Tegul bus taip!. Vykintė VitaitėЧитать онлайн книгу.
>Buvo metas, kai nuoširdžiai stengiausi suprasti, ko iš manęs tikisi mylintys ir mylimi vyrai. Tačiau grįžtamasis ryšys kaskart pasirodydavo esąs toks prieštaringas, kad galiausiai vėl atsidurdavau aklavietėje. Minčių, žodžių, jausmų, potyrių.
Kažkodėl vyriškoji giminė vis mėgina mane įtikinti, kad esu katės būdo – išdavikė naminio gyvūnėlio kailiu. Bet ar nujausti santykių virsmą ir ieškoti savų kelių – išdavystė? O išsilaižius žaizdas ir nugalėjus baimę vėl paklusti atpažintam vidiniam poreikiui versti dalį gyvenimo aukštyn kojomis, kad sugrįžtum į vienintelius tikruosius namus – į save?
Laimei, šioje nesibaigiančioje sugrįžimo kelionėje turiu užuovėją – draugystę. Moterišką. Draugėms nereikia tūkstančius kartų aiškinti to paties. Su jomis paprasčiausiai galima tūkstančių tūkstančius kartų kalbėti (ir tylėti) apie tą patį. O dar verkti ir juoktis. Jos nebijo ašarų. Nebijo juoko. Nebijo būti juokingos. Tiesiog nebijo būti! Tos mano draugės…
Kai sakau „tos mano draugės“, turiu galvoje ne tik save ir jas (buvusias, esamas, būsimas), bet ir visų mūsų promotes, močiutes, mamas, tetas, seseris, pusseseres, dukras, dukterėčias, krikštaduktes… Visą tą neparklupdomą moteriją, be kurios šiandien paprasčiausiai neturėčiau nei poreikio, nei žodžių perteikti tai, ką jaučiu.
Kita vertus, tik iš pažiūros nepažeidžiamam vyrų pasauliui taip pat esu dėkinga už netikėtus atpažinimus, lemtingus susitikimus, dar lemtingesnius išsiskyrimus. Už tai, kad ne tik bando paskandinti aklinoje tamsoje, bet ir dovanoja akinamų šviesos pliūpsnių, kai visiškai nesitikiu.
Taigi ačiū visoms ir visiems iki vieno, pripildantiems (iš šiapus ir anapus) mano dienas būties ir žinojimo, kad vi`sa bus, kol būsiu.
Žole atžaliuoja, asiūkliais atšvytuoja
Vakarykštė diena manoji.
Ir tiek šviesos įlieja man į langus,
Kad ji galėtų prisišaukti Dangų.
Skiriu Emilijai, kurios pasaulio pabaiga atėjo
2000-aisiais, ir visoms kitoms bobužėlėms,
kurios stengėsi, stengiasi ar dar tik stengsis
pačios nugyventi savo gyvenimą.
1
Čia viskas mano:
šią akimirką,
vadinasi,
ir visados.
Dievinu draugių gimtadienius! Ir vėl akys žaižaruoja ryškiau nei vynas taurėse. O kurtinantys juoko pliūpsniai tolydžio gožia labiau nei visada sausakimšo „Tamstos“ klubo šurmulį. Nenuostabu, kad net ir pakančiausi draugių vyrai kaipmat praranda paskutinius savitvardos likučius, vos išgirdę, jog ir vėl nusimato nekaltas gimtadieninis moteriškas pasisėdėjimas. Tiksliau, nenuspėjamas amazonių žygis į pagundomis ir pavojais masinančio naktinio Vilniaus gelmes. Iki pat pirmųjų gaidžių. Kad ir ką sakytum, vis dar nemėgsta mūsų vyrai dovanoti savo antrosioms pusėms laisvės. Nei vienadienės, nei vienanaktės. Ir ne be reikalo… Kad dar išgirstų tokių naktinėjimų kalbas kalbeles, amžiams suakmenėtų kaip tas bėdžių vestuvininkų pulkas vėlių upėje – Neryje, prie Grabijolų kaimo, neatsitiktinai apsupto alkų ir pilkapynų.
– Vakar su bendradarbėmis nusprendėme, kad norint absoliučios laimės metas visiems laikams išskraidinti savo vyrelius į atvirą kosmosą, – karštai, kaip ji viena temoka, apreiškia sukaktuvininkė, trijų šaunių vaikų mama Liūnė (beje, kaip tik paveldėjusi sodybą minėtoje vietoje), ir pražysta savo neprilygstama šypsena. – Tik bėda, kosminio laivo nuoma gali būti mums ne pagal kišenę.
– Tai jau taip, kosminis turizmas vis dar gerokai brangesnis už politinį, – autoritetingai patvirtina Gabija (dėl tobulų lininių garbanų ir neįtikėtino romumo nuo seno mūsų praminta Severiute). Patvirtina iš patirties. Juk jos sutuoktinis, jau kadais sėkmingai neršiantis Seimo vandenyse, dar vieniems rinkimų skersvėjams įsismarkavus vos spėja bėgioti iš partijos į partiją.
– Baikit, mergaitės, kam taip žiauriai, – įterpiu trigrašį ir aš. – Štai mano buvusysis pats laisva valia į senatvę atgal pas tėvus išėjo. Ir pigiau, ir humaniškiau…
Nuvilnija dar viena juoko banga. Kvatojuosi iš širdies su draugėmis, nesitverdama džiaugsmu, kad gaivalinga gyvenimo tėkmė baigia nuplauti ir savigailos ašarų liūtis, ir tūžmingos savimeilės drumzles, glėbdama iš naujo atrasta vaduojančia ramybe.
– Siūlau keisti vietą, kol Liūnė vėl nepradėjo planuoti vasaros ekspedicijos į Neries senvagę nuodingosios nuokanos šaknų teisėtų vyrų galabijimui ieškoti, – netikėtai pareiškia Miglė. Visos nuo neatmenamų laikų ją vadiname Migele – dėl nakties juodumo kiek įkypų akių ir gelstelėjusios pergamento spalvos odos. O dar dėl įtartinai nelietuviško būdo… – Žinokit, jau ne tik ją, bet ir mane ima kraugeriškai veikti tie žemi muzikos dažniai, sprogdinantys ausų būgnelius.
– O man visai patinka, – ryžtingai paprieštarauja vilkės apetitu garsėjanti ugniaplaukė ir vis dar lanksti it žilvičio šaka Živilė. Ji amžiais nenustygsta vietoje, už tai ir pelnė Spirgės pravardę. – Ar pameni, Grase, The roof, the roof, the roof is on fire laikotarpį, kuris praplėtė mūsų požiūrį į muziką, o ir visiems laikams užgrūdino?
– Na, taaaaip, kur neprisiminsiu, – nutęsiu, mintimis persikeldama į tą nesibaigiantį stogų važiavimo metą, kai mūsų sūneliai vienturtėliai ankstyvoje paauglystėje vieningai dievino grupę „Bloodhound Gang“. Ir netikėtai užstaugiu dar vieną jų tuo metu itin mėgtą gabalą, griaudėdavusį ne tik namuose, bet ir visų šeimynykščių, net kaimynų galvose kiekvieną mielą dieną, nuo ryto iki vakaro: – How much is the fish?
– Va va, aš ir sakau: nei melodijos, nei žo džių, – dėbtelėjusi iš pradžių į Živilę, paskui į mane nieko gera nežadančiu žuvišku žvilgsniu, konstatuoja Migelė. Aš žinau, ginčytis beviltiška. Juk ji baigusi chorinį dirigavimą (nors pagal specialybę nedirbo nė vienos dienos).
– Net sunku patikėti, kad dabar visas jaunimėlis supranta angliškai, – svajingai nutęsia Liūnė. – Žalios jaunystės laikais man žiauriai patiko grupė „Nazareth“. O labiausiai daina „Love hurts“. Bet kad tai reiškia „Meilė žeidžia“, supratau tik post factum. Visada galvojau, jog dainos pavadinimas – „Love hearts“, suprask, „Mylinčios širdys“.
– Na, tu ir pasakysi! – nusistebi Severiutė (nebūtų diplomuota anglistė) ir visai ne iš blogos valios užtraukia savo giesmelę: – O mudviem su Skirmantu labai patinka angliški saldainiukai love hearts. Tokie širdutės formos, pastelinių spalvų, įvairių vaisių skonio. Gali kramtyti, čiulpti. Kai tik būname Londone, visada perkame jų tokioje jaukioje parduotuvėlėje prie…
– Atsipeikėk, Severija, kam rūpi, ką tu ten kramtai ir čiulpi, – kaip kirviu nukerta Migelė. – Pasistojo klausimas, einame lauk ar mirkstame čia iki paryčių su visais tais elektros srovės purtomais mažvaikiais. Gospelo choro pasirodymas baigėsi, o juk dėl jo ir, žinoma, dėl Liūnės gimtadienio mes čia. Siūlau negaišti brangaus laiko ir šuoliuoti į širdžiai mielesnes ganyklas. Tarkim, į rašytnamį. Juk menasi man, kad sukaktuvininkė šią naktį svajojo atsišokti…
– Baik, tu. Šoklūs poetai tenai jau seniai ne su mūzomis, o su dausomis šnekasi. Ant molinių kojų pasilinguodami, – abejodama kraipo galvą Živilė. – Gal geriau skambtelėk, kaip tarėmės, savo atžalėlei. Kalėdinis firmos vakarėlis jau aiškiai bus įpusėjęs. Tegul atšauna abi su Gabriele ir galų gale tesi pažadą – parodo mums, senoms kabykloms, kur ir kaip šiandienos jaunimėlis linksminasi.
Derėtų išsyk paaiškinti, kad „senos kabyklos“ – firminis Živilės tėčio kreipinys, kuriuo jis kadaise, kai mes dar buvome vos apsiplunksnavusios mergaičiukės, išdrįsdavo „pamaloninti“ monumentalios išvaizdos žmoną ir itin karingą uošvę. O jų dėl to su žemėmis maišomas nė nesapnavo, kad amžiams sėja mūsų pagauliose širdyse meilę taikliam žodžiui… Tiesa, anuomet ir mes nė už ką nebūtume patikėjusios, kad sulauksime tokio