Paveldėti su sąlyga. Lynne GrahamЧитать онлайн книгу.
Net jei senelė paliks jai dalį dvaro, nors tai dar neaišku, nepakeliama neapmokėtų sąskaitų ir žlugdančių įsipareigojimų našta vers kuo greičiau parduoti namą ir sodus bei parkus. Ofelija tik vylėsi ir meldė, kad atėjus tai dienai Lisandras Metaksis leistų jai ilgam išsinuomoti mūrine tvora aptvertą sodą. Juk jis gana atokiai nuo rūmų ir turi atskirą keliuką.
Sukrovusi atsineštą patalynę į skalbyklę, Ofelija užsimovė guminius aulinius ir išėjo laukan. Ji retai miegodavo dieną ir buvo įsitikinusi, kad net dvidešimt minučių padirbėjus gryname ore galima susigrąžinti jėgas. Lyginant su visais kitais žemės plotais, kurių ji viena nepajėgė prižiūrėti, aptvertasis sodas buvo stačiai grožio ir tvarkos oazė. Kruopščiai prižiūrimose lysvėse ji augino retus daugiamečius augalus, kuriuos ketino panaudoti savo smulkiajam verslui. Ir nors jau dabar turėjo nuolatinių vietos klientų, vis dar negalėjo pasiryžti samdyti pagalbininkų.
Pusvalandį paplušėjusi ji nenoromis grįžo vidun. Nusispyrė aulinius ir nutipeno į kiek mistišką senovinę virtuvę. Čia stovinti viryklė, įrengta dvidešimto amžiaus trečiame dešimtmetyje, skleidė malonią šilumą ir buvo pats moderniausias daiktas visoje patalpoje.
– Laba diena, Ofelija, – manieringai pasilabino Hadokas. Jo įmantrumui neprilygo niekas.
– Labas, Hadokai, – atsakė Ofelija.
– Arbatos metas, arbatos metas! – pranešė jai Hadokas, žygiuodamas lakta pirmyn ir atgal.
Ofelija suprato užuominą ir padavė papūgai žemės riešutą. Ji buvo labai prisirišusi prie šio paukščio, kuriam buvo jau beveik šešiasdešimt metų.
– Hadokas gerutis! Hadokas gerutis! – pareiškė savo nuomonę paukštis.
Žinodama, kaip jis mėgsta švelnumą, Ofelija paglostė plunksnuotą galvutę ir paglamonėjo paukštį.
Akmenimis išklotame koridoriuje pasigirdo pažįstami žingsniai. Virtuvėn įžengė Pamela Arnold, trumpai apsikirpusi rausvaplaukė gyvų rudų akių moteris, artėjanti prie trisdešimties.
– Jums jau tikrai reikia vyriškio, kad galėtumėte prisiglausti ir turėtumėte su kuo pabūti kartu.
– Dėkui už patarimą, bet dar nejaučiu tokios būtinybės.
Tiesą sakant, Ofelija visai nejuokavo, nes, išskyrus seniai mirusį senelį, jos gyvenime vyrai kėlė tik rūpesčius, širdies skausmą ir nusivylimą. Tėvas išėjo iš namų, kai ji dar buvo visai maža. O sukūręs naują šeimą jis visai pamiršo Ofeliją. Motina susitikinėdavo su vyrais, kurie apgaule viliodavo iš jos pinigus, mušdavo ją ir būdavo neištikimi. Ofelijos pirmoji meilė paskleidė apie ją paskalas, dėl kurių mokykloje iš jos buvo žiauriai tyčiojamasi.
– Oi, ne!.. Ar vėl reikės valgyti? – sunkiai atsiduso Ofelija, matydama, kaip šeimininkė deda ant nušveisto pušinio stalo troškintuvą. – Turėčiau neleisti, kad ir vėl…
– Kodėl ne? Juk jau esate nusivariusi nuo kojų, – nukirto Pamela. – Be to, esate geriausia mano draugė, ir nors man nepatinka, kaip aukojatės, noriu kiek galėdama padėti.
Ofelija nepritariamai kilstelėjo antakį:
– Aš nesiaukoju.
– Aukojatės, ir dar tokiai tikrai nemaloniai poniai. Bet aš užsičiaupiu ir daugiau neištarsiu nė vieno nepagarbaus žodžio.
– Senelė finansiškai rėmė mano motiną ir įsileido į savo namus, kai aš jų neturėjau. O juk galėjo nekreipti į mus dėmesio.
Ofelija nieko nebesakė, nes šiurkštus Gladisės Stiuart būdas tikrai buvo atstumiantis. Tvirta moteris, prasimušusi iš skurdžiausių sluoksnių ir įveikusi griežtą britų socialinę sistemą bei ištekėjusi už kilmingo vyro, niekada nebuvo iš tų, kurie atsuka kitą skruostą. Bet galiausiai pakako vienintelio, bet labai rimto nusivylimo, kuris nepataisomai apnuodijo niūrų Gladisės būdą ir, galima sakyti, sunaikino daug trapesnę būtybę, Ofelijos motiną Keitę.
Nors visa tai vyko daugiau nei prieš trisdešimt metų, šeimoje įsigalėjęs pyktis, kartėlis, skausmas ir pažeminimas paliko Ofelijos gyvenime neišdildomas žymes. Nors ji stengėsi neužsisklęsti, ta didžiulė nelaimė labiausiai paveikė žmones, kuriuos ji mylėjo ir nuo kurių buvo priklausoma. Savaime suprantama, jos šeimos kančios ir iki kaulų įsismelkęs nepalankumas neišvengiamai paveikė ir ją. Net Metaksių pavardė Ofelijai skambėjo grėsmingai, trikdė ramybę ir žadino priešiškumą, svetimą jos didžiadvasei prigimčiai.
Virdama kavą Ofelija plačiai nusižiovavo. Tarsi viską suprasdamas Hadokas pašvilpavo, tiesa kiek pro šalį, gerai žinomą lopšinės melodiją.
Akimirksniu nusikėlusi į anuos laikus Ofelija įsitempė. Kadais Hadokas švilpaudavo prieš miegą jos mažajai sesutei. Atmintyje iškilęs švytintis Molės veidas ir susipynusios tamsios garbanėlės sukėlė liūdesį. Kai gimė Molė, Ofelijai buvo tik aštuoneri, bet jai teko nemažai rūpintis sesute, nes motina Keitė to nepajėgė. Tačiau dabar Ofelija jau aštuonerius metus nematė sesers.
– Ša, Hadokai, – subarė Pamela užsidengdama delnais ausis.
Įsižeidusi papūga demonstratyviai nusisuko nuo rausvaplaukės.
– Hadokas labai protinga papūgėlė, – virpančiu balsu Ofelija nuramino paukštį.
– Hadokas labai sumani papūga, – pasipūtęs atkartojo paukštis.
– Metaksių nekilnojamojo turto fondas davė pinigų bendruomenės centro remontui, – tarė Pamela. – Šitaip jis tarp mūsiškių išpopuliarės kaip niekad.
– Metaksis chamas, neraliuota kiaulė! – kiek pajėgdamas garsiau sučerškė Hadokas, o jo akių karoliukai liepsnote suliepsnojo vos išgirdus šį vardą. – Metaksis neįžengs į Madrigalo dvarą!
Pamela skausmingai sudejavo:
– Atleiskite, pamiršau jį, tuoj išnešiu.
– Ištvirkęs paleistuvis! Patvarko vieną, pabėga su kita! Nepasitikėk Metaksiu!
– Hadokas juk nekaltas. Žmonės prikalba visokių dalykų jam girdint, – liūdnai pratarė Ofelija.
– Suprantama… Aš pamokau jį šiokių tokių gudrybių, nes jis kalba kažkaip senoviškai.
– Metaksis niekšas!
– Hadokai! – aiktelėjo Ofelija.
Hadokas susigėdęs nunarino galvą ir krypuodamas patrepsėjo ant savo laktos. Ofelija nesistebėjo, juk jis, kaip ir visos kitos papūgos, troško dėmesio ir mėgo linksminti aplinkinius.
– Na, šito tai aš jo nemokiau, – atsargiai tarė Pamela.
Ofelija žinojo, kas jį to išmokė, bet nieko nebesakė. Norėdama lengviau pakelti sunkią dabartį, ji stengdavosi galvoti apie ateitį. Jai labai patiko sodininkystė, kurią studijavo koledže, bet pareigos namie neleido siekti savarankiškos karjeros. Dabar jai buvo dvidešimt penkeri. Aptvertajame sode auginami augalai buvo jos išsigelbėjimas, nes visą kitą laiką ji skyrė milžiniškam griūvančiam namui ir senai ligotai moteriai prižiūrėti. O pastaruoju metu šias užduotis dar slėgė neapmokėtos sąskaitos ir nenumaldomai mažėjančios pajamos. Labai gaila, bet vargu ar artimiausiu laiku Metaksis pasibels į jos duris! Keista, kad senelei kyla tokių fantazijų, juk ji niekada nepasižymėjo humoro jausmu.
– Netuščiažodžiaukime, – sausai tarė Lisandras Metaksis vyriausiajam savo Londono teisininkui.
– Sužinojau, nors tai be galo stebina, kad jūs įtrauktas į ponios Stiuart testamentą kaip paveldėtojas. Kaip suprantu, Jums būtina dalyvauti, kai advokatas skaitys testamentą, tad jis sutiko tai padaryti jums patogią dieną.
Lisandras labai lėtai ir be garso