Ypatingos akimirkos. Julia JamesЧитать онлайн книгу.
save atsakant kažką malonaus. Tada Nikosas Kasandrosas ištiesė ranką ir kažką pasakė žemu balsu. Ji nesuprato, tik gėrėjosi žemu tembru, klausėsi, kaip jis lėtai taria žodžius ir juto nežymų akcentą, nors jo anglų kalba buvo nepriekaištinga. Sustingusi ji įdėjo savo delną į vyriškio delną.
Delnas ir pirštai buvo vėsūs ir stiprūs, o vos tik prisilietė, Sofija pajuto, kaip kūnu nuvilnijo dar viena keista jausmų banga. Mergina ištraukė savo delną, tačiau ir toliau stovėjo bei įdėmiai žiūrėjo į svečią. Negalėjo atitraukti akių nuo jo veido.
Staiga vyriškis užmerkė tamsių blakstienų apskliaustas akis ir mergina pajuto, kaip vėl užgniaužė kvapą. Tada tėvas vėl prašneko:
– Pone Kasandrosai, mano duktė yra studentė ir man labai pasisekė, kad gyvena su manimi čia, o ne kokiame nors pigiame studentų bendrabutyje. – Jis draugiškai nusišypsojo.
Vyriškis ir vėl žvelgė į ją tamsiomis akimis, o šis žvilgsnis vėl paveikė Sofiją.
– Ką studijuojate? – tiesiai paklausė.
Vėl tas gilus, su vos juntamu akcentu sukrečiantis balsas. Vėl tos akys – tokios tamsios žvelgiančios į ją…
– Muziką, – atsakė šiek tiek sulaikiusi kvėpavimą.
– Tikrai? Kokia jūsų specialybė? – tai buvo tik mandagūs klausimai. Paprasčiausias svečio ir šeimininko dukters pokalbis. Bet Sofijai pasirodė, kad jame slypi kažkas daugiau.
– Fortepijonas, – tik tiek tesugebėjo atsakyti.
– Esu tikras, kad Sofija po vakarienės mums paskambins, – pasakė Edvardas Grantonas. Sofija atsisuko į tėvą.
– Ar ponas Kasandrosas pasiliks vakarienės?
– Jūsų tėvas buvo toks malonus ir pakvietė, – sumurmėjo svečias. Balsas buvo ramus, o tamsios blakstienos slėpė jo akis. – Tikiuosi, nesukelsiu jums nepatogumų.
– O ne! Tikrai ne! – atsakė ji ir vėl pritrūko oro. Paskui jos veidą nušvietė plati šypsena. – Būtų malonu!
Nikosas ramiai pasižiūrėjo į Sofiją. Jo tamsiose ilgomis blakstienomis akyse mergina kažką įžvelgė. Ir tas kažkas, rodos, vėl sukėlė tą keistą jausmų bangą, kurią pajuto, vos išgirdusi jo balsą. Galėjo neatitraukti akių dar vieną ilgą neįtikėtiną akimirką. Skendo jo akių gelmėse ir jautė, kaip jos pačios akys vis plėtėsi…
Tėvo balsas sugrąžino ją į tikrovę:
– Sofija, aš jau pasakiau poniai T., bet būtų malonu, jei užsuktum ir paklaustum, ar nereikia pagalbos. O dabar tau bus nuobodu, nes turiu pasikalbėti su ponu Kasandrosu apie verslą, taigi…
Sofija suprato užuominą.
– Taip, žinoma. Aš… Pasimatysime vėliau. – Ji mandagiai linktelėjo vyrui, atėmusiam kvapą, tada pasisuko išėjimo link, nors mieliau būtų pasilikusi čia ir spoksojusi į jį, gėrėjusis juo…
Vyras atidarė jai duris. Sofija stabtelėjo, Nikosas staiga nusišypsojo.
– Migdolo žiedas, – sumurmėjo ir pirštais labai švelniai nubraukė nuo plaukų netyčia užsilaikiusius žiedlapius. Merginos akys ir vėl sužibėjo, ji virptelėjo. Sulaikė kvapą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.