vairo ketvirtajam raundui.
Pradėjus veikti nuskausminamiesiems, skausmui petyje apmalšus, Aleksas užsimerkė ir vėl atsigulė.
Kai petys bus savo vietoje, o visi tyrimai atlikti, jis kaipmat lieps savo padėjėjui Eliui Stylui imtis darbo. Jis privalo rasti tokiam darbui tinkamą fizioterapeutę. Ir greitai. Ar ne per daug ir taip gyvenime prarado?
Tegu padeda jam Dievas, bet šį mūšį jis žūtbūt laimės.
ANTRAS SKYRIUS
Važiuodama medžių apsuptu įvažiuojamuoju keliu link vienos įspūdingiausių kada nors matytų vilų, Libė Henderson nupūtė nuo antakių ilgus kirpčius ir dar kartą pakartojo savo teiginius Aš tai galiu ir Nėra ko nerimauti.
Jausdama gerkle kylantį lengvą šleikštulį Libė atminė, kaip dar visai neseniai buvo savimi pasitikinti moteris. Jos niekas negąsdino. Niekas nebūtų galėjęs jos sulaikyti. Tas entuziazmas padėjo pasiekti svaigių aukštumų, kur ji jautėsi saugi ir gyva, kur kėlė visiems susižavėjimą. Ji du kartus buvo tapusi Pasaulio moterų banglentininkių čempione. Ir ją neretai vis dar užklupdavo akimirkos, kai negalėdavo patikėti, jog ši nuostabi kelionė taip neįtikėtinai pasibaigė.
Banglenčių sportu Libė užsiiminėjo nuo pat vaikystės. Tėvai ją visada vadindavo mažąja jų undinėle. Ji treniruodavosi kiekvieną laisvą minutę – irstydavosi baidarėmis, plaukiodavo, su bangų mūša ant pilvo čiuoždavo į krantą, tobulindavo banglentininkės įgūdžius. Endorfinai ir degimas, kurį teikė savo galimybių ribų bandymai, buvo didžiausia jos gyvenimo laimė.
Daugiausia jaudulio suteikė Pasaulio čempionės titulas: puikūs rėmėjai, didžiuliai straipsniai per kelis