Milijardieriaus suviliota. Elizabeth BevarlyЧитать онлайн книгу.
jį stiklą gintaro spalvos kokteilio, o kitoje stalelio pusėje rasotą taurę rožinio Kosmopolitan.
Jis kažko laukia, – suprato Dela. Sprendžiant iš elegantiško gėrimo spalvos – moters. Poros retai vakarieniauja Palumbo restorane, nebent jų santykiai ima tvirtėti, ar bent jau vienas iš jų tikisi juos sutvirtinti. Vaikinas meiliai žvilgčioja į Delą, net flirtuoja su ja, nors po keleto akimirkų prie jo turėtų prisijungti moteris. Vadinasi, jis visiškas pašlemėkas.
Tikriausiai trisdešimtasis gimtadienis nebus toks tobulas, kaip ji suplanavo, nes pataikė atsisėsti šalia pašlemėko. Bet – ak, gerai jau – gal ne vien tas pasileidėlis kaltas, kad viskas ne taip, kaip ji įsivaizdavo. Gal netobula net ne dėl to, jog visi apdarai skolinti iš krautuvėlės Mičigano alėjoje, o ne rūpestingai pasirinkti iš nuosavos spintos.
Gali būti (tik gali būti), kad viskas dėl to, jog Dela ne tik negyvena kaip milijonierė, bet dabartinis jos gyvenimas nė nepriklauso jai.
Šiomis dienomis viskas, ką ji daro: kiekviena vieta, kur nueina, kiekvienas ištartas žodis – tikrinama ir kontroliuojama Džefrio. Jos gyvenimas jau niekada nebebus normalus. Ar bent ne toks, apie kokį svajojo Dela. Jį kurs ir jam diriguos kažkas kitas. Vos užgimusią mintį Dela tuojau nustūmė į patį tolimiausią, tamsiausią smegenų užkaborį. Negalvok apie tai šį vakarą, – vėl priminė sau ir susimąstė, kodėl jai taip sunku užsimiršti. Juk šį vakarą ji vis tiek nenori būti Dela. Šiandien, šį vienintelį vakarą, ji trokšta pabūti moterimi, kokia prieš du dešimtmečius už dviejų tūkstančių mylių įsivaizdavo būsianti: Pelenė Dela, miesto numylėtinė ir baliaus gražuolė. Niekas nesugadins šio vakaro. Net ponas Nežavusis Princas, spoksantis gundančiomis akimis ir laukiantis, kol pasirodys jo mergina, lengvai galinti susirasti ir geresnį.
Lyg išgirdęs jos mintis padavėjas prie juos skiriančio tuščio stalelio pasodino triukšmingą ketvertą, per kuriuos vyriškio beveik nebuvo matyti. Dela apsidžiaugė, bet širdies kampelyje sukirbėjo nusivylimas.
Nors ir niekšelis, jis vis tiek buvo pats patraukliausias jos sutiktas vyras.
Vėl pamatė jį po pusantros valandos, ieškodama vietos Čikagos Lyric opera teatro ložėje. Supratusi, jog paklydo, Dela paklausė kelio ir nuskubėjo nurodyta kryptimi, įsmeigusi akis į ložę priešais, iš kurios turėjo atsiverti nuostabus vaizdas į sceną… ir kur sėdėjo gražusis nepažįstamasis, matytas per pietus. Kaip ir restorane jį supo auksas, tik šį kartą eilės paauksintų raižinių, puošiančių sienas ir įrėminančių sceną. Kaip ir restorane jis sėdėjo vienas.
Na gerai jau, išeidama iš restorano Dela pastebėjo, kad jo laukiama moteris dar nepasirodė. Ne, ji visai nesistengė to pamatyti. Pastebėjo ir tiek. Tačiau Dela nežinojo, ar moterį kas nors sulaikė pakeliui ir ji negalėjo atvykti į pasimatymą, ar pagaliau suprato, koks jis žmogus.
Ir jai visai nerūpi. Ei, ji, galima sakyti, beveik neatkreipė į jį dėmesio. Jei dar to neminėjo.
Dabar, eidama tarpeliu prie savo kėdės, ji lygiai taip pat beveik nematė, kad vyras ne tik sėdi toje pačioje ložėje, bet ir toje pat eilėje… trumputėje, tik iš trijų kėdžių. Ir beveik nepastebėjo, kad ant gretimos kėdės jis pasidėjęs programą ir ilgakotę rožę – lyg ko laukdamas.
Akivaizdu: jo mergina tikrai užtruko ir ketina prisijungti prie jo teatre. Pagalvojus, kad teks sėdėti šitaip arti vyriškio, Delos širdyje ėmė plasnoti plaštakės. Suprato, jog praėjusi pro jį į savo vietą kelio pabėgti nebeturės, nebent ryšis Gaučo Markso manevrui iš filmo Naktis operoje ir virve nuskries viršum salės.
Dela giliai įkvėpė, atsiduso ir stengdamasi nusiraminti privertė kojas kilnotis, kol atsidūrė eilės pradžioje šalia jo. Vyriškis kilstelėjo galvą ir atpažinęs ją vėl nutaisė šypseną, nuo kurios jos nugara nubėgo šiurpuliukai. Delos pilve pasklido karštis, smegenys suskystėjo ir iš burnos tarsi išgaravo žodis atsiprašau.
Vyras atsistojo ir burbtelėjo pasisveikinimą, kurio ji beveik neišgirdo, nes iš visų jėgų stengėsi nenualpti. Jis ne tik nuostabiai kvepėjo prabangiu prieskonių ir medienos mišinio aromatu, bet ir buvo gerokai aukštesnis nei ji manė: norėdama pamatyti jo akis Dela turėjo atlošti galvą. O tai gana neįprasta, juk pati avėdama dviejų colių aukštakulnius buvo šešių pėdų ūgio. Net ir be tokių kulniukų ji buvo įpratusi būti visų aplinkinių akių lygyje. O dabar jos akys siekė tik šio vyro pečius, platumo sulig Montana.
Tačiau Delos dėmesį patraukė veidas. Ryžtinga smakro linija, tiesi ir daili nosis, tarsi iš marmuro išskaptuoti skruostikauliai, o akys… Ak, jo akys. Saldžiai kartaus šokolado spalvos, tokios tamsiai rudos ir prikaustančios, kad Dela nepajėgė atplėšti žvilgsnio. Neiškart suprato, jog ją užbūrė ne akių spalva. Ji pastebėjo kažką nederančio su akinančia jo šypsena. Nusiminimas, o gal net liūdesys – to nesupainiosi. Tą pačią akimirką, kai Dela tai pastebėjo, jo akis pridengė šešėlis, tarsi vyras nenorėtų, kad ji suprastų ir pažvelgtų pernelyg giliai.
– Reikia liautis šitaip susitikinėti, – tarė jis nusišypsodamas dar plačiau.
Po ką tik matyto šešėlio vyriškio akyse, Delą nustebino linksmas jo tonas.
Vis dėlto ji nesusivaldžiusi nusišypsojo.
– Šiek tiek keista, ar ne?
– Tiesą sakant, man dingtelėjo kitas žodis.
Abejodama, ar nori išgirsti atsakymą, ji leptelėjo:
– Koks?
– Sėkmė, – tučtuojau atsakė jis. – Manau, kad tai sėkmė.
Dela nežinojo, ką atsakyti, todėl mostelėjo bilietu į savo vietą.
Įdėmiai apžiūrėjusi jųdviejų vietas skiriančią kėdę su padėta rože Dela tarė:
– Neprieštarausite? Aš ten sėdžiu.
Minutėlę jis žiūrėjo į ją, akyse neatsispindėjo nė viena galvoje besisukanti mintis.
– Prašom, – atsakė ir žengė į šoną, kad ji galėtų praeiti.
Dela nuskubėjo į savo vietą, tučtuojau atsivertė programą ir ėmė skaityti tikėdamasi, jog jis neužkalbins.
Tačiau jis nekreipė į tai dėmesio ir vos atsisėdęs paklausė:
– Ar jums patiko pietūs?
Nepakeldama akių nuo programėlės Dela atsakė:
– Labai.
Trumpas atsakymas nesulaikė jo:
– Aš užsisakiau fazaną. Jis buvo nuostabus.
Dela tylomis linktelėjo nenuleisdama akių nuo programos, todėl jis pridūrė:
– Turėtumėte paragauti, kai kitą kartą būsite Palumbo restorane. Nuoširdžiai patariu.
Jis šaudo. Bando išsiaiškinti, ar ji vietinė – lygiai kaip tada, kai paklausė, kodėl ji šiame restorane niekada nėra buvusi. Mėgina suprasti, kokia tikimybė jiedviem atsitiktinai ar tyčia vėl susitikti. O juk juos skiria ilgakotė rožė ir paslaptingoji moteris.
– Turėsiu omenyje, – atsakė Dela. Ir vėl ėmė skaityti programą.
Bet jis ir šįkart nepaisė.
– Žinote, nedaug pažįstu savo amžiaus žmonių, kurie mėgtų operą, – vyriškis išmėgino naują kelią. – Bent ne tiek, kad eitų jos klausytis gyvai. Įsitaisytų ložėje. Jums ji turbūt labai patinka.
Dela mintyse atsiduso, tyliai kaltindama jį, kad pakeitė temą. Smūgis žemiau juostos. Ji niekaip negali atsispirti pagundai pasikalbėti apie patį mėgstamiausią dalyką pasaulyje.
– Tiesą sakant, dievinu operą, – praradusi viltį atsakė