Paaukštinta… į žmonas. Paula RoeЧитать онлайн книгу.
praėjo pro Zaką ir linktelėjo šiam. Bet ir susikaupimas, nemaloni aura, spinduliuojanti nuo lygaus kavos spalvos veido ir gudrių akių žvilgsnis, kuriuo perliejo Zaką, prieš susitelkdamas į savo tikslą.
Zakas matė tokį žvilgsnį ir anksčiau. Velnias, darbe jis buvo su juo susidūręs daugybę kartų. Deja, konstravimo pramonė susiduria su banditais, manančiais, kad gali papirkti arba įbauginti konkurentus.
Jis lėtai atsigręžė ir žiūrėjo, kaip vyras prieina prie laiptų ir lipa aukštyn.
Emilės butas buvo vienintelis antrame aukšte.
Zakas skubiai grįžo atgal, pasislėpė po mediniu balkonu, kai išgirdo, kaip Emilė atidarė duris.
Jis žvilgtelėjo pro medines juosteles. Ji neatvėrė apsaugos skydelio. Protinga mergaitė.
– Jūs – ponia Katalano? – paklausė milžinas.
– Tiesą pasakius, panelė Reinolds.
Zakas susiraukė. Kada, po šimts, ji buvo ištekėjusi? Bet juk ir be to yra tūkstančiai dalykų, kurių jis apie ją nežino – ir ne tik dėl to, kad atsargiai pasiteiraudavo.
– Bet Džimio Katalano žmona, teisingai? Šarlenės ir Piterio dukra, jaunesnioji Andželinos sesuo?
Stojusią tylos akimirką Zakui pasirodė, kad priblokšta Emilė giliai įkvėpė.
– Kas čia vyksta?
– Džimis skolingas mano bosui.
– Kas yra tavo bosas?
– Vadinkime jį… Džo.
Kai galiausiai Emilė atsakė, kalbėjo tokiu pat balsu ir taip pat ryžtingai, lyg bendrautų su reikliais klientais.
– Apgailestauju, bet Džimis mirė prieš septynis mėnesius.
Zakas žagtelėjo iš nuostabos. Jo padėjėja slepia kur kas daugiau, nei jis kada nors galėjo numanyti.
– Girdėjau, – pasakė Milžinas, – ir apgailestauju dėl netekties. – Jo tonas buvo bejausmis. – Džo yra gailestingas verslininkas. Jis leido tau ilgiau pasielvartauti, o dabar jam reikia pinigų.
– Kokių pinigų?
Zakas pasilenkė ir įsižiūrėjo – pastebėjo, kad Emilė uždarė duris. Milžinas trenkė į ekraną, kad net suskambėjo, išgąsdino ją ir dar labiau sudomino Zaką. Įsiutęs jis norėjo pulti, bet paskutinę akimirką suveikė saugumo instinktas. Tvyrojo įtampa, Zakas laukė.
– Tu buvai Džimio laiduotoja, vadinasi, jo skola dabar yra tavo skola! – grėsmingai kriokė vyriškis, netekęs kantrybės.
– Aš nieko nepasirašiau.
Pasigirdo lapų šiurenimas.
– Čia tavo parašas, tiesa?
– Atrodo kaip mano. Bet aš ne…
Milžinas atsiduso, lyg jos atsakymas būtų jį nuvylęs.
– Turi keturiolika dienų susimokėti.
Emilė patylėjo, paskui išrėžė:
– Vadinasi, pasimatysime teisme.
Vyras prapliupo sodriu grėsmingu juoku, Zakui net oda pašiurpo.
– Tokio vaikino kaip Džimis žmona žino taisyklę: Jokių policininkų, jokių advokatų. Mano bosas nešvaistys pinigų teismams. Aišku? Štai mano kortelė. – Girdėti, kaip kažkas brūkštelėjo ir sugirgždėjo: vyras įkišo kortelę į tarpdurį. – Pranešk, kai turėsi pinigus. – Jis nutilo. Toliau kalbėjo jau tyliau, bet grėsmingiau: – Tavo sesutė – labai graži mergytė. Jai… trisdešimt ar panašiai? Ir turi naujutėlaitį automobiliuką…
– Nesiartink prie mano šeimos.
Iš ryžtingų Emilės žodžių dvelkė panika ir smigo Zakui tiesiai į širdį. Jis sugniaužė kumščius.
– Ei, aš tik apsiuostinėjau. – Vyriškis pašaipiai kilstelėjo rankas. – Žinai, tu visada galėtum susimokėti skolas ir kitaip…
Piktas Emilės trinktelėjimas durimis ir užrakto spragtelėjimas buvo paskutinis kantrybės lašas. Kai vyriškio kikenimas pasiekė laiptus, Zakui kvapą užėmė žvėriškas įniršis, užgožė sveiką protą ir savisaugos instinktą.
Jis išsitiesė, atlošė pečius, mankštindamas sprandą, pasukiojo galvą. Tada išėjo ant tako ir užtvėrė kelią.
Milžinas leidosi laiptais, jo veide švietė pasitenkinimas. Kai pamatė Zaką, veide blykstelėjo bauginantis įspėjimas.
– Ei, vyruti, – atsainiai tarstelėjo Zakas ir prisivertė pamažu atgniaužti kumščius. – Turi minutėlę?
Antras skyrius
Kai ketvirtadienio rytą Emilė įėjo į biuro fojė, jos pyktis dar nebuvo išblėsęs. Pirmadienio naktį po kelių kokteilių ir ilgų diskusijų, kurios atrodė pernelyg rimtos gimtadienio proga, Andželina patvirtino lemtingas Emilės spėliones.
Ji turi grįžti į darbą. Policininkai negali nieko padaryti, nes neaiškaus žodinio grasinimo įrodyti neįmanoma, o skundai, be abejonės, tam Džo nusibos, todėl Emilė to visai nenori daryti. Jo baisusis banditas ne tik įbaugino: jis iškėlė prisiminimus į paviršių, kur jie ir pleveno iki pat ankstyvo ryto – ne tik erzino, bet ir kėlė paniką.
Tu visada galėtum susimokėti skolas ir kitaip.
Storžieviškas pasiūlymas šiurpino. Džimis vieną kartą garsiai pasiūlė tokią pat mintį, bet tik kartą, todėl ji turėjo priežastį išeiti. Ji verčiau sumokės ir atidės savo studijas, nei tampys buvusio vyro skolas ant kupros.
Jei būtum gyvas, Džimi, aš tave nudėčiau.
Apsaugos darbuotojas iškėlė ranką ir kruopščiai apžiūrėjo asmens tapatybės kortelę ant jos kaklo, paskui pamojo praeiti.
Emilės skruostai degė, kai ji pasiekė liftą. Kiek kartų ji ėjo pro priimamąjį, tiek ją sustabdė tas pats apsaugos darbuotojas, lyg niekada anksčiau jos nebūtų regėjęs. Visoms kitoms gražioms būtybėms šiame pastate jis šypsojosi, linkčiojo ir vargu ar dirstelėdavo į jų dokumentą. O jos neverta prisiminti.
Liftas atsiverdamas dzingtelėjo, ir ji įsmuko vidun, grūsdamasi tarp kitų darbuotojų.
Įgimta nuojauta priešinosi ir nenorėjo atiduoti sunkiai uždirbtų pinigų, bet santuoka su profesionaliu lošėju atvėrė tamsiąją nerūpestingo Džimio gyvenimo pusę. Be visų melų ir apgavysčių, Emilė nepamiršo vieno svarbaus fakto – kad skolų išmušinėtojai yra velniškai rimtai nusiteikę dėl pinigų.
Pinigus galima pakeisti. Jos ir Eidžės gerovės – ne.
Todėl paskutinį vakarą, kai nusivylimo raudą keitė pykčio ašaros, Emilė susigrąžino pinigus, sumokėtus už studijas, ir paskambino Banditui, dar žinomam kaip Luisas Mejeris, ir susitarė dėl mokėjimo termino pratęsimo. Kvatodamas kone iki kosulio priepuolio, jis galiausiai pasakė:
– Žinoma. Pavirstu mulkiu šalia gražios pupytės su nuostabiais papais. Aš pasikalbėsiu su Džo. Paskambink pirmadienį, blondine.
Pažeminimas degino ją, kai išlipo dvidešimtame aukšte. Per Džimį jos sąskaita tuštėja: beliko parduoti butą – bet to nebus – arba vogti, arba lošti. Ironija, vardu Džimis Katalanas.
Burbėdama ji atlapojo skaidraus stiklo duris, ant kurių dailiai išraitytos auksinės raidės reklamavo Valhalos turto plėtrą.
Emilė pasidėjo savo rankinę, įjungė kompiuterį ir susitvarkė stalą.
– Ak, puiku. Tu čia.
Ji staigiai atsigręžė