Valenčio išrinktoji. Maxine SullivanЧитать онлайн книгу.
išvažiavai, buvai vos dvidešimties. Kiek per jauna gyventi viena tokiame milžiniškame mieste.
– Aš nebuvau ten viena, – atsakė Saša, ir akimirką Nikui užgniaužė kvapą pagalvojus, kad ji ten gyveno su kokiu nors vyriškiu. – Londone gyvena mano teta, todėl kelerius pirmuosius metus praleidau pas ją. Paskui įsigijau savo būstą. – Mergina paėmė savo puodelį su lėkštute, bet kavos negėrė. – Mūsų tėvai yra draugai. Nė neabejoju, kad tavo tėvas spėjo tau viską papasakoti.
– Tikriausiai, – nė nepamąstęs sutiko Nikas. Jis ant savęs tebeširdo, kad bent akimirksnį susinervino pagalvojęs, jog Saša Londone galėjo gyventi su vaikinu.
– Bet tu tikriausiai nepasivarginai jo klausytis?
Nikui labai nepatiko, kad jį taip nuleido ant žemės. Juk paprastai jis priversdavo žmones pasijusti nejaukiai.
– Praėjo penkeri metai. Turbūt seniai užmiršau.
Ji įdėmiai pažvelgė į Niką.
– Nė neabejoju. – Nuo merginos balso tono Nikas sustingo, bet, dar nespėjus suprasti jos reakcijos, Saša pastatė savo puoduką ant stalelio. – O dabar prašyčiau perduoti man tėvo žinutę. Man tikrai reikia grįžti prie darbo.
Na ir puiku. Jis taip ir padarys.
Nikas taip pat pastatė puodelį ant stalelio, tada atsilošė, kad galėtų gerai matyti visą jos veidą. Jis privalo stebėti merginos reakciją.
– Tiesą sakant, tai ne žinutė. Labiau panėši į prašymą.
Dailioje merginos kaktoje susimetė raukšlelės.
– Jis nori, kad aš ką nors padaryčiau?
– Taip. – Nikas patylėjo bandydamas parinkti žodžius, kurie visą naktį sukosi jo galvoje. – Ar jis tau sakė, kad juodu su motina išsikelia į miestą?
Saša nustebusi sumirksėjo.
– Ne, nieko neminėjo. – Jos kakta nusigiedrijo. – Tai štai kodėl jis nori, kad perdažyčiau dvarą. Ketina jį parduoti.
– Ne, dvaro jis neparduos. Tėvas nori, kad jis ir toliau priklausytų šeimai. Jis nori, kad aš čia apsigyvenčiau.
Sašos akys nušvito, mergina atrodė dar gražesnė.
– Ak, kaip puiku, Nikai. Šie namai nuostabūs. Man visada patikdavo čia atvažiuoti.
Niko širdis suvirpėjo.
– Tai gal tada norėtum pasilikti?
Sašos žvilgsnis prigeso.
– Ką turi omenyje? Kad nuomočiausi dvarą iš tavęs?
– Siūlau juo su manimi dalytis.
– Da… dalytis su tavimi?! – šūktelėjo Saša.
– Tėvas nori, kad aš tave vesčiau.
Jis giliai įkvėpė, tada labai lėtai iškvėpė.
– O Dieve.
Lygiai taip pat jaučiasi ir jis. Jo tėvo ultimatumas buvo vienas iš nedaugelio atvejų gyvenime, kai žemė išslydo Nikui iš po kojų. Tokie pojūčiai jam nepatiko. Nė truputėlio.
– Kodėl? – nustebusi išlemeno Saša po kelių akimirkų.
– Jis nori atiduoti man šiuos namus, kad jie ir toliau turėtų Valenčių pavardę, bet puikiai žino, jog aš dar neketinau vesti ir surimtėti, todėl mane šantažuoja. Jei tavęs nevesiu, dvarą jis atiduos Metui.
Saša papurtė galvą.
– Ne, šie namai Metui netinka. Jie tinka tau.
Niką užliejo šiluma.
– Bet, Nikai, aš nesuprantu, kodėl tau į žmonas tėvas parinko mane.
Šis tik gūžtelėjo pečiais.
– Dėl visai nesuprantamų priežasčių jam atrodo, kad man tobulai tinki.
Mergina pažvelgė švelniau.
– Tikrai? – Bet tuojau pat surimtėjo ir nejaukiai pasimuistė. – Jis labai malonus, kad taip galvoja, bet juk mes abu suprantame, jog tokie reikalavimai juokingi. Aš laiku pasipainiojau jam po akimis, ir tiek.
– Ir man taip atrodo, – pritarė Nikas ir nudžiugo supratęs, kad Saša mąsto racionaliai. Klausimą turbūt pasiseks išspręsti lengviau, nei jis tikėjosi. Jiems nereikės vargti su visa painiava – emociniais pagražinimais, dėl kurių vargsta kitos sutuoktinių poros.
– Tai ką tu ketini daryti, Nikai?
– Vesti tave.
Saša akimirksniu nubalo, bet tučtuojau susitvardė.
– Ak. Tikrai?
Nikas jau buvo nusprendęs paklusti tėvui ir nesitikėjo, kad sumanymui bus pasipriešinta.
– Jis kalbėjo visiškai rimtai, Saša. Tėvas nori, kad dvare ir toliau gyventų Valenčiai, be to, trokšta, kad mūsų šeimos susijungtų.
Mergina tik papurtė galvą.
– Ne, Nikai.
– Man ši situacija dar nemalonesnė nei tau. Jei atvirai, santuokos aš net nebuvau numatęs. Man patinka gyventi vienam.
– Kaip ir man.
Niką toks pareiškimas nustebino. Ar moteris siekia karjeros, ar ne, daugelis jo draugių trokšta daugiau, nei puikių seksualinių santykių. Daugelis jų nori ištekėti, nors viešai ir tikina to visai nepageidaujančios.
– Gali būti, kad tu to nežinai, bet prieš pusę metų mano tėvą buvo ištikęs širdies smūgis. Laimei, jis buvo silpnas, – suskubo pridurti Nikas pastebėjęs, kad Saša sunerimo. – Bet tėvas susirūpino, kad kitas gali būti lemiamas, ir jis nebesuspės pamatyti manęs vedusio. Štai kodėl jis griebėsi tokio plano.
– Nikai, aš tikrai jus labai užjaučiu dėl to širdies smūgio, bet tokio prašymo įvykdyti negaliu.
Vyras tvirtai suspaudė lūpas.
– Tokiu atveju šie rūmai atiteks Metui. Numanau, kad esi pasiruošusi atnaujindama dvarą viską iš pagrindų modernizuoti.
Saša susigūžė.
– Pasikalbėk su tėvu, Nikai. Galbūt jis leis tau vesti kurią nors kitą.
Bet dabar jis kitos nebenori.
– Savo tėvą puikiai pažįstu. Jis nenorės nieko kito, tik tavęs. Jis gali būti labai užsispyręs.
– Kaip ir aš.
– Saša, paklausyk…
Ji pašoko.
– Liaukis, Nikai. – Ji išsitiesė. Akyse žaižaravo ryžtas – aiškiai galėjai matyti, kaip jis auga. – O dabar, jei neprieštarauji, turiu toliau dirbti – kad ir kam dekoruočiau šiuos namus.
Mergina nuskubėjo prie durų, – aukšti basučių kulniukai kaukšėjo į medines grindis, – ir nuėjo koridoriumi į virtuvę.
Nikas vėl atsisėdo ant sofos apmąstyti visko, kas ką tik nutiko. Nedaug tėra moterų, kurios iš tikrųjų atsisakytų už jo tekėti. Po velnių, jis apskritai nemanė tokią sutiksiąs.
Bet jei jau Nikas ves, turės tekėti ir Saša Bleik.
Už jo.
Jam tereikia rasti būdą pasiekti savo.
Nikas niūriai nusišypsojo. Ką jau ką, o priversti kitus šokti pagal savo dūdelę Valenčiai sugeba tobulai.
ANTRAS SKYRIUS
Saša baigė matuoti didžiulį Valenčių dvarą