Laikina santuoka. Bella FrancesЧитать онлайн книгу.
kur tavo manieros? Šalia stovi mergina.
Atsakymas buvo tykus, bet staiga visi nutilo. Jis neatitraukė žvilgsnio. Džordžija nukaito nuo plaukų pašaknų iki skaudančių kojų pirštukų. Pamačiusi, koks jis rimtas, pajuto adrenalino… baimės… ar panikos antplūdį. Bėda – štai kas jos laukia.
Metas dingti.
Džordžijai reikėjo sukaupti visas jėgas. Vaikinai truputį pasislinko ją praleisdami ir ji žengė į priekį.
Giliai įkvėpusi išėjo iš lifto ir pateko į platų, ilgą koridorių, apšviestą daugybės sietynų, kurių šviesa atsispindėjo nuo šviesaus marmuro. Nedidelis auksinis ženkliukas pranešė, kad ji turi du pasirinkimus – penkis kambarius kairėje ir penkis dešinėje. Pasirinko kairę. Dabar stojo tyla, kurią skrodė tik jos kulniukų kaukšėjimas.
Jos dešinėje užlietas auksinės šviesos buvo balkonėlis, su fontanu, kuriame burbuliavo tyras vanduo. Toliau koridorius darė posūkį. Džordžija pasuko klausydamasi iš paskos sekančio aido. Galiausiai kairėje liko dvejos durys. Abejos vienodai ištaigingos. Priėjo prie vienų. Džumeiro apartamentai.
Čia.
Džordžija ištiesė ranką pasiruošusi valandą siuntinėti oro bučinius ir plačiai šypsotis.
Durys atsivėrė.
Ji sunkiai atitraukė akis nuo duris atidariusio labai stambaus vyro vakarietiškais drabužiais.
Turtai ir prabanga. Vyrai ir gražios moterys. Kojos pačios žengė tiesiai į vidų.
Apartamentai milžiniški. Žinoma, nėra ko stebėtis – septynių žvaigždučių viešbutyje septynių žvaigždučių apartamentai – prabangiau už karaliaus rūmus. Net ir išbuvusi Dubajuje pusmetį nebuvo tam pasiruošusi.
Žemyn sukdamiesi leidosi dveji įviji laiptai, kurių apačioje stovėjo baltos odos sofos, nukrautos auksinio ir žydro satino pagalvėlėmis. Mezoninuose abiejose pusėse buvo dar daugiau vietos prisėsti – vienoje pusėje stovėjo baras, kitoje – užkandinių stiliaus minkštasuoliai, išmušti žydra oda, plevėsavo lengvutės baltos ir auksinės užuolaidos. Už laiptų kilo bent šešių pėdų aukščio siena, už kurios atsivėrė Persijos įlanka. Vandens mėlis maišėsi su oranžiniais ir rožiniais vakaro saulės spinduliais.
Tačiau Džordžija matė ne vieną saulėlydį, spėjo prisivaikščioti marmuru ir prisisėdėti ant minkštutėlių odinių sofų. Žadą atėmė ne prabanga. Vienišiai? Porelės. Išsidrėbusios ant baltos odos sofų, su gėrimais rankose ir labai, labai atsipalaidavusios. Nepaisant kondicionieriaus teikiamos vėsumos oras buvo apsunkęs nuo hedonizmo. Keistas vienišių vakarėlis.
Džordžija apsidairė, žvalgydamasi kitų vienišų merginų, bet visos buvo labai užsiėmusios – labai užsiėmusios su vyrais.
Jos smegenys, kojos ir burna niekaip nesusitarė, kurios imsis veiksmų pirmos. Laiptais nusileido moteris ir žengė jos pusėn. Raudonos lūpos ir raudona suknelė per vieną petį, su skeltuku iki šlaunies. Šalia jos senoji Alaïa atrodė kaip vienuolės abitas.
– Labas, nežinau, ar patekau ten, kur reikia. Man sakė, kad ateičiau. Čia vienišių vakarėlis?
Įspūdingoji moteris nekreipė į ją dėmesio. Pašaipiai nužvelgė Džordžiją nuo galvos iki kojų, kilstelėjo tobulą antakį, šyptelėjo nepriekaištingai raudonomis lūpomis ir praėjo pro šalį. Sustojusi prie baro nagu perbraukė apkūnaus verslininko skruostą. Šis uždėjo delną jai ant užpakalio ir spustelėjo. Džordžija išsižiojusi stebėjo, kaip moteris išrietė nugarą, leisdama jam paliesti krūtį.
Ji nėra dainavusi lopšinių keturmečiams ar nusibrozdinusi kelių su mažaisiais futbolininkais. Šios merginos visai nenori kurstyti namų židinio ir nelaukia princo ant balto žirgo. Tikrai ne. Jos buvo rafinuotos, seksualios ir drąsiai rodydavo savo privalumus.
Džordžija apsižvalgė ieškodama, su kuo šnektelėti, bet veltui. Kaip visi spėjo susiporuoti? Na gerai, vienišių vakarėlyje atsidūrė pirmą kartą, tačiau girdėjo drauges pasakojant apie netikėtus pasimatymus. Negali būti, kad visi spėjo susiporuoti iki… pusės aštuntos vakaro? Tiesą sakant, pažiūrėjusi atidžiau pamatė, kad kai kur žmonės sėdi net ne poromis, o po tris. Oho.
Atrodė, kad ji stovi skęstančio laivo denyje, o aplink ratus suka rykliai. Jei tai reiškia, kad reikės įmerkti pirštus į pasimatymų vandenis, ji mieliau liks saugi ir vieniša sausumoje.
Taip, čia klaida. Ji grįš namo. Visos išskrido į Ras Al Kaimaną, tad galės pabūti viena. Galės pamirkti baseine, paspoksoti į televizorių ir parašyti Kirstei, kad patarimas ateiti buvo katastrofa.
Galbūt pasižiūrės, ar daugiau niekas neieško jaunių trenerių. Keli vakarai per savaitę vis dar buvo laisvi, galėtų padirbėti. Su vaikais dirbti gera, o papildomi pinigai pravers Bebei. Juk tai ir turėtų būti svarbiausia.
Gražus buvo merginų pasiūlymas nueiti į pasimatymą, juk Niką ji seniai pamiršo, bet norėjo nusiųsti daugiau pinigų Bebei. Kol surinks šešiasdešimt tūkstančių mokesčiams ir paskoloms padengti net ir mokesčių neprispaustame Dubajuje, užtruks amžius.
Džordžija apsisuko apsisprendusi dingti iš šio beprotiško vakarėlio. Durys vėl atsidarė. Triukšmas. Tie patys girti vaikinai. Skubus įsakymas nutilti… žemas, kimus balsas… ir ją pervėrė kobalto žydrumo akys.
Ji stebėjo, kaip visi suguža vidun. Visų gaujos narių – jis, be abejonės, buvo vadas – akys sužibo kaip vaikų, pamačiusių dovanas Kalėdų rytą. Jis sustojo prie durų juos praleisdamas, bet neatitraukė nuo jos žvilgsnio.
Džordžija sustojo. Sudvejojo. Jis laukė. Stebėjo. O tuomet atėmė iš jos teisę spręsti ir tiesiog priėjo. Ne per greitai, ne per tingiai, bet užtikrintai – nepalikdamas galimybės ginčytis.
Jo veidą nušvietė baltas blyksnis. Dabar vyras atrodė ne įsitempęs, o išskirtinis. Baltutėlė šypsena puikiai derėjo prie šviesių akių. Jis atėmė žadą, atrodė, kad žiūrint į jį skauda akis. Kaip ji galėjo manyti, kad Nikas gražus ir patrauklus? Šis vyras lenkė visus standartus. Jam priėjus Džordžija truputį loštelėjo atgal, kad pamatytų jo veidą. Jis buvo aukštas, tad šalia jautėsi moteriška. Krūtinė tokia plati, kad galėtų padėti ant jos galvą ir ištirpti… Galingas stotas. Ori laikysena. Jei kas nors už vyriškumą teiktų prizus, jis neturėtų, kur jų dėti.
– Labas. Malonu vėl tave matyti.
Apmirusi stebėjo, kaip jis paėmė jos sustingusią ranką ir pakėlė prie lūpų. Vyriškio lūpos buvo šiltos, apsuptos trumpų šerelių. Kai jis prispaudė lūpas prie jos odos, Džordžijos vyzdžiai išsiplėtė. Ji iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti pusiausvyrą. Vyras nuleido jos ranką, prisitraukė ją truputį arčiau ir dar kartą blykstelėjo žavingiausia jos kada matyta šypsena. Vien pamačiusi jo lūpas žinojo, kad jos laukia ilga, lėta ir jausminga meilės naktis. Siaubas.
– Kuo tu vardu?
– Džordžija, – ištarė savo vardą, sunkiai iškvėpdama orą. Leido jam dar sekundėlę palaikyti jos ranką, negalėdama paleisti jo žvilgsnio.
– Džordžija. Gražus vardas.
Ar mėlyna – nuodėmės spalva? Tikriausiai taip.
– Denis Rajanas.
– Labas, – atsakė atsitokėjusi ir atgavusi kalbos dovaną.
Ji paspaudė vyrui ranką. Nežinia, kur dingo įprastas savigynos instinktas. Šis vyriškis visomis prasmėmis buvo aukščiausios klasės. Vadinasi, reikėjo bėgti kiek įkabina, o ne stovėti čia tirpstančiais keliais.
Susiimk, juk ruošeisi išsimaudyti ir eiti į lovą, o paskui paieškoti dar vieno darbo. Mažiausia,