Skandalingas romanas. Elizabeth BevarlyЧитать онлайн книгу.
raumeninga ranka, papuošta dailiu žiedu, inkrustuotu oniksu ant didžiojo piršto, – jis galėjo būti vestuvinis arba ne, nes užmautas ant kairės rankos. Bet ranka nepajudėjo nuo knygos, ir Violeta negalėjo pasirašyti – ji ir vėl pakėlė akis. Vyriškis spoksojo į ją labai atšiauriai, ir mergina dar labiau sumišo.
Ji bandė prisiminti, ar buvo jį sutikusi anksčiau, o gal padarė ką nors, kad sukėlė tokią reakciją. Gal netyčiom netinkamai rezervavo staliuką Chez Alain ar nepastebėjo dėmės vonioje Ambasadoriuje? Gal sumaišė kelnių siūles, kai dirbo siuvėja Esekso siuvykloje? O gal nusiuntė ne tuos rankogalių segtukus, kai buvo prašmatnių vyrų drabužių parduotuvės darbuotoja? Žinoma, ne. Ankstesniuose darbuose niekada nedarė jokių kvailysčių, ir, be abejonės, prisimintų šias akis ir tokį vyrą.
Akivaizdu, jis nenori jos autografo. Tad Violeta mandagiai paklausė:
– Ar, hm, ar jūs norite paklausti?
Jis minutėlę tylėjo, bet veidas pasikeitė, truputėlį atsipalaidavo. Spoksojo į ją taip, lyg bandytų prisiminti, ar buvo ją sutikęs anksčiau ir ar būtų ją kaip nors nuskriaudęs. Violetai pasidarė nepaprastai juokinga, nes tokie vyrai kaip jis niekada nesielgia neapgalvotai.
Galų gale vyriškis nuleido akis į knygą ir patraukė ranką, kad galėtų atversti. Surado puslapį knygos gale, kur buvo pažymėjęs turkišku raštu išmarginta šilko skiaute, išplėšta iš kažkokio drabužio. Tada pakišo knygą Violetai ir bedė pirštu į antraštę.
– Dvidešimt aštuntas skyrius, – pasakė jis.
Štai kaip. Jokių klausimų, jokių komentarų, tik paskutiniojo knygos skyriaus numeris ir pavadinimas Etanas. Iš visų veikėjų, kuriuos Violeta aprašė Aukštakulniuose, skaitytojams labiausiai patiko šis. Jo žodžius citavo visose iki šiol parašytose knygos recenzijose, apie jį kuždėjosi pokalbių šou dalyviai, reklamuojantys knygą televizijose. Jis buvo pats stipriausias, vyriškiausias, labiausiai savimi pasitikintis ir turtingas. Patekęs į verslo pasaulį ar visuomenėje jis buvo negailestingas, arogantiškas ir valdingas. Nors su Roksana jis bendrauja šiurkščiai, atrodo galingas ir paprastas, bet jame glūdi švelnumas, kuris beveik priverčia pagrindinę veikėją aukštakulnius iškeisti į meilę.
Toks pavyzdys dar kartą parodo, kad knyga – grynas prasimanymas, kurį Violeta parašė tikrai ne iš asmeninės patirties. Ji jokiais būdais niekada neįsimylės. Nes nesugeba mylėti. Dar nesulaukusi paauglystės sužinojo, kad negalima įsileisti jausmų, nes išsiskyrimas su jausmų objektu vis tiek neišvengiamas. Arba ji persikeldavo į kitus globos namus, arba jos draugai. Kartais ji netekdavo globėjų – dėl ligos, ekonominės padėties arba kaprizų.
Todėl jokiais būdais nerizikuos ko nors pamilti.
– Taip? – susidomėjo Violeta. – Norite paklausti dėl dvidešimt aštunto skyriaus? Apie Etaną?
– Ne paklausti, – atsakė jis, – o pareikalauti.
– Kaip suprasti…
– Reikalauju atsisakyti, – pareiškė jis, pertraukdamas Violetą.
Dabar ji išties sutriko.
– Atsisakyti? – kaip papūga pakartojo ji. – Kam? Kodėl turėčiau išspausdinti atsisakymą? Knyga yra…
– Piktavališka, šmeižikiška ir grynas melas, – pabaigė jis. – Ypač dvidešimt aštuntas skyrius.
Ji supykusi tylomis sutiko, kad knyga išties yra išgalvota. Juk tai romanas. Ak. Kodėl žmonės mano, kad tai tikri atsiminimai? Ji turėtų būti geresnė rašytoja. Bet visi kiti jo kaltinimai tikrai absurdiški. Romanai nebūna piktavališki ir šmeižikiški kaip tik dėl fikcijos. Todėl reikalavimas atsisakyti atrodo kvailas.
Vis dėlto Violeta suabejojo, prieš atsakydama, nenorėjo liūdinti vyruko ar įžeidinėti jo tariamo įžvalgumo. Ji atsargiai pasakė:
– Labai apgailestauju, kad knyga jums nepatiko, pone…
Jis nepasakė vardo, tik rūsčiai spoksodamas atkirto:
– Patiko man ar ne, nesvarbu. Bet žinau, kad dvidešimt aštuntas skyrius yra netinkamas, todėl reikalauju jo atsisakyti. Dėl to, kad pakeitėte vardą ir pavadinote Etanu…
– Pakeičiau vardą? – aidu atkartojo ji. – Jokio vardo nepakeičiau. Kam to reikia? Etanas yra išgalvotas. Knyga…
– Jūs negalite nuslėpti vyriškio tapatybės, vien tik pakeisdama vardą, panele Frenš, – vyras nesiliovė, atrodė, jos nė negirdėjo. – Aprašėte Etano plaukus, odos spalvą, jo profesiją, biurą, namus, hobį, jo išvaizdą… ir sudėjimą… Viską. Aiškiai ir teisingai. – Jis čiupo šilko skiautę, kuria buvo pažymėtas puslapis. – Jūs net parašėte, kokios firmos apatinius jis dėvi.
Violeta suglumusi papurtė galvą. Negalėjo suprasti, ar jos tardytojas yra paprasčiausiai suklaidintas, ar įniršęs pamišėlis. Pasisuko į knygyno tarnautoją tikėdamasi, kad ji ir vėl įsikiš, kaip tada, kai minia buvo pernelyg įsismarkavusi. Bet mergina įdėmiai žiūrėjo į tamsiaplaukį vyrą, nuščiuvusi ir išsižiojusi, ji atrodė dar labiau pakerėta nei Violeta.
Ji nusisuko nuo merginos, bet vis dar nesumojo, ką atsakyti žaviajam skaitytojui. Gal minutėlę su juo pažaidus pavyktų nuleisti jį nuo debesų.
– Daugybė vyrų dėvi turkišku raštu margintas trumpikes, pone…
Bet jis vis tiek nepasakė savo vardo. Tik papurtė šilko skiautę ir atrėžė:
– Tik ne tuos, kurie vežami iš vienintelės mažai žinomos parduotuvėlės Elzace, kur toks modelis yra visiškai unikalus.
Nejaugi? Na, ji skaitė apie tą vietą žurnale Esquire ir spėja, kad ji tikrai žinoma – visai kitokia nei jis įsivaizduoja. Skaitė, kad ten įdarbinami savi audėjai, dizaineriai ir net vietiniai, kad jų apdarai būtų tikrai prabangūs ir vienetiniai. Ir neįtikimai brangūs – kaip tik dėl to ji ir parašė, kad juos dėvi Etanas.
Violeta nuolankiai atsiduso.
– Nesuprantu, ką bandote man pasakyti. Etanas yra mano romano veikėjas. Istorija yra išgalvota. Roksana neegzistuoja. Etanas – taip pat. Jei būčiau aprašiusi jį panašiai, kaip bet kurį tikrą žmogų, tai būtų ne kas kita, o tik atsitiktinumas. Daugybė vyrų dirba, linksminasi ir gyvena taip pat, kaip mano knygos veikėjai.
– Jūs ir jūsų leidėjas reklamuoja knygą kaip romaną, bet niekam nekyla abejonių, kad kūrinio pagrindas – labai autentiškai – pagrįstas jūsų patirtimi iš prostitutės gyvenimo.
– Ką?! – sušuko Violeta. – Tai netiesa! Aš niekada…
– Nekyla abejonių ir dėl Etano. Jūs taip tiksliai ir smulkiai aprašėte vyriškį, kad kiekvienam Čikagoje aišku, kas jis toks.
Violeta akimirką didžiavosi, kad pavyko parašyti nuostabų kūrinį, kad tikroviškai aprašė veikėją – beveik pažodžiui – taip mano dauguma skaitytojų. Paskui prisiminė, kad šitas vyras ką tik pavadino ją prostitute, ir vėl pašėlo. Bet, deja, jai nespėjus susivokti, jos užpuolikas vėl svaidėsi priekaištais.
– Ir jei jūs neišspausdinsite atsisakymo dėl šito… šito… – Nepagarbiai smogė į knygą. – …šito mėšlo gabalo…
– Ei! Tai ne mėšlas! Weekly Publishers išspausdino knygos recenziją!
– …užtikrinu, Etanas padarys viską, kad negautumėte nė sudilusio skatiko, nes paduos jus į teismą ir net jūsų provaikaičiai mokės priteistus pinigus.
To jau per daug. Kai žmonės ima ją gąsdinti neegzistuojančia šeima, Violeta išties įsisiautėja. Ji staigiai pakilo, net knygyno darbuotoja cyptelėjo kaip pelė. Tada išsitiesė