Reifo Makeido sugrįžimas. Nora RobertsЧитать онлайн книгу.
nusviro prie šonų, Džeradas nutempė brolį šalin.
– Viskas baigta. – Džeradas prispaudė Reifą prie mūrinės užeigos sienos. – Viskas baigta, – pakartojo jis. – Nusiramink.
Baisus įniršis seko lėtai, pamažu išnyko iš Reifo akių, jis atgniaužė kumščius. Pasijuto tuščias ir išsekęs.
– Paleisk, Džeri. Daugiau jo neliesiu.
Pasižiūrėjo į gulintį ir dejuojantį, beveik praradusį sąmonę Džo. Virš sumušto jo kūno Devinas skaičiavo banknotus Šeinui.
– Turėjau atsižvelgti į jo girtumą, – tarė Devinas. – Su blaiviu Reifas būtų užtrukęs penkias minutes.
– Reifas nešvaistytų visų penkių minučių tokiam niekšeliui.
Džeradas papurtė galvą. Ranka, kuria laikė prispaudęs Reifą, draugiškai apglėbė jį per pečius.
– Dar nori alaus?
– Ne. – Jis žvilgtelėjo į užeigos langą, prie kurio susigrūdę lankytojai stebėjo muštynes. Išsiblaškęs nusibraukė kraują nuo veido. – Ei, kas nors partempkite jį namo! – šūktelėjo jis. – Nešdinamės iš čia.
Atsisėdus į automobilį ėmė skaudėti sumuštas ir nubrozdintas vietas. Reifas viena ausimi klausėsi Šeino entuziastingų susirėmimo komentarų, Devino kaklo skarele šluostydamasis kraują nuo burnos.
Jo gyvenimas be jokios krypties, galvojo. Jis nieko nedaro. Yra niekas. Vienintelis skirtumas tarp jųdviejų su Džo Dolinu tik toks, kad Džo dar ir girtuoklis.
Jis nekentė prakeikto ūkio, prakeikto miesto ir prakeiktų spąstų, į kuriuos, kaip pačiam atrodė, kasdien lindo vis giliau. Džeradas turi savo knygas ir mokslus, Devinas kupinas keistų, nesuprantamų minčių, Šeinas, regis, tikrai myli ūkį ir žemę. O jis neturi nieko.
Išvažiavus iš miesto, kur kelias po truputį kilo aukštyn, o medžiai tankėjo, Reifas pamatė namą. Senojo Barlou namai. Tamsūs, apleisti ir, kaip pasakojama, vaiduoklių lankomi. Namas stovėjo vienišas, niekam nereikalingas, gaubiamas tokios reputacijos, kad miestelėnai stengdavosi jo apskritai nepastebėti.
Taip elgėsi ir Reifas Makeidas.
– Sustok.
– Po perkūnais, Reifai, tave pykina? – Ne tiek susirūpinęs, kiek išsigandęs Šeinas griebėsi durelių rankenos iš savo pusės.
– Ne. Sustok, po paraliais, Džeradai.
Vos tik automobilis sustojo, Reifas iššoko lauk ir pradėjo kopti akmenuotu šlaitu. Dygliuotos, tankiai suaugusios gervuogės kibo į džinsus. Net neatsigręžęs girdėjo plūdimąsi ir murmėjimą, suprato, kad broliai seka iš paskos.
Pasiekęs kalvos viršūnę pakėlė akis į trijų aukštų namą, pastatytą iš vietinių akmenų. „Atvežti, – galvojo jis, – iš akmenų skaldyklos už kelių mylių nuo miesto.“ Kai kurie langai buvo išdaužyti ir užkalti lentomis, verandos sulinkusios kaip senos moteriškės nugara. Anksčiau žaliavusioje vejoje dabar vešėjo laukinės gervuogės, usnys ir varpučiai. Virš jų dunksojo nudžiūvęs ąžuolas, gumbuotas ir belapis.
Tačiau, pakilus mėnuliui ir vėjeliui švilpaujant tarp medžių ir aukštos žolės, ši vieta kažkuo traukė akį. Namo pamatai išlieti prieš du šimtus metų, o jis vis dar stovi, nepaisydamas slenkančio laiko, orų ir nepriežiūros. Bet svarbiausia, mąstė Reifas, kad jis stūkso virš miesto, nesileidžia sugniuždomas įtarumo ir sklandančių gandų.
– Ieškosi vaiduoklių, Reifai? – paklausė Šeinas tamsoje spindinčiomis akimis.
– Galbūt.
– Prisimenate, kaip sykį čia praleidome naktį, sugalvoję išbandyti drąsą? – Devinas išsiblaškęs ištraukė žolės stiebelį ir sukiojo tarp pirštų. – Gal prieš dešimt metų. Džeradas nusėlino į antrą aukštą ir pradėjo girgždinti duris. Šeinas prisišlapino į kelnes.
– Pasvajok!
– Tikrai!
Žinoma, du broliai ėmė stumdytis, tačiau vyresnieji nekreipė į juos dėmesio.
– Kada išvyksti? – tyliai paklausė Džeradas. Suprato tai pamatęs, kaip Reifas žvelgia į namą, pro jį ir į tolį.
– Šiąnakt. Turiu iš čia bėgti, Džeri. Ką nors nuveikti toli nuo šios vietos. Jei liksiu, tapsiu toks pat kaip Dolinas. Gal net blogesnis. Mamos nebėra. Jai manęs daugiau nereikia. Po galais, ji niekada neprašė niekieno pagalbos.
– Bent jau žinai, kur trauksi?
– Ne. Galbūt į pietus. Iš pradžių. – Jis negalėjo atplėšti akių nuo namo. Būtų galėjęs prisiekti, kad namas stebi jį ir vertina. Laukia. – Atsiųsiu pinigų, kai tik galėsiu.
Nors jautėsi taip, tarsi kas bandytų nuplėšti vieną jo galūnę, Džeradas tik gūžtelėjo pečiais:
– Kaip nors išgyvensime.
– Turi baigti studijas teisės koledže. Mama to norėjo. – Reifas žvilgtelėjo už savęs, kur stumdymasis pamažu virto imtynėmis piktžolėse. – Jie neprapuls, kai tik supras, ko iš tikrųjų nori.
– Šeinas žino, ko nori. Ūkio.
– Taip. – Šyptelėjęs Reifas išsitraukė cigaretę. – Ir kas galėjo pamanyti? Parduok dalį žemės, jei reikės, bet neleisk jiems visko atimti. Turime išsaugoti tai, kas mūsų. Dar ne vėlu, šis miestas pamatys, kokie iš tikrųjų yra Makeidai.
Reifo šypsena praplatėjo. Pirmą kartą po daugybės savaičių maudimas krūtinėje apmalšo. Broliai sėdėjo ant žemės purvini, apsibraižę ir juokėsi kaip pamišėliai. Jis prisimins juos tokius, pažadėjo sau Reifas, būtent tokius. Makeidai, visi kartu ir išvien, akmenuotoje žemėje, kurios niekas nenori.
1
Blogas berniukas sugrįžo. Antietame visi tik ir kalbėjo apie tai, perduodami vieni kitiems žinias, gandus ir užuominas panašiai, kaip pensiono svečiai siunčia dubenėlius su garuojančiu troškiniu. Troškinys buvo riebus, pagardintas skandalais, seksu ir paslaptimis. Reifas Makeidas sugrįžo po dešimties metų.
Kai kas sakė, kad bus nemalonumų. Turi būti. Nemalonumai, kaip buliui varpelis, kabojo Reifui Makeidui po kaklu. Ar tik ne Reifas Makeidas vieną pavasario rytą pargriovė mokyklos direktorių ant žemės ir buvo išmestas iš mokyklos? Ar tik ne Reifas Makeidas sudaužė velionio tėvo fordą pikapą, dar neturėdamas vairuotojo pažymėjimo? Ir neabejotinai Reifas Makeidas kartu su tuo kvailiu Meniu Džonsonu vieną karštą vasaros vakarą išmetė stalą pro veidrodinį Dafo užeigos langą.
Dabar jis grįžo į miestą prašmatniu sportiniu automobiliu, – kaip jums tai patinka? – ir sustojo tiesiai priešais šerifo būstinės langus. Žinoma, jo brolis Devinas dabar šerifas – eina šias pareigas jau penkerius metus. Tačiau buvo metas, – ir dauguma tai prisimena, – kai Reifas Makeidas praleido ne vieną ir ne dvi naktis vienoje iš dviejų nuovados kamerų.
O, jis toks pat išvaizdus kaip ir anksčiau – taip kalbėjo moterys. Tokiu pragarišku grožiu buvo apdovanoti – ar nubausti – visi Makeidai. Jei tik moteris dar turi gyvasties, ji būtinai žvilgtelės du kartus, o gal net ir atsidus pamačiusi aukštą, liekną, tvirtą figūrą ir laisvą eiseną, kuria, regis, Makeidas meta iššūkį kiekvienam, pasitaikiusiam jo kelyje.
O dar tie tankūs juodi plaukai, akys, žalios ir atšiaurios kaip tos mažos kiniškos statulėlės antikvariato „Praėję laikai“ vitrinoje. Jos nė kiek nesušvelnino griežto veido su tvirtu, ryškiu smakru ir nedideliu randu prie kairės akies. Vienas Dievas težino, kur jį įsitaisė. Tačiau kai nusišypsodavo, kai pakildavo gražių lūpų kampučiai