Netikėti jausmai. Anna DePaloЧитать онлайн книгу.
į Sojerį laukdama pritarimo, bet jis tik susimąstęs stebėjo ją.
Sojeris pažvelgė į romantišką melodiją grojančią grupę.
– Gal norėtum pašokti?
– Juokauji? – pratrūko ji.
Jis kilstelėjo antakį.
– Ar ne mes, svečiai, turėtume pasirūpinti, kad vakarėlis tęstųsi?
Tamara turėjo pripažinti, kad jis ją pričiupo. Kaip vyriausia pamergė ji turi tam tikrų įsipareigojimų. Ji dėjosi mananti, kad Sojeris visai ne įsibrovėlio Kolino Grenvilo agentas.
– Puiki mintis! – pritarė tėvas. – Esu tikras, kad Tamara nori.
Ji vos nenušovė Sojerio žvilgsniu, bet šis tik maloniai mostelėjo, lyg tardamas tik po tavęs.
Juodu pasuko į šokių aikštelę.
Tamara šoko įsitempusi, o Sojerio lūpos buvo persikreipusios, tarsi jam viskas būtų aišku. Tiesūs ir aukštai susegti rudi jos plaukai atrodė visiška priešingybė persiko gelsvumo jo veido odai ir dvilypės asmenybės bruožams: karštas, bet susitvardęs.
Ji priminė jam amerikiečių aktorę, kuri vaidino pasakoje. Kas ji tokia? Eimė Adams. Tik įžūlesnė. Ir labai arogantiška. Sojeris spėjo, kad ši Pelenė ar Snieguolė nelaukia princo ant balto žirgo.
Tamara visada elgėsi taip, kaip norėjo. Pašėlusi vikonto Kinkeido dukrelė. Bohemiška papuošalų kūrėja, įsikūrusi Manhatano Soho kaimynystėje.
Tiesą sakant, Tamara šiandien jam atrodė santūresnė nei kada nors anksčiau. Su figūrą pabrėžiančia dramblio kaulo spalvos suknele be petnešėlių ir juodo atlaso dirželiu. Tik vietoj Kinkeidų šeimos papuošalų ant kaklo segėjo žvaigždutėmis puoštą vėrinį su juodu oniksu, o ausyse – panašius kabančius auskarus. Sojeris pamanė, kad papuošalai tikriausiai kurti jos pačios.
Jai šokant maža tatuiruota rožytė tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo po suknele, šone, virš kairiosios krūties – ji erzino ir gundė jį… Sojeris prisiminė, kodėl juodu yra tarsi vanduo ir ugnis.
Jos blakstienos pakilo ir prikaustė jį žaliomis, kristalo skaidrumo akimis.
– Ką čia sugalvojai? – be užuolankų paklausė Tamara.
– Sugalvojau? – atrėmė jis. Atrodė visai ramus.
Tamara suirzo.
– Tėvas kalbėjo apie vestuves, o tu jam atsakydamas pakvietei mane šokiui.
– Ak, štai kas.
– Pavadinčiau tai žarijų kurstymu.
– Maniau, turėčiau būti ramus, jog neapkaltinsi manęs niekuo kitu, tik kvietimu pašokti.
Jo atsakymas Tamaros nė trupučio neprajuokino.
– Kad apie tai prakalbai, – piktai pratarė ji, – visai nenustebčiau, jei būtum iš anksto žinojęs apie Kolino Grenvilo vestuvinį pokštą.
– Nenustebtum?
Įdomu.
Šokdami apsisuko aplink kitą porą.
– Visi žino, kad judu su Istbridžo markizu esate bičiuliai. – Tamara suraukė nosį. – Slaptas aristokratų rankų paspaudimas ir visa kita…
Sojeris kilstelėjo antakius.
– Kolinas yra savo paties agentas. O kad būtų aišku – jokių slaptų pasisveikinimų nėra. Tik krauju pasirašyta sutartis, peiliai, kumščiai, pilnatis. Supranti?
Ji nė nemirktelėjo išgirdusi juokelius.
– Taigi tavo draugystės netampa skandalais?
– Ne.
– Bet padėtų parduoti laikraščius, – pastebėjo ji.
Sojeris pagalvojo, kad parduoti laikraščius jam būtų kur kas paprasčiau, jei perimtų jos tėvo žiniasklaidos imperijos vadeles.
– Grįžkime prie taip vadinamo žaidimo, – ramiai pasiūlė jis. Rafinuotai prispaudęs ranką prie jos liemens ėmė vesti į kitą pusę.
– Žaidi su ugnimi, – konstatavo Tamara.
Laikydamiesi nerašyto susitarimo jie metų metus vengė vienas kito bet kokiame viešame renginyje. Tikėtis vedybų tas pats, kas tikėtis perkūno iš giedro dangaus.
Iki šiol.
– O gal aš noriu žaisti su ugnimi.
Sojeris toleruodavo vyresniosios kartos vedybų gudrybes, bet dabar viskas pasikeitė.
Ji atrodė apstulbusi.
– Tu kalbi nerimtai.
Jis patraukė pečiais.
– Kodėl gi? Kada nors vis tiek susituoksime, tai kodėl gi ne vienas su kitu? Šios dinastiją pratęsiančios vedybos galėtų būti tokios pat sėkmingos kaip ir visos kitos.
– Aš turiu vaikiną.
Jis nužvelgė minią.
– Tikrai? Kur tas laimingasis?
Jos žandikaulis atvipo.
– Negalėjo dalyvauti.
– Nesakyk, kad susitikinėji su dar vienu nevykėliu. – Tikras laiko švaistymas.
Ji pervėrė jį žvilgsniu.
– Štai kodėl vestuvėse dalyvauji be vaikino, – tęsė Sojeris, nors ir žinojo, kad užsitraukia jos rūstybę.
– Man taip pat pro akis nepraslydo, kad esi vienas, – atkirto ji.
– Oi, bet tam yra priežastis.
Tamara prisimerkė.
– Priežastis?..
– Kinkeido naujienas sujungti su Meltono žiniasklaida. Tavo tėvas būtų nepaprastai dėkingas… jei vesčiau jo dukterį. – Sojeris iškėlė galvą ir juokingai, bet rimtu veidu atkartojo Vikonto Kinkeido žodžius: – Laikyk viską šeimoje, supranti?
Jos akys išsiplėtė ir Tamara vos atgaudama kvapą kažką suburbėjo.
– Visai teisingai, – pritarė Sojeris, o jo lūpų kampučiai keistai pakilo. – Be to, pagalvok, kiek jūs su seserimis sukėlėte tėvui rūpesčių. Nė viena nesutikote stoti į eilę. Dabar tėvas viltis deda į anūkus.
Daina baigėsi ir ji ketino sprukti, bet Sojeris stipriai suspaudė ją per liemenį. Akimirką pajuto priešinimąsi, bet muzikantams užgrojus kitą dainą mikliai įstūmė ją į ratą.
Sojeris neketino lengvai leisti išsisukti nuo pokalbio. Be to, reikia pripažinti, kad gera jausti glėbyje jos viliojančius iškilumus.
Jeigu ji būtų kitokia, bandytų sužavėti ir gauti telefono numerį, o gal net ir daugiau. Norėtų permiegoti.
Žaisti su Tamara reikia atsargiai, nors vis tiek gaus puikų atlygį.
Tamara dirbtinai šyptelėjo.
– Kalbi kaip mano tėvas. Esi tikras, kad nepersikūnijai?
Sojeris atsakė jai nepaprastai plačia šypsena. Tamaros tėvas – puikios išvaizdos, tvarkingas septyniasdešimtmetis, bet tuo jų panašumas ir baigėsi. Žilstelėję vikonto plaukai ir veidas slėpė aštrų protą ir žvėriškus verslininko instinktus.
– Mes abu suinteresuoti, – pagaliau pasakė Sojeris.
– Taip, kaip galėjau pamiršti? – atšovė ji. – Verslas svarbiau už šeimą ir malonumus.
Jis papurtė galvą.
– Kokie prasti atsiliepimai apie gyvenimą,