Valenčio išrinktoji. Maxine SullivanЧитать онлайн книгу.
ection>
PIRMAS SKYRIUS
– Ką čia kalbi, tėti? – savo tėvo Sezaro paklausė Nikas Valentis, kai abu vyrai sėdėjo Valenčių dvaro kieme, terasoje.
– Sakau, kad atsistatydinau jau prieš šešis mėnesius ir nors šį dvarą labai myliu, jis mums darosi kiek per didelis. Mudu su Izabele nusprendėme persikelti į apartamentus mieste.
Išgirdus tokį pareiškimą Nikui pritrūko oro. Čia jo namai. Jis užaugo šiame dvare Sidnėjaus apylinkėse, netoli Hoksberio. Motina jį čia pagimdė, o paskui išrūko ieškoti žalesnių ganyklų ir paliko tėvą vieną. Po šešių mėnesių jis sutiko Izabelę.
– Dvaras tavo, – toliau kalbėjo Sezaras. – Jei tik jo nori.
Nikui vos neiššoko širdis. Ar tėvui dar reikia klausti? Žinoma, jis nori dvaro. Trokšta taip smarkiai, kad net nusigręžė ir nusuko akis į kultivuojamas pievas – nenorėjo, kad tėvas pastebėtų, kaip labai jis to dvaro nori.
Tai ir yra visų svarbiausia.
Nikas savo tėvu nepasitiki.
Sezaras – klastingas senas velnias, seniai karaliaujantis Valenčių bendrovės įkūrėjo soste, pradėjęs Australijos parfumininkų dinastiją, kuri, vadovaujama vyriausiojo Sezaro sūnaus Alekso, šiuo metu veržiasi į platesnį pasaulį – pristato pasauliui naujausius Valenčių kvepalus Moteris.
Sezaras įpratęs visko siekti savais būdais.
– O kas, jei nenoriu? – Nikas apsimetė abejingas, – taip kasdien jis, vykdomasis šeimos bendrovės direktorius, elgiasi darbe.
– Tada atiduosiu dvarą Metui.
Po velnių.
Nikas myli Metą, bet jaunesniajam broliukui labiau patinka gyvenimas didmiesčio centre, todėl dvaras neprižiūrimas užges. Metas čia, tolimame Sidnėjaus priemiestyje, numirtų, net jeigu ir galėtų kasdien vykti į darbą.
O štai Nikas tik džiaugtųsi galėdamas ištrūkti iš apartamentų mieste ir pabėgti nuo nuolatinio sunkaus darbo ir nė kiek ne lengvesnių žaidimų.
Jis atsainiai pasuko galvą ir pažvelgė į tėvą.
– Metui šie namai niekada per daug nepatiko, – ramiai pasakė Nikas.
Sezaras linktelėjo žilą galvą.
– Aš tai žinau.
– Tai kodėl atiduodi jam?
– Juk dar neatidaviau… kol kas. Viskas priklauso nuo tavęs.
Po šių tėvo žodžių Niko nuogąstavimai tik išaugo.
– Kur čia spąstai, tėti?
Sezaras kreivai šyptelėjo.
– Gerai mane pažįsti. – Jis dėbtelėjo viską apskaičiuojančio verslininko žvilgsniu. – Tu gali gauti šį dvarą su viena sąlyga. Turi vesti.
Nikas įsitempė.
– Po velnių, dar ko!
– Šiems namams reikia naujos jaunos šeimos.
– Todėl aš privalau ne tik vesti, bet dar ir turėti šeimą? – ironiškai paklausė Nikas.
– Juk paprastai taip ir atsitinka.
Nikas papurtė galvą. Artimiausiuose jo planuose vedybų nėra. Jokia moteris nesupančios Niko, ir tebūnie jis prakeiktas, jei paleis į pasaulį vaiką, kuris neturės vienas kitą mylinčių tėvų.
– O Aleksas su Olivija netinka? – Toks pasirinkimas Nikui būtų priimtinesnis. Jie bent jau rūpintųsi namais kaip pridera.
– Ne, jie dabar turi savo namus ir nenorės vėl persikraustyti. Tai gali sutrikdyti mažąjį Skotą.
Taip, ginčytis sunku. Aštuonerių metukų Skotą Aleksas su Olivija įsisūnijo tik per Kalėdas. Jie tikrai nesutiks taip staiga vėl keltis gyventi kitur, jei apskritai sutiktų.
Staiga Niko galvoje blykstelėjo netikėta mintis, ir jis pažvelgė į tėvą.
– Pasakyk, kad tu niekaip nesusijęs su Alekso ir Olivijos santuoka.
Sezaras nė nevirptelėjo.
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad aš visai niekuo dėtas.
Nikas suspaudė lūpas.
– O mama žino, ką veiki?
Nikas visada laikė Izabelę savo motina. Ji buvo elegantiška, žavinga, mylinti, bet ir grėsminga priešininkė – jei supyksta. Izabelė buvo vienintelė mama, kurią jis pažinojo… kol jo tikroji motina ėmė sukiotis aplinkui ir sujaukė Niko vaikystę.
– Mudu su Izabele esame skirtingų nuomonių. Ji žino, kaip jaučiuosi, o aš neketinu keisti savo nuomonės. Man šis klausimas pernelyg svarbus.
Nikas nusikeikė.
– Po velnių, neketinu vesti pirmos pasitaikiusios moters vien tik dėl to, kad patenkinčiau iškrypusį tavo valdžios troškimą.
– Tada dvaras atiteks Metui.
Nikas pajuto, kaip susitraukia jo skrandis.
– Jei pasakysiu, kokius žaidimėlius žaidi, Metas jo nenorės.
Sezaras gurkštelėjo kavos, pastatė puoduką ant stalo ir tik tada atsakė:
– Tada rūmus teks parduoti.
Nikas sunkiai nurijo gurkšnį. Jo tėvas tikriausiai mano, kad viską tiksliai apskaičiavo.
– O ką, po galais, man vesti? Negi pasirinkti moterį pasukus vizitinių kortelių dėklą?
– Sašą Bleik.
Nikas susvyravo. Šis vardas jam nebuvo atėjęs į galvą metų metus… jis daugelį metų negalvojo nei apie ją… nei apie tą bučinį.
Na, prisimindavo ne taip jau dažnai.
– Jos nėra mano vizitinių kortelių dėkle, – atkirto Nikas apskritai nenorėdamas dabar apie ją galvoti.
Tas bučinys tebuvo kvaila klaida.
– Ji tau tobulai tinka.
– Džiaugiuosi, kad taip manai.
Sezaras nepatenkintas suraukė kaktą, bet jo veidas akimirksniu nušvito.
– Pats pamatysi. Kai tik ją vesi, tu…
– Aš jos nevesiu, tėti. – Jei jau apsispręstų vesti – o jis tikrai nesakė, kad pasiryš – žmoną Nikas pasirinks pats. – O be to, ji juk Anglijoje.
– Ne, Saša sugrįžo. Dabar ji – puiki interjero dizainerė, ir aš paprašiau jos atnaujinti dvarą.
Netikėtumai griūva vienas po kito, ar ne?
– Jis gražus toks koks yra.
Sezaras sutiko:
– Tau visada čia patiko.
Nikas tik gūžtelėjo pečiais.
– Čia juk mūsų namai.
– Kaip tik todėl ir siūlau dvarą tau.
– Bet tik tuo atveju, jei vesiu Sašą Bleik?
– Bus puiku, kai pagaliau susijungs abi šeimos. Porteris ir Salė Bleikai daugelį metų buvo geri mūsų draugai.
– Porteris niekada nekėlė man pasitikėjimo.
Salė buvo miela moteris, tik gal kiek per daug nuolanki.
– Užmiršk tą Porterį Bleiką. Vedi ne jį, o jo dukterį.
– Aš nieko nevedu. Taškas.
Tėvas kiek patylėjo.
– Saša čia atvažiuos rytoj iš ryto, ji viską apžiūrės, kol mes būsime mieste. Labai palanki proga su ja pasikalbėti.
– Ne.
Tėvas sėdėjo nekrustelėdamas.
– Manau, Metas tikrai apsidžiaugs, galėdamas iš esmės pakeisti šio dvaro išvaizdą, kaip manai? O Saša tikriausiai kupina pažangiausių idėjų – jų prisirinko gyvendama Londone.
Nikas riebiai