Geležies karalius. Julie KagawaЧитать онлайн книгу.

      Aš spoksojau į puodelį. Šnypščiantis baltas skystis kvepėjo šokoladu ir žolelėmis, tik kažkaip stipriau, kvapas buvo toks stiprus, kad ėmė ašaroti akys.

      – Kas tai? – paklausiau.

      Seselė tik nusišypsojo ir išėjo iš palatos.

      Aš atsargiai gurkštelėjau ir pajutau, kaip šiluma nuslydo gerkle į skrandį. Skonis buvo nuostabus, kaip geriausio pasaulyje šokolado, su švelniu karstelėjusiu poskoniu. Dviem gurkšniais pabaigiau gėrimą ir apvertusi puodelį mėginau pagauti paskutinius lašus.

      Beveik iškart pajutau mieguistumą. Gulėdama ant raukšlėto čiužinio akimirkai užmerkiau akis ir viskas nutolo.

      MANE PAŽADINO TYLŪS BALSAI, paslapčia besikuždantys čia pat, už užuolaidų. Aš mėginau pajudėti, tačiau jaučiausi taip, lyg mano kūnas būtų suvyniotas į vatą, o į galvą prikišta marlės. Šiaip ne taip atmerkiau akis. Už užuolaidų pamačiau du siluetus.

      – Nesielk neapgalvotai, – perspėjo tylus rimtas balsas. Seselė, pagalvojau, savo kliedesiuose svarstydama, gal ji man dar duotų to šokoladinio gėrimo. – Atsimink, tavo pareiga yra stebėti mergaitę. Neturėtum daryti nieko, kas gali atkreipti dėmesį.

      – Aš? – paklausė iki skausmo pažįstamas balsas. – Atkreipti į save dėmesį? Kodėl turėčiau taip elgtis?

      Seselė purkštelėjo.

      – Jeigu visa šokėjų komanda pavirs pelėmis, Robinai, aš labai tavimi nusivilsiu. Mirtingieji paaugliai yra akli ir žiaurūs. Tu tai žinai. Neturėtum keršyti, kad ir ką jauti mergaitei. Ypač dabar, kai dedasi nerimą keliantys dalykai.

      Aš sapnuoju, – nusprendžiau. – Kito paaiškinimo nėra. Kažin ko buvo įmaišyta į tą gėrimą? Prietemoje už užuolaidų esančios figūros buvo keistos ir išplaukusios. Seselė atrodė dar mažesnė, vos šimto centimetrų. Kitas šešėlis buvo dar keistesnis: normalaus dydžio, tačiau su kažkokiais iškilumais ant galvos – ragais ar ausimis.

      Aukštesnis šešėlis atsiduso, nuėjo prie kėdės, atsisėdo ir susikryžiavo ilgas kojas.

      – Aš girdėjau tą patį, – sumurmėjo jis. – Sklinda niūrūs gandai. Abeji rūmai nerimsta. Lyg kažkas būtų išgąsdinęs juos abejus.

      – Kaip tik todėl privalai toliau būti jos skydu ir globėju. – Seselė pasisuko, užsidengė rankomis lūpas ir jos balse pasigirdo nepasitenkinimas. – Aš nustebusi, kad tu jai dar nedavei miglavynio. Jai šiandien suėjo šešiolika. Šydas tuoj perplyš.

      – Žinau, žinau. Aš ketinu. – Šešėlis atsiduso ir paslėpė veidą delnuose. – Šitą reikalą aš sutvarkysiu vėliau, šią popietę. Kaip ji?

      – Ilsisi, – pasakė seselė. – Vargšas vaikas, ją taip traumavo. Daviau jai lengvo migdančiojo gėrimo – ji neatsibus, kol reikės eiti namo.

      Pasigirdo kikenimas.

      – Vienas vaikas, išgėręs tavo „lengvo“ migdančiojo gėrimo, neatsibudo dvi savaites. O tu dar aiškini apie neatsargumą.

      Jos atsakymas buvo iškraipytas ir neaiškus, bet aš buvau beveik tikra, kad išgirdau:

      – Ji yra savo tėvo dukra. Jai viskas bus gerai.

      O gal taip tik pasirodė. Pasaulis išskydo kaip nesufokusuotame fotoaparate ir kuriam laikui aš vėl nugrimzdau į nebūtį.

      – MEGANA!

      Kažkas mane purtė ir žadino. Aš nusikeikiau ir sumosikavau rankomis, trumpam sumišusi, tada pagaliau pakėliau galvą. Vokai buvo lyg pripildyti švino, akys užtraiškanojusios ir aš niekaip negalėjau sutelkti žvilgsnio. Dejuodama prasikrapščiau akis ir apsiblaususi pamačiau Robio veidą. Akimirką jo suraukti antakiai išdavė susirūpinimą, bet tada aš sumirksėjau ir jis vėl tapo normaliu besišypsančiu Robiu.