Pirmoji meilė. Jackie BraunЧитать онлайн книгу.
le>
Pirmas skyrius
Vidurinės mokyklos istorijos pradmenys
Kai Kloja Makdaniels sąskaitų ir reklaminių laiškų krūvelėje pastebėjo kvietimą, jos lūpos pašaipiai išsikreipė. Ji laukė šio laiško, bet vis tiek nustebo gavusi.
Tilmano vidurinės mokyklos 2001-ųjų laida rengėsi susitikti po dešimties metų.
Klojos prisiminimai apie Naujojo Džersio vidurinę mokyklą nebuvo malonūs. Tiesą sakant, ketverius metus Tilmane slėpėsi tualeto kabinose ir valytojų spintelėse, kad išvengtų Nešventosios Trejybės: Natašos Bradford, Feitės Elerman ir Tamaros Kingsli.
Tas merginas pažinojo nuo pagrindinės mokyklos laikų. Jos nebuvo draugės, bet ir ne priešės… kol neprasidėjo devintieji mokslo metai ir Kloja dėl visiškai nežinomų priežasčių tapo mėgstamiausiu šių merginų taikiniu.
Tiesiogine žodžio prasme.
Pirmąją jau ir taip nemalonią mokslo metų dieną prieš pamokas joms kažkaip pavyko prie Klojos marškinių prisegti užrašą Spirk man. Nuo tada Kloja po kiekvieno draugiško pliaukštelėjimo į nugarą pasižiūri per petį. Tai nebuvo ypač originalus pokštas, bet suveikė. Į sėdimąją mėgstamiausių džinsų dalį ji gavo pakankamai spyrių, kad pasijustų futbolo kamuoliu.
Po trečios pamokos pro šalį pietauti ėjo Saimonas Fordas.
– Tikriausiai nenori šito segėti, – jis nuėmė užrašą ir padavė Klojai. Toks jau buvo šis vaikinas. Netuščiažodžiavo.
Senasis gerasis Saimonas. Visada ją globojo. O tąsyk apsaugojo jos užpakalį. Juodu susidraugavo, kai trečioje klasėje jo šeima įsikraustė į jos šeimos daugiabutį, ir draugystė vis dar tęsėsi. Galvodama apie bičiulį Kloja paėmė telefoną, bet susiprotėjo, kiek valandų. Gerokai po penkių penktadienio vakarą. Saimonas tikriausiai pasimatyme su mergina.
Kloja pasijuto vėl pašaipiai besiviepianti. Na, negalėjo nieko padaryti. Nemėgo Saros. Ilgakojės lanksčios blondinės, nes ji pernelyg… pernelyg… tobula.
Žvilgtelėjo į kvietimą. Tobulajai Sarai niekada taip neatsitiktų. Vidurinėje mokykloje Tobuloji Sara būtų tapusi abiturientų susitikimo vakaro karaliene, išleistuvių karaliene ir visomis kitomis įmanomomis karalienėmis. O Kloją klasė nominavo tik kaip labiausiai garbanotą ir labiausiai strazdanotą.
Taip, mergina tikrai norėtų būti dėl to prisiminta.
Protas liepė suglamžyti kvietimą į gniužulą, nusispjauti ant jo ir keiksmažodžiais, kuriuos moka keturiomis kalbomis, pasiųsti į šiukšlių dėžę. O širdis bylojo kitką. Ji liepė pasiimti šaukštą ir iš šaldiklio išsitraukti pusę litro mėtinių ledų su šokolado gabaliukais.
Kadangi laikėsi dietos, Kloja pasielgė taip, kaip liepė protas.
Bent panašiai.
Apibėrė kvietimą visais užsieniniais epitetais, kokius tik mokėjo, ir išmetė į šiukšlinę. Nusprendusi apsieiti be ledų įsijungė kompiuterį ir parsisiuntė receptą iš mėgstamiausios kabelinės televizijos kulinarijos laidos Siuzės Kei paguodos maistas. Suzė Kei gamino maistą, kuris tikrai galėjo užkimšti arterijas ir sukelti širdies ligą.
Šįkart pasirinko būtent tokią vakarienę. Makaronai su sūriu – ne su vienos, bet su keturių rūšių sūriu ir tiek sviesto ir kalorijų, kad Kloja galėjo prisiekti, jog drabužiai pradėjo veržti vos perskaičius sudedamąsias dalis. Prastas ženklas, nes jau mūvėjo laisvesnes kelnes.
Tiesą sakant, kelnės su elastiniu juosmeniu buvo skirtos mankštintis, bet ji taip apsirengdavo ne eidama sportuoti, o tomis dienoms, kai jausdavosi ypač išsipūtusi. Šiandien būtent tokia diena. Pririšus kelias virves ji tiktų sklęsti virš Šeštosios aveniu kaip vienas tų milžiniškų helio balionų per kasmetinį Padėkos dienos paradą. Tačiau vis tiek pasigamino makaronų su sūriu ir suvalgė tris iš šešių porcijų.
Tik tada sugalvojo įsipilti vyno. Brangų Cabernet Sauvignon butelį saugojo ypatingai progai. Ši tikrai nebuvo tokia, bet po trijų taurių tai neberūpėjo.
Kloja padėjo vyną į šalį ir patraukė prie grotuvo. Muzika. Štai ko dabar reikėjo. Trankaus ritmo ir daug žemų garsų. Muzikos, pagal kurią šokdama galėtų nerūpestingai užsimiršti ir galbūt sudeginti kelias kalorijas. Pasirinko… Seliną Dion.
Graudžioms baladėms vienai po kitos užliejant vieno kambario butą Žemesniajame Ist Saide Klojos valia nuvyto kaip nelaistomas bazilikas ant virtuvės palangės. Vėl murmėdama užsieninius keiksmus, šįkart skirtus sau, išžvejojo suglamžytą kvietimą iš šiukšlinės. Suskambus telefonui tebesėdėjo ant virtuvės grindų ir lygino popierių.
Saimonas.
– Sveika, Kloja. Ką veiki?
Jei tai būtų kas kitas – pavyzdžiui, vyresnė žavingoji sesuo Franė, – Kloja jaustųsi priversta kruopščiai suregzti priežastį, dėl ko sėdi viena namie vos prasidėjus savaitgaliui.
Bet skambino Saimonas, tad ji prisipažino:
– Geriu vyną, vilkiu kelnes iš laikros ir klausausi Titaniko muzikos.
– Ledų nevalgai?
Kaip gerai Saimonas ją pažinojo. Nors ketinimai buvo geri, Kloja ketino netrukus imtis mėtinių ledų su šokolado gabaliukais.
– Kol kas ne.
– Nori draugijos? – pasisiūlė jis.
Dar niekada taip nenorėjo. Ji ir Saimonas visada gerai praleisdavo laiką – nesvarbu, ar traukdavo pasilinksminti ar likdavo namie. Vis dėlto klausimas nustebino. Ar šįvakar jos draugas neturėtų būti su mergina? Jai patiko mintis, kad vietoj Tobulosios Saros jis pasirinktų Kukliąją Kloją. Taip patiko, kad iš karto pasijuto kalta. Ji – siaubinga draugė. Atsilygindama pasidalys su Saimonu ledais ir vyno likučiais.
– Kada tavęs laukti?
– Dabar. Stoviu už buto durų.
Jei Saimonas būtų jos vaikinas – pastaruosius kelis mėnesius Kloja tokio neturėjo, – ši žinia sukeltų paniką. Butas nesutvarkytas. Beje, ir ji pati. Dėl drėgno oro garbanos styrojo į visas puses. O ryte pasidarytas neryškus makiažas jau nusitrynė. Bet čia Saimonas. Saimonas, priminė ji sau, kai nužvelgusi nedailią aprangą užsimanė bėgti į miegamąjį ir persirengti.
Liūdna pripažinti, bet jis matė Kloją ir prasčiau atrodančią. Gerokai prasčiau. Pavyzdžiui, kai ji šeštoje klasėje susirgo vėjaraupiais arba kai vidurinėje mokykloje po pusseserės Elenos mergvakario užsikrėtė salmonelioze. Vištienos salotas ruošė teta Mirta – nuo tada moteriškei į šeimos susibūrimus leidžiama atsinešti tik popierinius gaminius arba plastmasinius stalo įrankius. Mirtinas šūvis, be abejo, buvo praėjusių metų gruodį. Likus trims dienoms iki Kalėdų ją metė vaikinas, su kuriuo susitikinėjo pusę metų.
Tekstine žinute.
O ji jau buvo nupirkusi dovaną – Rolex laikrodį ir negalėjo grąžinti, nes gatvės prekeivis, pardavęs stulbinamai įtikinamą padirbinį, persikėlė į kitą vietą.
Todėl dabar atlapodama duris Kloja jautėsi tik šiek tiek susigėdusi dėl plaukų, dėl makaronų su sūriu dėmių ant marškinėlių ir dėl to, kad lūpos nuo skanauto vyno tikriausiai nusidažė klounišku violetiniu atspalviu.
– Labas, Saimonai.
Jo šypsena kaip visada vertė manyti, kad jųdviejų susitikimas – geriausia, kas nutiko tądien.
– Sveika, gražuole. – Vaikinas kaip įprastai pakštelėjo į skruostą ir priešais nosį pamojavo plona kvadratine dėžute. – Turiu picos. Iš naujos itališkos picerijos netoli Keturioliktosios gatvės – plonu padu ir su daugiau sūrio.
Kitą kartą pajutus itališkos dešros ir lydytos mocarelos aromatą Klojos burnoje būtų susikaupusios seilės. Tačiau dabar ji priminė sau, kad yra prisikimšusi.
– Dėkui, ką tik pavalgiau.
Svečias įdėmiai nužvelgė dėmėtus marškinėlius. Lūpų kampučiai pakilo.
– Matau. Kas šiandien vakarienei ir kodėl?
Taip, Saimonas pernelyg gerai ją pažinojo.
– Makaronai