Nakties šokis. Nora RobertsЧитать онлайн книгу.
su jai būdingu polinkiu į nuoširdumą. Nusprendė, kad jis šešių su trupučiu pėdų ūgio. Pečiai įspūdingo pločio. Juodi, vėjo sušiaušti plaukai krito ant kaktos ir ausų palaidomis garbanomis. Jis nesišypsojo, burna buvo ryškių kontūrų, jausminga. Megė šiek tiek nusivylė, kad pro akinius nuo saulės negali matyti jo akių – iš jų sprendė apie žmones.
Šįkart Megė įvertino jį iš eisenos – lengvos ir užtikrintos. Atletiškas, – pripažino stebėdama jį einantį nelygia žeme. Ir savimi pasitikintis – be jokios abejonės. Klifas buvo jau visai prie jos, kai Megė suprato: nusiteikęs jis ne itin draugiškai.
– Panelė Ficdžerald?
– Taip, – ji nusišypsojo ramia šypsena ir padavė jam ranką. – Jūs iš Delanių?
– Teisingai.
Jų rankos trumpam susitiko, jos švelni, jo – kieta, kaip priderėjo. Nesivargindamas prisistatyti Klifas apsižvalgė aplink.
– Norėjote, kad įvertinčiau sklypo tvarkymo darbus.
– Taip, man kai ko reikia. Ar jūsų kompanija daro stebuklus?
– Dirbame, – jis žvilgtelėjo į spalvingą kampelį už Megės – nuvytusias našlaites ir permirkusias petunijas. Jos pastangos užkliudė jo sieloje kažkokią stygą, kažką, kas buvo prislopinta. Vis dėlto Klifas tebebuvo įsitikinęs, kad jai viskas nusibos tada, kai reikės išrauti pirmąsias piktžoles. – Gal galėtumėte pasakyti man, ko pageidautumėte?
– Šiuo metu – tik šaltos arbatos su ledukais. Apžiūrėkite viską, kol paruošiu, tada ir pasikalbėsime.
Visą gyvenimą Megė buvo įpratusi nurodinėti. Ir dabar ji konstatavo faktą, apsisuko ir užkopė išklerusiais laiptais į prieangį. Klifo akys už tamsių akinių prisimerkė. Individualaus dizaino džinsai, – pašaipiai pamanė, stebėdamas grakštų klubų siūbavimą, kol durys užsidarė. Ir karato deimantas ant plonos grandinėlės, juosiančios kaklą. Kokį žaidimą ši mažoji Mis Holivudas žadžia? Nueidama ji paliko savo kvapą, švelnų, subtilų, apeliuojantį į vyro jausmus. Gūžtelėjęs pečiais jis atsuko namui nugarą ir apžvelgė žemę.
Galima suformuoti pernelyg neprijaukinant. Žemė neturi prarasti pirmapradžio netvarkos įspūdžio, jai negalima atlikti manikiūro. Ilgi metai, kai stovėjo apleista, suteikė šiurkščiai gamtai daugiau pranašumo. Vis dėlto jis nepatartų jai šią žemę išlyginti. Klifas yra atmetęs nemažai užsakymų, kai klientas ketindavo pakeisti unikalią žemės asmenybę. Bet menininku jis savęs nevadino – buvo verslininkas.
Klifas paėjėjo tolėliau nuo namo, link miškelio, kur kerojo vijoklių apraizgyti krūmynai ir vešėjo usnys. Jau įsivaizdavo, kaip visa tai atrodys iškirtus menkavertį pomiškį, papylus dirvožemio, kuriame galėtų augti narcizai. Ši kiemo dalis turi įasmeninti ramybę – taip jam sakė vaizduotė. Sukišęs nykščius į užpakalines kelnių kišenes Klifas pamanė, kad sprendžiant iš to, ką apie Megę Ficdžerald rašė laikraščiai, ji mažai ką nutuokia apie ramybę. Turtas, blizgesys, prabanga. Kurių galų ji atsikraustė čionai?
Pirmiausia jis užuodė jos kvapą, tik paskui išgirdo žingsnius. Kai atsisuko, ji stovėjo vos už kelių žingsnių ir laikė rankoje dvi stiklines. Žvelgė ramiai, neslėpdama smalsumo. Stovėjo ir žiūrėjo jam į veidą. Už jos švietė saulė – ir Klifas suprato kai ką daugiau. Tai buvo pati žavingiausia moteris iš visų jo sutiktų, tik jis nežinojo kodėl.
Megė prisiartino prie jo ir pasiūlė stiklinę šaltos arbatos.
– Norite išgirsti mano sumanymą?
Jos balsas skamba kažkaip ypatingai, – nusprendė Klifas. Nekaltas klausimas, ištartas tuo aistringu balsu, sukėlė vaizduotėje daugybę malonių asociacijų. Jis gurkštelėjo arbatos.
– Dėl to čia ir esu, – tarė šiurkščiau nei kuriam kitam klientui.
Megė kilstelėjo antakius – tai buvo vienintelis atsakas į jo balso toną. Na, jis neilgai turės darbo, – pamanė. Nepanašu, kad gali turėti daug užsakymų.
– Jūs esate ponas?..
– Delanis.
– Ak, pats ponas Delanis, – ji nusprendė, kad tai turėtų padaryti įspūdį. – Ką gi, pone Delani, girdėjau, kad esate čia geriausias specialistas. Esu įsitikinusi, kad geras specialistas gali man padėti, taigi… – susimąsčiusi ji vedžiojo pirštu per stiklinę, nubraukdama nuo jos mažyčius lašelius. – Aš pasakysiu jums, ko noriu, o jūs pasakykite, ar galite tai įvykdyti.
– Sutarta.
Paprasti jos žodžiai nebuvo kliūtis jam žvilgsniu tyrinėti švelnią odą ir nepaprastai įdomias dideles aksomines akis. Staiga suprato, kad Megė jį vis labiau traukia. Akys kaip stirnos, – pamanė.
Klifas nebuvo medžiotojas – paprasčiausiai ją ste- bėjo.
– Iš anksto noriu perspėti, kad mano kompanija yra nusistačiusi prieš natūralaus kraštovaizdžio naikinimą, kai žemė paverčiama tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Ši vietovė nelygi. Tokia ji ir turi likti. Jeigu norite poros akrų nudailintos pievos, nusipirkote netinkamą žemę ir pasikvietėte netinkamą specialistą.
Megę išvesti iš pusiausvyros nebuvo lengva. Ji sunkiai dirbo ir labai stengėsi valdyti ūmų savo būdą, kad niekas negalėtų klijuoti aikštingų menininkų aikštingos dukters etiketės.
– Viskas priklauso tik nuo jūsų, – ištarė ji ir keliskart tyliai atsiduso.
– Aš nežinau, kokiu tikslu jūs nusipirkote šią žemę, – pradėjo Klifas.
– Neprisimenu, kad būčiau siūliusi jums tokią informaciją.
– Žinoma, tai ne mano reikalas, – sutiko Klifas ir pritariamai linktelėjo galvą. – Bet visa tai, – jis mostelėjo ranka į žemę aplinkui, – jau mano reikalas.
– Ar nemanote, kad per anksti smerkiate mane, pone Delani? – Megė nurijo gurkšnį šaltos arbatos ir pajuto silpną citrinos skonį. – Juk dar nepaprašiau jūsų atsivežti buldozerių ir benzininių pjūklų.
Megė pasakė tai, kad Klifas truputėlį aprimtų. Staiga ji suprato, kodėl vis dėlto juo pasitiki. Taip kuždėjo nuojauta. Tai ji atvedė ją į Morganvilį – į žemę, ant kurios ji dabar stovi. Ta pati nuojauta dabar jai sako, kad šis vyras – pats geriausias specialistas. Niekas kitas negalės padėti jos žemei labiau nei jis. Norėdama sulėtinti pokalbio tempą Megė nurijo dar gurkšnį arbatos.
– Miškelis ana ten, – pradėjo ji gyvai. – Norėčiau jį išvalyti, iškirsti pomiškį. Anoks čia malonumas brautis pro tankius krūmynus ir dyglius, – ji žvilgtelėjo į Klifą. – Ar neužsirašysite?
Jis žiūrėjo į ją ir svarstė.
– Ne, tęskite.
– Gerai. Šis plotelis priešais prieangį, regis, kadaise buvo veja, – Megė pasisuko ir pažvelgė į žoles sulig keliais. – Norėčiau, kad čia ir vėl žaliuotų veja, bet praverstų ir kelios pušys – taip veja natūraliai pereitų į miškelį.
Pamiršusi susierzinimą Megė perėjo gana lygios žemės plotelį ir sustojo prie šlaito, kuris staigiai leidosi žemyn. Žolės, vietomis aukštesnės už ją pačią, vešėjo visur, kur tik akmenys neužstojo žemės.
– Be abejo, šlaitas pernelyg status, kad veja gerai atrodytų, – ištarė ji tarsi pati sau. – Bet juk aš negaliu leisti šioms žolėms čia augti. Man patinka jų spalvos, bet nemėgstu tokio vienodumo.
– Tikriausiai norėtumėte kelių visžalių augalų, – tarė Klifas jai už nugaros. – Dar kelių besiplečiančių kadagių apatiniame šlaito pakraštyje ir lipančių