Galimybė sugrįžti. Rachel BaileyЧитать онлайн книгу.
palatos. Metjus liepė jį ten susirasti, kai baigsis tyrimai, taigi dabar ji kelias akimirkas stovėjo, stebėdama juodu pro stiklą. Bendraujant su sūnumi Metjaus veidas buvo kitoks – plokštumos ir kampai atrodė švelnesni, šypsena atsirasdavo lengviau. Vis dėlto meilesnis Metjus Kinkeidas buvo toks pat užburiantis, gal net dar labiau. Jos širdis ėmė plakti sparčiau, ji nepajėgė atplėšti akių.
Berniukas buvo nusigręžęs nuo jos, todėl Siuzana matė tik tamsiai rudų plaukų kupetą ir žavias rankeles, tiesiamas tėvo nykščių link įsitraukus į kažkokį žaidimą. Tada Metjus pakėlė žvilgsnį ir išvydo ją – įtampa, regis, vėl pasklido jo kūne, galiausiai net Flinui skirta šypsena atrodė sustingusi. Jis kažką pasakė sūnui ir parodė į greta esančią patalpą. Ji pažvelgė ton pusėn, pamatė duris į Flino palatą ir patraukė ten. Prieškambaryje buvo praustuvas ir lentynos, pilnos tvarkingai sulankstytų chalatų, dėžių su kaukėmis ir kitų reikmenų.
Atsidarė durys ir išniro Metjus.
– Jį laiko pusiau izoliuotą, – atsakydamas į nebylų jos klausimą paaiškino jis. – Lankytojai prieš įeidami turi nusiplauti rankas iki alkūnių ir apsivilkti chalatą, – jos veide tikriausiai šmėkštelėjo nerimas, nes jis trūktelėjo vieną petį ir pridūrė: – Aš tik džiaugiuosi, kad jo būklė dar ne tokia sunki ir mums nereikia dėvėti kaukių, kaip privalo lankantieji mergaitę palatoje kitapus.
Ji pro stiklą pažvelgė į lovoje susirangiusį ir meškiuką šnekinantį Fliną.
– Jis per mažas, pernelyg trapus, kad čia būtų.
Metjus neatsakė, bet akies kampučiu ji pastebėjo, kad jis susiraukė. Tikriausiai nepakeliamai sunku stebėti kenčiantį sūnų ir negalėti niekaip padėti. Ji palietė pleistrą ir vatos gumulėlį alkūnės linkyje, iš kur jai paėmė kraujo, ir pasimeldė, kad prireikus persodinti kaulų čiulpus galėtų padėti.
– Dabar tikrina, ar aš tinkama donorė, – pasakė ji toliau stebėdama, kaip berniukas bendrauja su meškiuku. – Mėginį paėmusi moteris sakė, kad jie paskubės ir kaip galėdami anksčiau praneš išankstinius rezultatus.
Ji pajuto, kaip Metjus linktelėjo, paskui juodu ilgai ilgai stovėjo žiūrėdami, kaip trimetis berniukas, per trumpą gyvenimą patyręs per daug skausmo, rimtai kalbasi su rudu meškučiu. Jos kūne skambėjo besidaužančios širdies aidas, o svoris viso to, kas priklauso nuo audinio tinkamumo tyrimo, kybojo ore aprėpdamas juodu nedidelėje patalpoje.
– Ar norėtum su juo susipažinti? – gargždžiu balsu paklausė Metjus.
Ji staigiai iškvėpė ir pristigo kvapo. Nors atvyko čia padėti Flinui, neleido sau nė sekundę pagalvoti, kad gaus progą su juo susitikti. Tačiau dabar toji proga tiesiai po nosimi ir, nors ji labai viliojanti, Siuzana suprato, kad tai prasta mintis.
– Viskas tik dar labiau susipainiotų.
– Galim nieko neapsunkinti. Pasakysim, kad tu mano draugė, panorusi pasisveikinti.
Jos krūtinėje įsižiebė jaudulio liepsna. Ar drįs susitikti su šituo berniuku? Ji noriai atidavė jį naujiesiems tėvams, nesitikėdama jo vėl išvysti, nes pačios vaikystė išmokė, kad vaikams geriau, kai globos klausimai iš anksto aiškiai išspręsti.
Tačiau jis tiesiai prieš jos akis – ji nė nesapnavo, kad tai nutiks. Ir jei jie sugebės nieko neapsunkinti ir nemeluoti…
Jaudulio liepsna krūtinėje suplazdėjo ir išsiplėtė.
Ar ji drįs?
Pažvelgė į Metjų ieškodama ženklo – rodos, jis neprieštarauja, kad jie susitiktų. Kad ji gautų tai, ką galėtų visada branginti – akimirką su berniuku, kurį nešiojo devynis mėnesius.
Veide atsirado šypsena ir ji tvardydamasi prikando apatinę lūpą.
– Ačiū. Labai norėčiau su juo susipažinti.
ANTRAS SKYRIUS
Siuzana nedrąsiai nusekė paskui Metjų į jo sūnaus palatą žydromis sienomis ir žvilgančių balionų kekėmis. Ant lovos įsitaisęs Flinas su meškiukais išmarginta pižama atrodė labai mažas. Išorinėje rankutės pusėje stirksojo aptvarstyta, bet šiuo metu prie nieko neprijungta kaniulė2. Įsivaizdavus jį, prijungtą prie lašelinės, jai suspaudė krūtinę.
Išblyškęs Flino veidelis pakilo ir berniukas ištiesė rankas.
– Tėtiiii.
Metjus jį švelniai pakėlė ir pabučiavo į skruostą.
– Juk sakiau, kad neilgai užtruksiu, – pasakė su tokia meile, kad jai suspaudė širdį.
Flino žvilgsnis nubėgo ja ir Siuzana sulaikė kvapą. Jis tarsi miniatiūrinė Metjaus versija – tos pačios formos akys, tokia pat putli apatinė lūpa, tik berniuko smakre buvo duobutė. Tokia pati buvo jos tėvo smakre. Ir jos. Žemė po kojomis susvyravo, bet ji neatitraukė akių nuo Flino ir pagaliau suvokė.
Šitas berniukas – pusiau ji.
Ji taip džiaugėsi galėdama tėvystės dovaną įteikti kūdikio troškusiems žmonėms ir taip užsispyrusi mintyse viską susidėliojo, kad niekada nesusimąstė, jog Flinas gimė iš jos kūno ir kraujo. Tas berniukas – dalis giminės linijos, besitęsiančios nuo jos mamos, nuo mirusio tėvo.
Net prieš kelias akimirkas svarstydama, ar vertėtų su juo susitikti, ji apie jį galvojo kaip apie svetimą vaiką, pažįstamą iš pasakojimų. Ne apie savo mamos vaikaitį. Ne apie savo tėvo anūką.
Jis nužvelgė ją rimtomis mėlynomis akimis, paskui garsiai šnibždėdamas paklausė tėvo:
– Kas ji?
To pakako jos širdžiai pavergti ir ji turėjo mirksėdama sutramdyti ašaras.
– Tai mano draugė, – Metjus pasisuko, kad Flinas žiūrėtų į ją. – Ji vardu Siuzana.
– Labas, Flinai, – išspaudė ji pro gumulą gerklėje.
– Labas, Siudan… – stengdamasis ištarti jos vardą jis susiraukė, – Sud…
– Gal sugalvokim ką nors lengviau? – pasiūlė Metjus kilstelėdamas tamsų antakį. Judesys buvo paprastas, bet nuo jo vyro veidas tapo išraiškingesnis, patrauklesnis. Jai išdžiūvo burna. Ji vėl pažvelgė į Fliną pasiryžusi nereaguoti į įgimtą jo tėvo žavesį, bet išvydo tik dar vieną Kinkeidą, kuriam sunku atsispirti.
Ties pilvu sunėrusi pirštus, kad nepaliestų berniuko veidelio, ji maloniai nusišypsojo.
– Kai buvau maža, tėtis mane vadindavo Siuze.
– Siudė, – ištarė Flinas.
Ji nesusilaikiusi išsišiepė, kai vaikas, kurį padėjo sukurti, ištarė jos vardą. Tiksliau, kažką panašaus į jį.
– Puiku.
Metjus pasodino berniuką ant lovos ir pasilenkė prie jos.
– Ar galėtum kelias minutes su juo pabūti? – tyliai paklausė jis savo kvapu šildydamas jos ausį. – Turiu paskambinti į biurą – gali būti, kad pokalbis bus įtemptas. Flinas tokius dalykus greitai pajunta, o dabar jam šito mažiausiai reikia.
Apsupęs gaivus losjono po skutimosi aromatas ją išblaškė ir, nors Metjus jos nepalietė, oda ties ausimi dilgsėjo lyg perbraukta.
Ji nurijo seiles.
– Nepražūsim.
– Ačiū, – jis pakštelėjo sūnui į viršugalvį ir vėl prabilo normaliu balsu. – Turiu paskambinti dėdei Erdžėjui. Kol manęs nebus, su tavimi pabus Siuzė.
– Gerai, – tarė Flinas žiūrėdamas į ją tomis didelėmis akimis, kurios, jos manymu, įžvelgė