Kalbanti tyla. Heather GudenkaufЧитать онлайн книгу.
Luisas, – ar Petra čia?
− Ne, – atsakau ir nukreipiu žvilgsnį į Martiną, kuris akimirkai nuleidžia galvą, paskui vėl kilsteli smakrą.
– Gal mes galėtume pasikalbėti su Kali? Atrodo, kad Petra… – pradeda neryžtingai aiškinti Martinas. – Mes ką tik pasigedome Petros ir pagalvojome, gal Kali pajėgtų padėti mums išsiaiškinti, kur ji galėtų būti.
– O, Dieve mano, žinoma. Prašau užeiti.
Rodydama jiems kelią į svetainę pastebiu ant žurnalinio staliuko besivoliojančias alaus skardines. Paskubomis jas surinkusi nulekiu į virtuvę išmesti.
– Bėgu, prižadinsiu Kali, – tarsteliu vienu sykiu įveikdama po dvi laiptų pakopas ir jausdama gildantį nerimą dėl Martino su Filda pradedu šaukti dar iš tolo: – Kali, Kali, kelkis, mieloji, man reikia su tavimi pasikalbėti!
Kai pasiekiu laiptų aikštelę, atsiveria Beno kambario durys. Jis nedėvi pižamos švarkelio. Jo ugninius plaukus, pastebiu, laikas kirpti.
– Labas rytas, Benai, jie neranda Petros, – tarsteliu per petį ir, pasiekusi Kali kambario duris, plačiai atlapoju.
Lova sujaukta, ant grindų numesta iš kojinaitės pasiūta beždžionėlė šypsosi man. Suglumusi stabteliu ir pasisuku į sūnų:
– Benai, o kur Kali?
Gūžtelėjęs pečiais jis grįžta į savo kambarį. Greitosiomis apžiūrėjusi svečių kambarį, savo miegamąjį ir Beno kambarį, skrieju laiptais žemyn.
– Jos irgi nėra! – sušunku prabėgdama pro Luisą su Martinu ir išklerusiais laiptais, pakeliui dar įžiebusi šviesą, nusileidžiu į mūsų betoninį rūsį, kur mane kiaurai persmelkia drėgmė. Aplinkui tik voratinkliai ir dėžės. Dar mūsų senas tuščias šaldiklis. Širdis akimirką liaujasi plakusi. Kas negirdėjo apie vaikus, kurie žaisdami slėpynių įsigudrina įlįsti į senus šaldytuvus ar šaldiklius, ir nepajėgia išsigauti lauk? Kiek kartų sakiau Grifui, kad reikia atsikratyti šiuo senu griozdu. Bet jis tuo nepasirūpino. O ir aš taip pat. Prilėkusi prie šaldiklio trūkteliu rankeną. Į nosį tvoskia slogus kvapas, bet šaldiklyje nieko nėra. Stengdamasi atgauti kvapą pasuku prie laiptų. Matau viršuje manęs laukiančius Martiną su Luisu. Akimirksniu įveikiu laiptus, pralekiu pro juos ir išpuolu pro užpakalines duris. Apžiūriu galinį kiemą. Nubėgusi į giraitės pakraštį, įsispitriju į šešėliuotus medžius. Uždususi grįžtu į namus. Luisas ir Martinas laukia manęs prie tinkleliu aptrauktų durų.
– Jos čia nėra.
Luiso veido išraiška lieka rami, bet Martinas nepajėgia slėpti nusivylimo.
– Gerai, vadinasi, greičiausiai kartu išspruko kur nors pažaisti. Ar tau kyla kokių minčių, kur jos galėtų būti? – teiraujasi Luisas.
– Parke? Galbūt mokykloje? Bet taip anksti? Kiek dabar? Šešta valanda? – klausiu aš.
– Petra pradingo vėliausiai pusę penkių, – sausai ištaria Martinas. – Kur jos būtų galėjusios eiti tokiu ankstyvu metu?
– Nežinau, nieko nesuprantu, – sakau.
Luisas prašo manęs leisti apsidairyti aplinkui ir aš stebiu, lipdama jam ant kulnų, kaip kryptingai jis šukuoja mano namus naršydamas spintas ir paloves. Kali nėra.
– Informaciją apie Petrą telefonu perdaviau visiems pareigūnams. Jie jau ieško jos po visą miestą, – aiškina Luisas. – Nepanašu, kad mergaitės buvo… – Akimirką patylėjęs pasitaiso: – Kad mergaitėms būtų nutikę kas bloga. Siūlyčiau ieškoti tose vietose, kur jos paprastai mėgdavo lankytis.
Atrodo, kad Martinui šis planas kelia abejonių, bet jis linkteli galva, ir paseku jo pavyzdžiu.
– Tone, lauke stovi Grifo pikapas. O jis pats ar čia? Gal mums pasakytų, kur galėtų būti mergaitės?
Taigi Luisas kaip visada mandagiai klausia manęs, ar šį rytą įmanoma susikalbėti su Grifu, ar jis guli paslikas mūsų miegamajame po vakarykščių išgertuvių.
– Grifo nėra. Išvažiavo žvejoti su Rodžeriu šįryt. Ketino vykti maždaug pusę keturių ar panašiai.
– Ar jis galėjo pasiimti mergaites žvejoti? – viltingai klausia Martinas.
– Ne, – nusijuokiu aš. – Grifui niekada nešautų į galvą imti dviejų mažų mergaičių į didžiąją žvejybą. Ketino būti iki pat šeštadienio. Esu įsitikinusi, kad mergaitės neiškeliavo su juo meškerioti.
– O aš nelabai, Tone. Galbūt jis vis dėlto nusprendė jas pasiimti? Gal paliko raštelį? – klausia Luisas.
– Ne, Luisai. Esu tikra, kad jis to nepadarė, – atkertu jau pradėdama širsti.
– Ką gi, gerai, – pasiduoda Luisas. – Pasikalbėsime po valandos. Jeigu per tą laiką mergaitės neatsiras, keisime veiksmų planą.
Išgirstu šlamesį ir atsisukusi pamatau ant laiptų sėdintį Beną. Iš pirmo žvilgsnio jį galima supainioti su Grifu. Dėl plačių pečių ir ugninių plaukų. Tik akys skiriasi. Beno akys švelnios ir romios.
– Benai, – pašaukiu. – Kali su Petra kažkur išėjo ir man reikia jas surasti. Kur jos galėtų būti?
– Jos girioje, – kaipmat pasigirsta atsakymas. – Kai tik išnešiosiu paštą, eisiu jų ieškoti.
– Paskambinsiu, kad keletas pareigūnų apžiūrėtų girią palei jūsų namus. Po valandos… – dar kartą primena Luisas. – Pasikalbėsime po valandos.
BENAS
Šį rytą prabudau staigiai, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės. Vėl sapnavau tą kvailą sapną. Tą, kuriame mudu lipame į seną riešutmedį girioje. Tą palei Vienišo medžio tiltą. Kaip visada kilsteliu tave, o tu taip tvirtai įsikimbi į žemutinę šaką, kad net krumpliai pabąla. Niurzgiu, kad paskubėtum, nes negaliu stypsoti čia kiaurą dieną. Tu lipi, o aš stebiu iš apačios. Dabar tau kopti jau lengviau, nes šakos arti viena kitos. Storos ir tvirtos. Kopi vis aukščiau ir aukščiau, kol galiu įžiūrėti tik plikus kelius, o paskui – viso labo teniso batelius. Šaukiu tau: „Per aukštai užsiropštei, Kali, leiskis žemyn! Gali nukristi!“ Paskui tu visiškai dingsti iš mano akiračio. Daugiau tavęs nebematau. Ir galvoju: „Pakliuvau į didelę bėdą.“ Bet netrukus išgirstu šaukiantį balsą: „Lipk čia, Benai! Turi tai pamatyti! Eikš, Benai, ateik!“
Žinau, kad tai tu mane šauki, nors jau senokai nesu girdėjęs, kaip iš tiesų skamba tavo balsas. Tu vis šauki, tačiau aš negaliu lipti. Noriu, tačiau negaliu pasiekti žemutinės šakos, ji per aukštai. Todėl plyšoju tau pavymui: „Palauk manęs! Palauk manęs! Ką ten matai, Kali?“ Prabudau iš sapno visas išpiltas prakaito. Bet ne karšto, o šalto, kurio palydovai – galvos skausmas ir maudimas krūtinėje. Stengiausi vėl užmigti, tačiau negalėjau.
O dabar tu iš tikrųjų kažkur dingai, ir aš dėl to jaučiu kaltę, tarsi būčiau kaip nors prie to prisidėjęs. Kaip mažoji sesutė esi visai nebloga, bet reikalauji didelės atsakomybės. Amžinai turiu tave prižiūrėti. Ar pameni, kai man buvo dešimt, o tau – penkeri? Mama mus išleido prie stotelės laukti mokyklos autobuso. „Prižiūrėk Kali, Benai“, – paprašė ji. Aš prisižadėjau, bet neprižiūrėjau, bent jau iš pradžių.
Buvau pirmą dieną išsirengęs į penktą klasę ir pernelyg šaltakraujiškai nusiteikęs, kad galėčiau tapti darželinukės prižiūrėtoju. Laikiau tave už rankos tik tol, kol pasiekėme mūsų keliuko pabaigą, iš kur mama jau nebegalėjo ilgiau mūsų matyti pro virtuvės langą. Tada išsilaisvinau ir kiek įkabindamas nuskuodžiau tenai, kur mus turėjo paimti autobusas. Tiesa, grįžtelėjau įsitikinti, kad tu vis dar pėdini iš