Valentis veda. Maxine SullivanЧитать онлайн книгу.
– mano, kad laišką atsiuntė Aleksas Valentis?
Tikrai jis.
Laiške žymusis verslininkas rašė:
Vakarienė šį vakarą. Pusę aštuonių. Silvestro restorane.
Žiūrint į popieriaus lapą Olivijai ėmė kilti kraujospūdis. Tas vyras tikras pasipūtėlis! Visiškai nepripažįsta atsisakymo.
Sergėk Dieve, vien pagalvojus apie vakarą su Aleksu Valenčiu oda pašiurpsta kaip žąsiai. Ką čia paneigsi – Olivija juo susižavėjo. Pakerėjo Alekso tvirtumas.
Na, žinoma, taip atsitiko, ko gero, dėl to, kad jos gyvenime vis pasitaikydavo tam tikra prasme silpni vyrai. Tėvai išsiskyrė, kai jai tebuvo dveji, beveik visą gyvenimą tėvas į ją nekreipė jokio dėmesio. Du patėviai vienas po kito buvo mieli, bet egoistai. O buvęs jos sutuoktinis domėjosi tik savimi. Tikrai ne patys geriausi vyriškos veislės pavyzdžiai.
Tai kodėl Olivija mano, kad Aleksas kitoks?
Dar neatėjus šeštai valandai moteris neabejojo, kad su juo susitiks. Ir taip šiomis dienomis galva sukasi nuo rūpesčių, negi dar imsi kamuotis, ko tam Aleksui iš jos reikia?
Na, restoranas – bent jau neutrali vieta, – drąsinosi Olivija. Ji nusiprausė ir apsivilko vieną savo sukurtų klasikinių kostiumų. Kreminis švarkelis ir kelnės tiko jos aukštai lieknai figūrai. Derantys odiniai bateliai sustiprino rafinuotos, bet kartu dalykiškos moters įspūdį. Galėjau ir nuoga ateiti, – susimąstė Olivija po kokios valandos, kai ją vos įėjusią į restoraną vyriškai vertindamas nužvelgė Aleksas. Olivijos nugara nubėgo nuojautos šiurpuliai.
– Džiaugiuosi, kad atėjai, – kimiu gomuriniu balsu ištarė Aleksas, kai Olivija prisiartino prie kampinio stalelio.
– O aš ne, – atkirto ji ir kostelėjo.
Vyro akys supratingai suspindėjo.
– Tai kodėl atėjai?
Olivija užrietė nosį.
– Atėjau pasakyti, kad laiškelis man pasirodė arogantiškas, ir jei jau kalbėsime atvirai, neturiu ką su tavimi veikti.
– Galėjai paprasčiausiai paskambinti ir tą patį pasakyti.
– Tokiu atveju nebūtumei pasidavęs.
Aleksas pakėlė antakį.
– Negi aš panašus į vyrą, kuris lengvai pasiduoda?
– Ne.
– Tada atsakiau į visus klausimus, – jis patraukė Olivijai kėdę. – Pirmiausia pavalgykime.
Olivija nurijo gerklėje įstrigusį tumulą. Pirmiausia? Ji nesijautė alkana, bet padavėjas sukinėjosi aplinkui, todėl Olivija sukruto: paprašė atnešti stiklinę mineralinio vandens, paskui peržvelgė valgiaraštį ir užsisakė veršienos.
– Matyt, teko gerokai pavargti, kol mane suradai, – tarė Olivija, kai juodu liko vieni.
– Juk turėjau perduoti tau laiškelį, – abejingai atsakė Aleksas, tarsi žmonių paieška būtų jo kasdienis darbas.
Na, šią popietę Olivija ir pati truputį juo pasidomėjo, bet apie tai tikrai neprasitars. Jau buvo girdėjusi apie Valenčių bendrovę – o kas apie ją nežino? Bet iki šiol labai nesigilindavo ir apie trijų brolių Valenčių meilės žygdarbius paskalų skyreliuose neskaitydavo.
– Aleksai, aš…
– Man patinka tavo vardas, – pertraukė jis, balsas staiga pritilo, Aleksas beveik šnabždėjo. – Olivija.
Išgirdus, kaip šis vyras taria jos vardą, moters širdis suspurdėjo. Ištarė taip seksualiai… taip atvirai gardžiuodamasis… taip…
Olivija netikėtai suvokė, ką jis daro, ir tvirčiau suspaudė lūpas. Matyt, šis vaikinas mėgsta pertraukti moteris asmeninėmis pastabomis ir taip išmuša iš vėžių.
– Mane pavadino pagal larį, – atsakė Olivija užkandusi pašaipėlę.
Aleksas kilstelėjo antakį.
– Larį?
– Serą lorensą Olivjė. Žinai, toks aktorius.
Jo tvirtos jausmingos lūpos akivaizdžiai atsileido.
– O, aš žinau, kas jis yra. Tiksliau buvo.
Olivija pabrėžtinai atsiduso.
– Deja, seras lorensas mirė, kai dar nebuvau gimusi, bet jis buvo tarsi mylimiausias mamos dėdė.
Alekso akys spindėjo – jis linksminosi.
– Matau, kad bandai patupdyti mane į vietą.
Pralinksmėjo ir Olivija.
– Ar pasisekė?
– Ne. Bet ir aš turiu draugų, užimančių aukštus postus. Ir jie tebėra gyvi, – jis šyptelėjo lūpų kampučiu. – Tikriausiai šitą pokštą jau anksčiau esi išbandžiusi.
– Ne, to nebedarau nuo paauglystės. Suaugau į protą.
– Ir labai išgražėjai, – lėtai nutęsė Aleksas.
Kol padavėjas dėliojo ant stalelio gėrimus, Olivija nesusilaikė – pro ilgas blakstienas apžiūrėjo Aleksą. Dieve. Šitas vyras nuodėmingai gražus: tamsus gymis, vyriškumas ir įsakmus pasitikėjimas savimi – tai mirtinas mišinys. Pasiteisindama tuo, kad jis vilkėjo puikiai pasiūtą kostiumą, Olivija žvilgtelėjo antrą kartą. Tada suprato, kad Aleksas pastebėjo jos vertinančius žvilgsnius. Moters skruostai užkaito, ji bergždžiai bandė sutramdyti nerimaujančią širdį. Jautėsi dėkinga, kai Aleksas pokalbį pasuko ne apie tokius asmeninius dalykus, o kai įsikalbėjo apie visuotines problemas, visiškai nusiramino.
– Ar jūs artimos su motina, Olivija? – paklausė Aleksas vos padavėjui nurinkus tuščias lėkštes.
Ji nesmagiai sutriko.
– Kodėl klausi?
– Juk tave augino močiutė. Užaugai čia, Australijoje, ar ne? – pasakė taip, tarsi motina būtų ją pametusi.
– Viskas buvo ne taip, – puolė gintis Olivija. – Mano motina dirbo los Andžele. Ji manė, kad man bus geriau augti pas močiutę. Taip ir buvo. Mudvi mylėjome viena kitą.
Olivijai suskaudo širdį prisiminus prieš septynerius metus mirusią močiutę.
Ji staiga suprato bandanti išteisinti savo šeimą.
– Klausyk, Aleksai, kam mane čia pasikvietei?
– Nes tau manęs reikia.
Olivija net išsižiojo.
– Atsiprašau…
Aleksas pašaipiai pažvelgė ir paaiškino:
– Gerai, pasakysiu kitaip. Tau reikia mano pinigų.
Olivijai staiga pasidarė vėsu. Ar gali būti, kad jis žino apie motinos skolas? Tai turėjo būti akyliausiai saugoma paslaptis visame los Andžele. Olivija sunkiai dirba, kad užtikrintų motinai įprastą prabangų gyvenimą.
O Dieve. Negi Aleksas tikrai ką nors žino apie jos motiną? O jei žino, ar ketina ta informacija pasinaudoti? Jei pasklis gandai, kad motina iki kaklo skęsta skolose, jos karjerai, kuri ir taip ritasi žemyn, ateis galas.
Tokio pažeminimo motina nepakeltų.
Reikia neprarasti šaltakraujiškumo.
– Nesuprantu, apie ką kalbi. Kam man gali reikėti tavo pinigų?
– Tavo verslas žlunga, Olivija. Jūs su partnere pereikvojote išteklius, kai atidarėte parduotuves Sidnėjuje, Brisbene ir Melburne, o dabar murdotės skolose. Reikėjo pradėti vien